Лора Айдинг - Daktaras Tobulasis

Ji nieko neatsakė. Džeikas suprato, kad yra dar kažkas, bet Hana daugiau nieko nepasakojo, tad jis liepė sau liautis kišti nosį ne į savo reikalus.

– Hana, vieną dieną tapsi nuostabia chirurge. Neleisk, kad kas nors tau sutrukdytų įgyvendinti tikslą.

– Stengiuosi, – sušnabždėjo ji. – O jei siekdama tikslo atsuku nugarą namiškiams, kai jiems manęs reikia? Ar tai teisinga?

Džeikas nežinojo, ką atsakyti, jį tik apėmė panika, kad Hana gali nuspręsti mesti ordinatūrą.

Prieš kelias dienas tokiomis naujienomis jis būtų tik apsidžiaugęs. Argi pats nemėgino įtikinti, kad ji persikeltų į kitą skyrių? Dabar neabejojo, jog padarytų bet ką, kad tik ją sulaikytų.

– Padėsiu, kuo galėsiu.

– Ačiū, bet nelabai kuo gali padėti. – Ji truktelėjo ranką ir Džeikas nenoriai ją paleido.

Netrukus padavėja atnešė užsakytus patiekalus ir Hana visą dėmesį sutelkė į omletą su daržovėmis, o Džeikas – kepsnį su kiaušiniais.

– Nuostabu, – atsidususi sumurmėjo ji. – Buvau išalkusi labiau nei maniau.

Džeikas taip pat jautėsi alkanas, bet norėjo ne valgio. Jis beviltiškai stengėsi nukreipti pokalbį į nereikšmingus dalykus, kaip antai Chicago Cubs komandos patekimas į atkrentamąsias varžybas. Abiem baigus valgyti Džeikas primygtinai pasisiūlė apmokėti sąskaitą. Kai juodu išėjo laukan, Hana siektelėjo savo kuprinės aiškiai parodydama, kad jų draugiški pusryčiai baigti.

– Dar kartą ačiū, Džeikai. Važiuosiu metro.

– Ne, metro nevažiuosi, – skubiai pratarė jis.

Haną pribloškė akivaizdus jo prieštaravimas.

– Nėra reikalo sukti iš kelio, – pasakė ji.

– Metro nevažiuosi. – Džeikas pats nusistebėjo, kad negali atsiriboti nuo savininkiškumo jausmo. – Būk protinga. Beveik visą naktį nemiegojai. – Po jųdviejų kartu praleistos nakties Hana taip pat neleido jos parvežti, jis spėliojo, kodėl. – Vežu tave namo, jokių atsikalbinėjimų.

Akimirką žvelgdama į Džeiką Hana galiausiai pasidavė.

– Puiku, jei tau taip svarbu, gali parvežti.

– Pats laikas pradėti klausyti proto, – atidaręs keleivio dureles pasakė jis, stengdamasis neparodyti susierzinimo. Įmetęs kuprinę ant užpakalinės sėdynės Džeikas įlipo vidun ir pažvelgė į Haną. – Na? Kuria kryptimi?

– Apie penkios mylios į šiaurę, – sausai atsakė ji.

Džeikas važiavo jos rodomu keliu ir galiausiai sustojo priešais sandėlio tipo pastatą, kuris visai nepanėšėjo į daugiabutį.

Akimirką Džeikas suabejojo, ar Hana nemeluoja čia gyvenanti, bet jam nespėjus paklausti, ji atidarė duris ir pasiruošė lipti.

– Ačiū, kad parvežei, – padėkojo ji vengdama jo žvilgsnio.

– Palauk. – Jis švelniai paėmė ją už rankos nenorėdamas, kad viskas šitaip pasibaigtų. – Hana, prašau. Nepyk. Atleisk, jei tave įžeidžiau.

– Neįžeidei. – Jos atžarus balsas jo neįtikino.

Džeikas kilstelėjo antakius, o Hana tik pavartė akimis.

– Na gerai, gal ir įžeidei, – susierzinusi tarė ji. – Ar kas nors tau sakė, kad labai mėgsti vadovauti?

– Nieko keisto, juk esu chirurgas, – pasakė jis. – Taip, mėgstu įsakinėti. O tu esi užsispyrusi.

– Nepriklausoma, – pataisė Hana.

– Užsispyrusiai nepriklausoma, – tarsi kompromisą pasiūlė jis vis dar nepaleisdamas rankos. Po galais, jis nenorėjo jos paleisti.

– Ir kaip tik dėl šios priežasties tapsiu gera chirurge, – rimtu balsu pabrėžė Hana.

Džeikas sukikeno.

– Na gerai, laimėjai. – Jis vėl nukreipė žvilgsnį į neįprastą daugiabutį. – Ar šiame pastate yra bent minimali apsaugos sistema, kuri leistų jaustis saugiai?

– Yra telefonspynė. Ko dar reikia? – Džeikas susiraukė ir ji atsiduso. – Džeikai, labai miela, kad rūpiniesi, tačiau nesu pratusi, jog kas nors dėl manęs jaudintųsi, – prisipažino Hana.

Džeikas žinojo, kad ji taip kalba ne todėl, jog sulauktų užuojautos, o todėl, kad tai tiesa. Tėvas paliko, motina gyveno iš jos pinigų. Džeikui atrodė, kad Hana laiko visus pamatus. Ji yra šeimos galva. Tačiau neprivalo nešti naštos viena.

– Dabar turi draugų, pavyzdžiui, mane, kurie dėl tavęs nerimaus, tad geriau pratinkis.

Skeptiška Hanos veido išraiška neatrodė įtikinamai.

– Ak, gerai. Gal nori minutei užeiti? Galiu aprodyti butą.

Džeiko širdis iš džiaugsmo suspurdėjo, tačiau jis stengėsi to neparodyti. Kvietimas į svečius Džeikui pasirodė daugiau nei draugiškas gestas, bet atsisakyti negalėjo. Ne dabar.

– Taip. Norėčiau.

Hana pamanė, kad pasikviesdama Džeiką greičiausiai daro didžiulę klaidą, bet atsispirti nesugebėjo.

Kita vertus, ji nustebo ir nusivylė, kad Džeikas nepamėgino jos pabučiuoti vos užsivėrus lifto durims.

– Mano tėvai išsiskyrę, – pasakė jis nutraukdamas tylą. – Su tėvu ne itin gerai sutariu.

Hana įtarė, kad Džeiko padėtis smarkiai skiriasi nuo josios, bet vis tiek griebėsi šio menko panašumo.

– Kodėl? Neabejoju, kad jis didžiuojasi tavo sėkme.

Džeikas papurtė galvą.

– Ne, jis skaudžiai nusivylė, kad nesekiau jo pėdomis ir netapau teisininku.

– O koks skirtumas? Juk chirurgo profesija taip pat kilni.

Hanai pradėjus rakinti duris Džeikas atsistojo taip arti jos, kad pasidarė net nejauku.

– Sutinku, bet jis įsivaizdavo, jog kada nors tapsiu partneriu jo įmonėje. O kadangi mama yra gydytojo padėjėja, tėvas mano pasirinkime įžvelgė išdavystę. Tarsi aš pasirinkau ją, o ne jį.

Džeiko žodžiai ją sutrikdė.

– Tu nesi žaisliukas, dėl kurio jie gali kovoti.

Akimirką Džeikas žvelgė jai į akis.

– Man atrodo, tai gražiausias dalykas, kokį kas nors man yra pasakęs, – sumurmėjo jis. – Ačiū.

Nuo Džeiko akyse švytinčio atvirumo Hanai ėmė svaigti galva. Ji suprato, kad pakvietusi jį padarė klaidą.

– Nėra už ką, – šiaip ne taip tyliai išspaudė ji ir karštligiškai ėmėsi ieškoti preteksto, kaip išprašyti jį iš namų.

Staiga jis žengė artyn, delnais suėmė jos veidą ir svaiginančiu bučiniu įsisiurbė į lūpas.

Devintas skyrius

Hanos protas liepė atsitraukti, bet kūnas tam prieštaravo ir ji paskendo aistros liepsnose. Šito, regis, geidė visą amžinybę! Džeiko lūpos buvo tarsi narkotikas, kuriam ji nevaliojo atsispirti. Kai jų liežuviai susilietė, Hana atsidavė akimirkos geismui – gal buvo pernelyg išsekusi, o gal pritrūko valios atsispirti jo bučiniams.

Tai buvo išties nuostabu.

Šį kartą drabužių ėmėsi jis, o Hana, pajutusi ant apnuogintos nugaros jo šiltas rankas, atsiduso ir geidulingai prisiglaudė.

Staiga šaižus Hanos mobiliojo telefono skambėjimas privertė abu sustingti ir akimirksniu euforijos pliūpsnį nutraukė niūri gyvenimo realybė.

Jos pasaulyje egzistavo motina, gyvenanti valstybės išlaikomame būste, ir iš kalėjimo paleistas Tristanas. Tikrai ne prižiūrintysis gydytojas, kuris kaip tyčia yra atsakingas už Traumatologijos skyriaus ordinatūrą.

– Negalime to daryti, – vos gaudydama kvapą suvapėjo Hana ir ėmė aklai grabinėti telefono. Jis buvo kuprinėje, kuri gulėjo ant grindų jiems po kojomis. Ištraukusi jį iš priekinės kišenės pamatė, kad vėl skambina Tristanas. Hana pajuto, kaip žemė slysta iš po kojų. Greitai įmetė telefoną atgal į kišenę ir leido įsijungti balso paštui.

– Hana, leisk tau padėti, – šnopuodamas pasiūlė Džeikas. Jo akys degė geismu. – Neprivalai šeimos problemų spręsti viena.

Hana papurtė galvą ir žengė kelis žingsnelius atgal. Jis net nesuvokė, kokie skirtingi jų pasauliai ir neįsivaizdavo, kad net šio buto ji nebūtų galėjusi sau leisti, jei Mardžė nemokėtų didesnės nuomos mokesčio dalies.