Лора Айдинг - Daktaras Tobulasis

Paskui medicinos sesuo uždarė indelį ir padavė jį policijos pareigūnui. Šis paėmė įkaltį ir išsitraukė bloknotą bei rašiklį.

– Man reikia jūsų vardų ir pavardžių, kad galėtume užfiksuoti įkalčio paėmimą, – tarsi atsiprašydamas pasakė jaunuolis. – Jei kartais prireiktų liudyti teisme.

Nuostabu, tik to jai ir trūksta. Gal jie nori ir jos praeitį išanalizuoti? Vylėsi, kad ne. Medicinos seseriai pasakius savo vardą, policijos pareigūnas pažvelgė į Haną.

– Hana Džoja Stiuart, – išpyškino ji vildamasi, kad dėl liudijimo jis tik juokauja.

– Gal galėtumėte pasakyti adresą? – paprašė policininkas. – Jei prireiktų atsiųsti šaukimą į teismą.

– Nurodyk jam ligoninės adresą, – patarė Džeikas stovėjęs šalia Hanos ir vilkdamasis operacinį chalatą bei maudamasis pirštines. – Reikalas susijęs su darbu, todėl tavo namų adreso jam nereikia.

– Galite neabejoti, jei tik panorėčiau, adresą sužinočiau be vargo, – ramiai pasakė pareigūnas.

Trumpą akimirką abu vyrai įtemptai žvelgė vienas į kitą ir Hanai susidarė įspūdis, kad ji tapo tarsi kovos vertas žaisliukas kramtukas. Kitomis aplinkybėmis visa tai atrodytų juokinga, bet dabar Devonui tebegrėsė pavojus.

Pirmasis nusisuko Džeikas ir nukreipė dėmesį į Devono žaizdą. Hana pasitraukė į šalį, kad būtų daugiau vietos dirbti. Pareigūnas vis dar laukė, tad galiausiai ji padiktavo savo namų adresą.

Hanai mažiausiai reikėjo, kad policininkas dar pradėtų knaisiotis po jos praeitį. Kas bus, jeigu sužinos apie Tristaną? Vien nuo tokios minties skrandis apsivertė.

– Ačiū, gydytoja Stiuart, – su šypsena padėkojo jis.

Hana dar kartą linktelėjo ir ėmėsi stebėti, kaip dirba Džeikas. Arteriją jis užsiuvo per mažiau nei minutę.

– Iš lėto atleisk spaustuką, – paliepė jis.

Hana padarė, kaip liepta – iš lėto atleido spaustuką, kad įsitikintų, jog siūlės laikosi tvirtai. Kraujas liovėsi tekėjęs ir ji su palengvėjimu atsiduso.

Atėjo laikas patikrinti kraujo apytaką.

– Patikrinkite pulsą pėdose, – paliepė Hana medicinos seseriai. Kol pastaroji čiuopė Devono pėdų viršutinę dalį, patalpoje tvyrojo tyla. Paskui ji lėtai linktelėjo.

– Jaučiu pulsą. Silpnas, bet yra.

– Puiku, – sumurmėjo Džeikas. – Šauniai padirbėta. – Hana ir pati nesuprato, kodėl taip patetiškai reaguoja į kiekvieną jo pagyrimą. Džeikas žengė žingsnį į šalį ir parodė į žaizdą. – Kulka užteršė žaizdą, todėl prieš užsiūdama turėsi ją gerai išplauti.

Hana nustebusi pakėlė akis. Nejaugi jis leis jai užsiūti žaizdą? Ginčytis tikrai neketino. Iš džiaugsmo apsvaigusi dėl suteiktos galimybės Hana linktelėjo.

– Supratau.

Bet vos spėjo padaryti dvi siūles, triukšmingai atsivėrė greitosios pagalbos automobilio durys ir į vidų įskubėjo dvi moterys.

– Devonai! Džo! – sušuko vyresnioji moteris. Pripuolusi prie Hanos stvėrė ją už rankos, bet netrukus buvo apsupta policijos pareigūnų.

– Atsitraukite! – sušuko vienas jų, tempdamas moterį toliau nuo Hanos. – Eikite iš čia. Lankytojai neįleidžiami!

– Negalite uždrausti būti šalia sūnų! – suklykė moteris priešindamasi pareigūnams, kurie jėga stūmė ją lauk iš skubios pagalbos punkto. – Kreipsiuosi į advokatą!

– Pirmyn – jūsų sūnums jo tikrai prireiks, – niūriai atsakė policininkas, – abu suimami. Jie bus teisiami už ginkluotą apiplėšimą ir pasikėsinimą į policijos pareigūną, o tai reiškia, kad lankytojai nepriimami!

Sąmyšio metu Hana stengėsi išlikti šalta, nors širdis nuo netikėto trukdžio plakė beprotišku greičiu. Ji labai gerai žinojo, kad šie pacientai negali turėti jokių privilegijų, nes jie jau areštuoti.

Džeikas pakėlė akis į Haną nebyliai klausdamas, ar ji gerai jaučiasi.

Ji nesijautė gerai, tačiau to neparodė.

Siūdama Devono žaizdą Hana visą laiką galvojo apie tai, kad moteris, kuri įlėkė į skubios pagalbos punktą, galėjo būti jos motina, besistengianti pasimatyti su sūnumi. Arba ji pati, mėginanti prasiskinti kelią, kad pamatytų brolį.

Kad ir kaip Tristanas būtų susigadinęs gyvenimą, ji vis tiek mylėjo brolį.

Įsitikinęs, kad susišaudymo aukomis tinkamai pasirūpinta, Džeikas leidosi ieškoti Hanos. Džo po kulkos pašalinimo iš krūtinės buvo nuvežtas į Intensyviosios terapijos skyrių, o Devonas gulėjo Bendrosios chirurgijos skyriaus aukšte.

Nors jaudinosi, Hana su šlaunies arterijos sužeidimu susitvarkė labai gerai. Sutrikimo jai pavyko neparodyti, išskyrus tada, kai į vidų įsiveržė aukos motina.

Hana tarsi būtų norėjusi leisti paciento motinai pamatyti sūnų ir Džeikas dėl to jos kaltinti tikrai neketino. Tačiau policijos pareigūnas griežtai laikėsi taisyklių, draudžiančių lankyti suimtuosius.

Džeikas norėjo pasikalbėti su Hana ir įsitikinti, kad jai viskas gerai, bet pirmiausia jis turėjo surasti Ričardą. Jau du kartus šį vakarą jam reikėjo ordinatoriaus pagalbos ir abu kartus jos nesulaukė.

Su Ričardu jis privalėjo pasikalbėti kuo greičiau. Tai, jog prižiūrintieji gydytojai taip pat privalo budėti, dar nereiškia, kad vyresnieji ordinatoriai gali lengviau atsikvėpti.

Net ir žinodamas, kad darbas svarbiau už viską, Džeikas sudvejojo. Neatsispyręs pagundai leidosi ieškoti Hanos.

Pakilęs į Bendrosios chirurgijos skyriaus aukštą Džeikas pamatė Haną koridoriuje prie Devono palatos besišnekučiuojančią su jaunuoju policijos pareigūnu, kuris pirma buvo skubios pagalbos punkte. Jis kaipmat susiraukė. Juodu šnekučiavosi tyliai, prislopintais balsais ir Džeiką tai itin suerzino. Ką ji sau galvoja flirtuodama su policininku?

Džeiko širdis suspurdėjo. O jis dar galvojo, kad su Hana juos sieja ryšys. Nejau ir vėl paklius į tas pačias pinkles kaip su Ele?

Tai jam kėlė siaubą.

– Gydytoja Stiuart, gal rastumėte minutę pasikalbėti apie paciento būklę? – sarkastiškai griežtu balsu paklausė jis.

Hana nustebo jį pamačiusi, o policininkas, rodos, to ir tikėjosi. Lyg susierzinęs, kad jiems sutrukdė, jis piktai nužvelgė Džeiką. Tačiau Hana, regis, nejautė tarp vyrų kilusios įtampos.

– Žinoma. Iki pasimatymo, Semai.

Semai? Semai?! Tai jie jau vadina vienas kitą vardu? Ir ką ji sau, po galais, mano? Bet svarbiausia – kodėl jam tai rūpi?

– Flirtuok laisvalaikiu, o ne darbo metu, – piktai subarė ją Džeikas ir nuskubėjo į Intensyviosios terapijos skyrių, Hanai teko net pabėgėti, kad jį pasivytų.

– Flirtuoti? Apie ką čia kalbi? – paklausė ji.

– Girdėjai. Man ir visam ligoninės personalui akivaizdu, kad šis policininkas nori pakviesti tave į pasimatymą. Nė kiek dėl to nesijaudinčiau, tačiau tavo priežiūrai patikėtas kritinės būklės pacientas.

Hanai net žandikaulis atvipo. Vos ištaręs paskutinius žodžius jis iš karto ėmė spėlioti, ar nebus peržengęs ribos, tačiau net tada negalėjo liautis.

– Nevaidink nustebusios, – sarkastiškai tęsė jis. – Esi per daug protinga, kad nesuprastum, kas vyksta.

– Išprotėjai, – sumurmėjo Hana. – Jis mielas vaikinas, tik tiek. Kalbėjomės apie įstatymą, draudžiantį lankyti pacientus. Manęs nedomina pasimatymai. O jei ir domintų, policininką pasirinkčiau paskiausiai.

Hanos nuoširdumas privertė Džeiką susimąstyti – galbūt ji sako tiesą? Jam magėjo sužinoti, kodėl policininką ji pasirinktų paskiausiai, tačiau laiku prikando liežuvį.

Kai vėl prabilo, kalbėjo jau ramiu balsu:

– Su kuo susitikinėji, ne mano reikalas, bet Džojus – mano atsakomybė. Jo būklė kritinė. Noriu, kad likusią nakties dalį nenuleistum nuo jo akių. – Džeikas mėgino apsimesti, kad malonus pokalbis tarp Hanos ir policininko neprivertė jo pratrūkti. – Džojaus kraujo spaudimas žemas, tačiau jo padidinti neįmanoma. Turėsi būti labai atsargi.