Лора Айдинг - Daktaras Tobulasis

– Džeikai, yra dalykų, kurių apie mane nežinai. – Išgąstis jos veide privertė Džeiko širdį suspurdėti. – Dalykų, kurie gali priversti tave pakeisti jausmus man.

Džeikas tikėjosi dar vienos išdavystės prisipažinimo, bet nesulaukė. Staiga suprato, kad jam visai nesvarbu, kokias paslaptis Hana slepia – jo jausmų niekas nepakeis.

– Nemanau, – ramiai pasakė jis.

– Mane buvo suėmę, kai buvau šešiolikos. Už vagystę.

– Na ir kas? Buvai dar vaikas. – Nejau ji tikrai mano, kad tokiu prisipažinimu atbaidys? – Hana, aš vaikystėje irgi nebuvau šventasis. Be to, koks skirtumas, kas buvo prieš dešimt metų. Tik pažiūrėk į save dabar. Esi geriausiai dirbanti skyriaus ordinatorė. Visi prižiūrintieji Traumatologijos skyriaus gydytojai labai gerai atsiliepia apie tavo darbą.

– Bet... – Hana pasimetusi žvelgė į Džeiką. – Nejaugi nenori sužinoti, ką pavogiau?

– Hana, tai nesvarbu. Niekas, ką pasakytum, nepakeis mano jausmų tau. – Jis žinojo, ką jaučia, tačiau troško bent menkiausio ženklo, kuris atskleistų Hanos jausmus. Gal ji tik ieško būdų, kaip švelniau jį atstumti? Džeikas buvo pasiryžęs kovoti už antrąją galimybę. – Galbūt dar nesi pasiruošusi atsakyti tuo pačiu, bet aš palauksiu. Suteiksiu tau tiek laiko, kiek reikės. Nes myliu tave ir matau, kaip puikiai vienas kitam tinkame.

– Keletą drabužių. Iš universalinės parduotuvės pavogiau keletą drabužių. – Hana elgėsi taip, tarsi būtų neišgirdusi nė vieno Džeiko žodžio. – Žinojau, kad vogti negalima, bet mokykloje vaikai mane nuolat erzindavo dėl suplyšusių drabužių, todėl pasidaviau akimirkos silpnumui. Žinoma, buvau pričiupta, bet, laimei, policininkai pasitaikė geranoriški. Galėjo patupdyti mane į nepilnamečių koloniją, bet to nepadarė.

– Dieve švenčiausias, Hana, – priblokštas sumurmėjo Džeikas. – Užjaučiu, kad turėjai tai išgyventi. – Jis neįsivaizdavo, kad Hanai teko iškęsti dar daugybę kitų sunkumų.

– Teko mokytis pagal specialią programą vidurinėje, kuri ir išgelbėjo mano gyvenimą. Visų pirma nebereikėjo sukiotis tarp tų gražių, populiarių barbių, kurios manęs nekentė. Taigi sugebėjau baigti mokyklą su pagyrimu ir įstoti į koledžą.

– Po tokio pasakojimo jaučiuosi visiškas nevykėlis, – prisipažino Džeikas. Ir tai nebuvo melas. Ištverti tiek sunkumų ir tapti tuo, kas ji yra šiandien, – tikras stebuklas.

– Ne, nejau nesupranti? Štai kodėl taip blogai jaučiuosi dėl Tristano. Metų metus save kaltinau dėl to, kad jis nuėjo mano pėdomis. Pradėjo vogti ir įkliuvo.

– Hana, tavo brolis pats atsako už savo veiksmus, kaip tu atsakai už savuosius.

– Galbūt, – abejodama pasakė Hana. – Ką tik jį susitikau ir, ką manai? Jis susirado darbą. Aš taip dėl jo džiaugiuosi.

– Puiki naujiena, Hana. – Jausdamasis nuoširdžiai laimingas Džeikas ją apkabino. – Aš taip pat dėl jo džiaugiuosi.

– Tavęs tikrai netrikdo tai, kad jis buvęs kalinys? – nustebusi paklausė Hana.

– Nė kiek. – Džeikas norėjo tik vieno – kad būtų būdas priversti ją tuo patikėti. Patikėti santykiais. – Ir kartosiu šimtus kartų: aš padarysiu viską, kad manimi patikėtum.

Minutę Hana tiesiog žiūrėjo jam į akis.

– Tu teisus, Džeikai. Privertei mane suprasti, kaip dėl praeities ir šeimos problemų atstumiu visus, kurie bent kiek mėgindavo prie manęs priartėti.

Jos manymu, tai gerai? Ar blogai?

– Tai visiškai suprantama, Hana. Bet aš teprašau suteikti man šansą.

Hanos veidą nušvietė šypsena.

– Žinoma, Džeikai, aš tau jį suteiksiu. Ir pati trokštu antros galimybės. Nes tave myliu. Myliu jau nuo tada, kai atėjai į budėjimo kambarį po Kristoferio mirties. Bet truputį bijau. Man prieš akis ilgi ordinatūros metai, o tu stovi ant visai kito karjeros laiptelio. Nenoriu niekur skubėti. O kas, jei mums nepavyks?

– Palauk, pakartok. – Džeikas nebuvo tikras, ar gerai išgirdo. – Tu mane myli? Tikrai myli? Esi tuo tikra?

Hana nusijuokė ir linktelėjo, o akyse sumirgėjo ašaros. Džeikas dievino jos emocionalumą.

– Taip, Džeikai. Aš tave myliu. Dėl tavęs jaučiuosi laimingiausia moteris pasaulyje.

Džeikas ją stipriai apkabino.

– Ačiū Dievui, – sumurmėjo Hanai į ausį. Tą akimirką jam tapo aišku: jiems pavyks.

Ji atsitraukė, kad galėtų pažvelgti jam į akis.

– Džeikai, tikriausiai supranti, kad bus nelengva? Manęs laukia ilgas kelias. Penkeri ordinatūros metai ir rengimasis tapti prižiūrinčiąja gydytoja.

Karštai ją pabučiavęs Džeikas pakėlė galvą.

– Taip, Hana. Tikrai suprantu, kad mūsų laukia ilgas kelias. Bet tai nesvarbu, nes iš mūsų santykių tik ilgo kelio ir tikiuosi. O tu, kaip ir aš, puikiai žinai, kad dėl visko, ko nori, reikia kovoti. Ar ne dėl to pasirinkai chirurgo specialybę? Jeigu būtum norėjusi tapti tiesiog gydytoja, būtum galėjusi rinktis lengvesnį kelią.

– Tu teisus, Džeikai. Tikrai tave myliu, – rimtu balsu pridūrė ji. – Net neįsivaizduoji, kaip stipriai.

– Aš irgi tave myliu, Hana, – sumurmėjo Džeikas ir įsisiurbė jai į lūpas.

Dėl Hanos jis kovos. Dabar ir visada.

Po vienuolikos mėnesių...

Hana negalėjo patikėti, kad jai pavyko įveikti pirmuosius ordinatūros metus. Per priėmimo iškilmes stovėdama šalia Džeiko stebėjo aplinkui besisukiojančius pirmamečius ordinatorius.

Dar visai neseniai ji pati buvo tokia pat žalia kaip jie. Neįtikėtina, kiek daug išmoko per pastaruosius dvylika mėnesių.

Žinoma, būdavo akimirkų, kai Hana spėliodavo, ar jai pavyks. Tačiau Džeikas visada buvo šalia ir ją drąsino. Mokė. Patarinėjo.

Mylėjo.

Neteikė jai jokių išskirtinių malonių, bet vien tai, kad po sunkios budėjimo nakties galėdavo su juo pasikalbėti, buvo daugiau, nei galėjo tikėtis. Hanai dar nebuvo tekę patirti, ką reiškia gyventi su paremiančiu ir besąlygiškai palaikančiu žmogumi. Jos šeimoje ramsčiu visuomet būdavo ji.

Jei ne Džeikas, Hana abejojo, ar dabar čia stovėtų. Ir ne vien todėl, kad jis valandų valandas padėjo jai ruoštis atsiskaitymams.

Visus juos įveikė beveik aukščiausiais įvertinimais, buvo viena iš geriausių ordinatorių.

– Pasirengusi keliauti? – tyliai paklausė Džeikas. Jis buvo rezervavęs staliuką jųdviejų pamėgtame itališkame restorane Pas Antonijų . Nors Hana vis dėlto persikraustė į naują ekonomišką butuką, daugelį naktų praleisdavo pas Džeiką.

– Žinoma. – Hana susidomėjusi pažvelgė į Džeiką, vis dar negalėdama patikėti, kad šis gražus vyras, Traumatologijos skyriaus vedėjas, ją myli.

Kartais ji turėdavo sau įgnybti, kad įsitikintų nesapnuojanti.

Abipusiu sutarimu į restoraną jie važiavo metro. Džina ir Antonijus juos pasitiko tarsi paklydėlius vaikus, kurių, regis, buvo nematę metų metus.

– Staliukas jau paruoštas. Eime! Sėskitės! Gersite vyno?

– Kas jiems nutiko? – sušnabždėjo Hana Džeikui, jiems užsisakius vyną ir patiekalus. Dar niekada nemačiau jų tokių. Tarsi būtų prisivalgę kokių tablečių ar panašiai.

Džeikas nusišypsojo, gurkštelėjo vyno ir gūžtelėjo pečiais.

– Argi ne puiku? Belieka tikėtis, kad jų nuotaika nesugadins maisto. Laukiau šios akimirkos visą dieną.

Hana nusijuokė ir papurtė galvą.

– Vyrų norai tokie paprasti, – sukrizeno ji.

Staiga prie jų staliuko priėjo smulkaus sudėjimo vyras su smuiku; sprendžiant pagal amžių, galėjo būti Antonijaus tėvas. Atsistojęs šalia Hanos ėmė griežti švelnią, romantišką melodiją.