Лора Айдинг - Daktaras Tobulasis

Visos tiesos nežinojo niekas.

Staiga Hana suprato, kad nuovargis neturi nieko bendro su nemigos naktimis, o tik su nepakeliama gėdos našta.

Ar su kuo nors pasidalyti naštos dalele – blogiausias dalykas gyvenime? Su kuo nors, kuo pasitiki?

Su Džeiku?

Neramios mintys neleido Hanai nustygti vietoje – vartėsi siauroje budėjimo kambario lovoje, kol atėjo laikas keltis, palįsti po dušu ir persirengti rytinei vizitacijai.

Kai atėjo į susitikimo vietą, Hana pastebėjo, kad Džeikas taip pat atrodo nekaip. Ją apėmė kaltės jausmas prisiminus, kad jis jau visą savaitę budi. Dieve šventas, nieko nuostabaus, kad yra toks išsekęs.

– Labas rytas, – sumurmėjo ji.

– Labas rytas. Ar nors kiek pamiegojai? – paklausė Džeikas.

– Ne. O tu?

– Ne.

Hana nepatikliai pažvelgė jam į akis ir nusijuokė.

– O aš maniau, kad baigus ordinatūrą per budėjimus gaunama daugiau laiko pamiegoti. Dabar jaučiuosi, tarsi iš manęs kažkas būtų pasišaipęs.

Džeiko lūpų kampučiai nenoriai kilstelėjo.

– Taip, bet nepamiršk, kad per pusantro mėnesio paprastai budžiu tik vieną savaitę, o tu budėsi kas ketvirtą naktį ištisus penkerius metus. Tai didelis skirtumas.

– Puiku, dabar jaučiuosi kur kas geriau, – patikino ji su vos juntamu žaismingu sarkazmu.

Jo akyse blykstelėjo kažkas keisto ir Hanai susidarė įspūdis, kad jis nori pasakyti dar ką nors, bet tą akimirką prie jų priėjo Andrėja ir Ričardas.

Laimei, šį kartą rytinė vizitacija buvo sklandi, be jokių nesusipratimų, į kuriuos Džeikas būtų galėjęs atkreipti grupės dėmesį. Kai darbas baigėsi ir Hana galėjo keliauti namo, ji vėl patraukė į skubios pagalbos punktą stebėti darbo.

Hana nenustebo pamačiusi ten Džeiką. Tiesą sakant, slapta netgi tikėjosi to.

– Turime liautis šitaip susitikinėję, – pajuokavo jis.

Ji kreivai nusišypsojo.

– Taip, pažadu, kad iki vidurdienio išeisiu. Neketinu laužyti taisyklių.

– Žinau. Bet atėjau čia ne dėl to. – Kurį laiką patylėjęs Džeikas tęsė: – Tikriausiai supranti, kad vengdama šeimos problemų jų neišspręsi?

Hana jautėsi pernelyg pavargusi toliau apsimetinėti, tad linktelėjo galvą.

– Taip, suprantu. Jei atvirai, nebeturiu daugiau ko jiems duoti. Nei energijos, nei laiko, nei pinigų. Nebent galiu paaukoti karjerą. Ir tai suvokdama jaučiuosi blogai.

– Gal galiu kuo nors padėti? – rimtu veidu paklausė Džeikas.

Hana labai norėjo paprašyti, kad jis ją apkabintų, bet jie stovėjo skubios pagalbos punkte apsupti kolegų.

Be to, apkabinimas gerokai peržengtų draugiškumo ribas.

Prasta mintis. Hana nenorėjo priklausyti nuo Džeiko, todėl tik papurtė galvą.

– Nelabai, bet ačiū, kad paklausei.

– Hana, kodėl mums iš čia trumpam nepasprukus? – tyliai pasiūlė jis. – Savo pamainą baigėme. Galėtume kur nors už ligoninės ribų papusryčiauti arba papietauti.

Hana pažvelgė jam į akis ir išvydusi nuoširdumą pajuto, kad jos pasipriešinimas slopsta. Jis juk siūlė tapti draugais, tiesa? Tik todėl, kad jos draugiškų santykių su vyrais patirtis skurdi, dar nereiškia, jog negalima pabandyti, tiesa? Juk ji neketina eiti į pasimatymą.

Kad ir kaip būtų, ji negali susikompromituoti.

– Nebloga mintis. Ko nors užkasti būtų tikrai ne pro šalį, tik norėčiau pusryčių, o ne pietų. Po bemiegės nakties mano skrandis suvirškins nebent kiaušinienę su kumpiu.

– Mielai, – pritarė Džeikas. – Atrodo, paciento gaivinimas baigiasi. Eime?

Hana nematė didžiosios dalies proceso, todėl ilgiau likti nebuvo prasmės.

– Taip, galime eiti.

– Puiku. Gal susitikime už automobilių stovėjimo aikštelės? – pasiūlė Džeikas. – Galėsime mesti monetą, kuris vairuos.

– Varžybų neprireiks, nes neturiu automobilio, – buvo priversta prisipažinti Hana. – Į darbą važiuoju metro.

– Gerai, tuomet viskas daug paprasčiau. – Pasitenkinimas jo balse buvo akivaizdus. – Vairuosiu aš. Už poros mylių nuo čia yra puikus restoranas, kuriame visą dieną galima gauti pusryčių.

Hana pakėlė nuo žemės kuprinę ketindama persimesti ją per petį, bet Džeikas pačiupo ja pirmiau ir užsimetė ant peties.

Jai beliko sekti paskui viliantis, kad netikėti pusryčiai netaps didele klaida.

Džeikas pažvelgė į priešais sėdinčią Haną ir pasistengė save įtikinti, kad tai ne pasimatymas.

Žinoma, jis sugebės leisti su ja laiką ir bendrauti kaip su drauge.

Tad kodėl vis tyrinėja jos veidą? Kodėl taip įdėmiai žvelgia į nuostabias mėlynas akis? Jos ilgus šviesius gundomai apie veidą besiraitančius plaukus, kurių po rytinio dušo ji nebuvo supynusi į kasą?

Ir kodėl jam norisi išsinešti ją iš šio triukšmingo restorano ir nusivežti į ramesnę vietą? Pavyzdžiui, į savo namus?

Džeiką užplūdo drauge praleistos nakties prisiminimai, bet jis negailestingai sviedė juos šalin. Paskui atplėšė nuo jos žvilgsnį ir įbedė akis į valgiaraštį prisiekdamas sau gniaužti nepasotinamą geismą.

Kai užsakymai buvo priimti, Hana pro kavos puodelį pažvelgė Džeikui į akis.

– Papasakok, kodėl prižiūrintieji gydytojai budėjimo naktimis privalo likti ligoninėje?

– Tai galioja tik Traumatologijos skyriaus chirurgams, o ne visiems prižiūrintiesiems, – pataisė Džeikas. – Šią taisyklę nustačiau atėjęs čia dirbti.

– Bet kodėl? – neatlyžo Hana.

– Ligoninėje, kurioje dirbau anksčiau, per budėjimus būdavome priversti likti ir nors labai dėl to niurzgėjome, mūsų Traumatologijos centre, lyginant su kitais regiono centrais, pasiektas mažiausias mirštamumo rodiklis. Į Čikagos ligoninę buvau pakviestas pertvarkyti Traumatologijos skyriaus ordinatūrą, todėl nustačiau tą pačią taisyklę ir čia, nors ir nuvyliau kolegas.

Hana kilstelėjo antakį.

– Įsivaizduoju, – sumurmėjo ji.

Džeikas gūžtelėjo pečiais.

– Taip, bet juk svarbiausia – pacientai, tiesa? Ir kiek gyvybių sugebame išgelbėti. – Džeikas galėjo valandų valandas pasakoti apie tai, ką dar ketino keisti Traumatologijos skyriuje, tačiau jį kur kas labiau domino padėtis Hanos šeimoje. – Ar ketini paskambinti mamai?

Hana nuleido akis ir bereikšmiu žvilgsniu įsistebeilijo į puodelį su kava.

– Kada nors, – tepajėgė atsakyti ji. – Tik dabar... viskas atrodo taip beviltiška. Niekuo negaliu jiems padėti.

– Ji tikriausiai tave palaiko dėl noro siekti karjeros? – Džeikas stengėsi nepasirodyti nemandagus, nors ir paklausė tiesiai šviesiai.

Hana jį nustebino nutaisydama rūgščią veido išraišką ir kilstelėdama petį.

– Galima sakyti, taip.

Ką tai turėjo reikšti?

– Gal tau vertėtų jai paaiškinti?

Ji tyliai sukikeno.

– Jau aiškinau. Jos manymu, viską išpučiu, nes nenoriu jai padėti. – Kurį laiką patylėjusi Hana pakėlė akis į Džeiką. – Mama nekalta. Ji serga artritu ir negali dirbti, todėl turiu finansiškai padėti.

– Suprantu, – sumurmėjo Džeikas. Sudėtinga padėtis jam nesvetima. Tačiau nerimą kėlė tai, kaip instinktyviai jis sugėrė Hanos emocijas. – Ar ji gali gyventi viena?

– Taip. Po namus ji dar sukiojasi, o kartą per savaitę pas ją užsuka mano teta. Tačiau mama pyksta, kad negaliu dažniau būti su ja.

– O tavo tėvas? – paklausė Džeikas vildamasis, kad Hana neįsižeis.

Ji tik gūžtelėjo pečiais.

– Paliko, kai man buvo dešimt. Nuo to laiko jo nematėme.

– Užjaučiu, Hana. – Jis ištiesė per stalą ranką ir suėmė josios pirštus. – Tau tikrai sunku.