Лора Айдинг - Daktaras Tobulasis

– Supratau, – susierzinusi pasakė Hana. Gal Džeikas vis dėlto neteisingai suprato jų pašnekesį? O koks jam apskritai skirtumas? – Kaip man reikėtų elgtis, jei kraujo spaudimas dar labiau nukristų? Pradėti stimuliuoti raumeninį audinį? Ar vėl perpilti kraują?

Davęs nurodymus Džeikas apsisuko ir išėjo iš Intensyviosios terapijos skyriaus jausdamasis visišku idiotu.

Pasikasė veidą. Kodėl jis taip piktai sureagavo pamatęs Haną besikalbančią su išvaizdžiu policininku, kuris neslėpė noro pakviesti ją į pasimatymą? Juk jis pats į Haną neturi jokių pretenzijų. Jeigu jiedviem kažkas ir išeitų, puiku. Kodėl gi ne?

Džeikas turėjo pagaliau liautis lyginti visus Hanos veiksmus su Elės. Dėl to, kad įsimylėjo Elę, kaltas tik jis pats, kaip ir dėl to, jog nė karto nepagalvojo galįs jai būti tiesiog žaisliukas, iki viskas paaiškėjo.

Iki šiol Hana toli gražu nesivertė per galvą siekdama užkariauti Džeiko dėmesį. Ji neflirtavo su juo lyg jis būtų šauniausias vaikinas pasaulyje.

O visų svarbiausia – medikės profesiją ji pasirinko ne egoistinių paskatų vedina kaip Elė, kuri nusprendė tapti medicinos seserimi tik tam, kad susirastų turtingą gydytoją ir už jo ištekėtų. Vos prisiminęs, kaip kartą išgirdo Elę apie tai juokaujančią su geriausia drauge, Džeikas vėl įsiuto.

Papriekaištavęs sau, kad leidosi užvaldomas emocijų, patraukė į poilsio kambarį. Išsitiesė ant lovos, užmerkė akis, bet kad ir kaip stengėsi, užmigti nesisekė.

Po valandos jis pasidavė ir nusprendė grįžti į Intensyviosios terapijos skyrių. Džojaus atvejis buvo sudėtingas, iš tiesų juo turėjo rūpintis Ričardas, o ne pirmametė ordinatorė.

Džeikas mėgino save įtikinti, kad eina ten ne susitikti su Hana. Ar ketindamas atsiprašyti už savo elgesį. Nors pasitaikius galimybei tikriausiai derėtų.

Ne. Jis laikysis profesinio atstumo. Ji gali susitikinėti su kuo tik panorėjusi. Gal tada jam pavyktų toliau gyventi savo gyvenimą.

Bet tik ne su policininku. Ar su ordinatoriumi. Ar su gydytoju. Apskritai nė su vienu iš šios ligoninės!

Fiasko. Šią kovą jis jau dabar pralaimi.

Pasibjaurėjęs savimi Džeikas nuėjo į Intensyviosios terapijos skyrių ir užklupo Haną koridoriuje tyliai kalbančią mobiliuoju telefonu. Net juokinga, kaip jam palengvėjo, kad ji nesišnekučiuoja su tuo policijos pareigūnu.

Džeikas suprato turįs atsitraukti ir suteikti jai privatumo, tačiau nors Hana kalbėjo tyliu balsu, dalį pokalbio vis tiek nugirdo.

– Atleisk, mama, bet dabar negaliu kalbėti. Intensyviosios terapijos skyriuje prižiūriu pacientą.

Mama skambina pusę šešių ryto? Tikriausiai kas nors nutiko. Džeikas negalėjo liautis galvojęs, kad Hanai nevertėjo ignoruoti ankstesnių skambučių. Mėgindamas atsipirkti už nederamą elgesį jis žengė žingsnį į jos regos lauką.

– Nieko tokio, – sušnabždėjo jis. – Aš pabūsiu su Džojumi. Tu pasikalbėk.

Hana susiraukė ir papurtė galvą. Akivaizdu, kad su mama kalbėti ji nenorėjo. Tada nusisuko ir susigūžė.

– Ne, mama, daugiau pinigų atsiųsti negaliu. Atleisk, bet dirbti viršvalandžių nebeišeina – darbas ir taip užima visą mano laiką. Nežinau, kaip spręsime papildomų išlaidų klausimą grįžus Tristanui. Jis suaugęs, galėtų bent pamėginti prisidėti. – Dar viena pauzė. – Jokiu būdu, neturiu laiko kalbėtis su Tristanu. Esu užsiėmusi. Pasikalbėsiu vėliau. – Hana padėjo ragelį.

Džeikas negalėjo apsimesti, kad nieko nenugirdo, ypač dėl nerimą keliančio jos balso. Ar gali būti, kad Hanos mama turi rimtų finansinių problemų? Jai turbūt nežmoniškai sunku padėti artimiesiems gaunant varganą ordinatoriaus algą. Staiga Hana atsisuko ir jos liūdnas žvilgsnis smigo tiesiai Džeikui į širdį.

– Hana, ar viskas gerai?

– Taip, – trumpai atsakė ji, o tai, kad nukreipė akis į šalį, buvo aiškiausias įrodymas, jog toli gražu nėra gerai. – Ką tik gavau pranešimą, kad Devonui pakilo temperatūra. Ar turėtume skirti dar vieną antibiotikų dozę?

– Kol kas nereikia. Nieko keisto, kad pakilo temperatūra, juk jis buvo dukart pašautas, – paaiškino Džeikas. – Tavo paskirtų antibiotikų turėtų užtekti. Jeigu po dvidešimt keturių valandų temperatūra nenukris, galbūt reikės parinkti kitus vaistus.

– Gerai.

Kai Hana nusisuko eiti, Džeikas sustabdė ją paimdamas už rankos.

– Hana, palauk. Gal tau ko nors reikia? Ar galiu kuo nors padėti? Namie viskas gerai?

Jos ranka įsitempė.

– Klausyk, Džeikai, – galiausiai prabilo Hana, – apsispręsk galų gale. Ar aš flirtuoju su policininku, tavo manymu, ar ne. Ar mudu esame profesionalai, ar ne. Turi aiškiai pasakyti, ko iš manęs tikiesi, nes aš jau nebesuprantu. Esu pavargusi, man skauda galvą.

Hana teisi. Jis negalėjo taip elgtis. Tačiau laikytis nuošaliai ir išsaugoti atstumą taip pat sekėsi nekaip.

– Galėtume būti draugais, Hana, – pasiūlė jis. Iš nuostabos Hanos akys išsiplėtė ir Džeikui teko užgniaužti susierzinimą. Kas blogo būti draugais? Sąvoka jai tikrai nesvetima. – Kai tik norėsi pasišnekėti, būsiu pasiruošęs išklausyti.

– Aš... hm... Dieve... labai malonu, – suvapėjo ji. Dėl tokio pasiūlymo atrodė labiau sutrikusi nei tada, kai gulėjo jo lovoje nuoga. – Bet... manau dabar turiu bent truputį pamiegoti.

– Tam jau šiek tiek per vėlu. Dabar pusė šešių, o vizitacija prasideda po valandos, – pasakė Džeikas.

Hana jau traukėsi ir jis suprato, kad ji neketina jo prisileisti.

– Žinau, nesijaudink, būsiu pasiruošusi, – tarė ji norėdama kuo greičiau pasprukti ir kliuvinėdama nuėjo sau.

Džeikas turėjo tik džiaugtis, kad ji neprisileidžia jo, tačiau pasitenkinimo jausmas neaplankė. Jam prireikė daug valios pastangų, kad atsispirtų norui sekti paskui.

Aštuntas skyrius

Hana nė nemėgino sudėti bluosto. Mamos skambutis, paskui Džeiko siūlymas pasiguosti jam – ji jautėsi sutrikusi ir nežinojo, ką daryti.

Galvoje vis dar skambėjo motinos maldavimai padėti. O ir senas pažįstamas kaltės jausmas niekaip nenorėjo paleisti. Tačiau nors troško pagelbėti motinai ir broliui, ji kas ketvirtą naktį turėjo budėti, todėl jokių galimybių papildomai užsidirbti restorane ar biure, net jei to ir norėtų, nebuvo.

Be to, Hana daugiau nebenorėjo taip gyventi.

Ji vis dar negalėjo atsigauti po Džeiko pasiūlymo tapti draugais. Vien nuo tokios minties suvirpėdavo. Draugauti, žinoma, gražu, tačiau jos kūno reakcija į jo artumą toli gražu neatitinka draugystės sąvokos.

Ne, draugais jie negali būti.

Neįmanoma.

Kodėl juodu sieja toks keistas ryšys? O jei jis būtų teisininkas ar finansininkas, kaip ji ir pamanė pirmą kartą sutikusi jį prieplaukoje, ar jaustųsi taip pat?

Galbūt. Kita vertus, Hana abejojo, ar jie galėjo dar kur nors susitikti, išskyrus Čikagos ligoninę. Ji, savaime suprantama, būtų apie jį galvojusi ir tikriausiai spėliotų, kaip jam sekasi, bet tik tiek.

Nebūtų dirbusi su juo valandų valandas ir nebūtų turėjusi galimybės jį pažinti.

Nors tai atrodė neįmanoma, bet per bendrą darbo savaitę juodu suartėjo. Nesuskaičiuojamos valandos, kurias drauge praleido, privertė vienas kitą pažinti geriau nei būtų pažinę per pasimatymus. Ji po truputį stengėsi pamėgti Džeiką daktarą taip pat, kaip susižavėjo Džeiku vyru .

Nuo minties, kad jis gali sužinoti šeimos paslaptis, Hanos skrandis susitraukė. Ji jau kartą bandė patikėti paslaptis Alekui, bet tai nieko gero nedavė. Apie jos praeitį žinojo tik kambario draugė Mardžė, bet net ir šiai Hana buvo pasakiusi ne viską.