Лора Айдинг - Daktaras Tobulasis

Tačiau vizitacijos metu, kai liko vienudu, vėl atsirado intymumas, į kurį Hanai buvo sunku numoti ranka. Laimei, pasibaigus vizitacijai, pranešimų gaviklyje pasirodė žinutė, kad atvyko naujas pacientas, ir juodu nuskubėjo į Priėmimo skyrių. Atvežtasis buvo į ketvirtąją dešimtį įkopęs vyras, kūno sudėjimu ir masyvumu panėšėjantis į futbolininką. Vyriškis nukrito nuo laiptų. Hanai pradėjus apžiūrą, pacientas su įvestu vamzdeliu gulėjo be sąmonės.

Staiga jis prabudo, monitorius pradėjo beprotiškai pypsėti ir vyras netikėtai vožė Hanai per sprandą. Užklupta iš pasalų ji žnektelėjo tiesiai ant ligonio. Pakėlė galvą ir pamėgino nuleisti kojas ant žemės, bet suspurdėjo išvydusi, kad jai į veidą skrieja kitas kumštis.

– Saugokis! – suriko Džeikas ir per stebuklą spėjo sučiupti paciento ranką, jam nespėjus smogti. – Viskas gerai? – atšiauriai paklausė jis, kol Hana klupinėdama traukėsi iš mūšio lauko.

Ji apstulbusi linktelėjo, nors sprandas skausmingai tvinksėjo. Abiejų žvilgsniai trumpam susitiko ir Hanai pasirodė, kad žaliose Džeiko akyse pastebėjo rūpestį, tačiau jis vėl skubiai sutelkė dėmesį į pacientą.

– Tuoj pat pririškite šį vyruką! – paliepė Džeikas. – Ir suleiskite dešimt miligramų midazolamo, kad apsiramintų.

Po penkių minučių raumeningasis ligonis vėl kuo ramiausiai gulėjo lovoje ant ratukų, tarsi nieko nė nebūtų įvykę. Jei Hanai nebūtų sopėjusi galva, ji iš visko būtų tik pasijuokusi.

– Ar tikrai gerai jautiesi? – tyliai paklausė Džeikas, kai pacientui jau buvo atlikta kompiuterinė tomografija.

– Gerai. Ačiū, kad padėjai išvengti nosies lūžio.

Jos lengvabūdiškas mėginimas pajuokauti žlugo. Tą akimirką atrodė, lyg Džeikas ketina kažką pasakyti, tačiau kaip tik tada į skubios pagalbos patalpą įžengė neurochirurgas.

Palikusi Džeiką su kolega aptarti raumeningojo paciento kraujavimą, kuris buvo diagnozuotas atlikus kompiuterinę tomografiją, Hana nuėjo į valgyklą peržvelgti savo užrašų. Ji jokiu būdu nenorėjo pakartoti tos pačios klaidos, kaip paskirdama pacientui Turkovui netinkamą antibiotikų dozę.

Tačiau akyse vis mirgėjo susirūpinęs Džeiko veidas. Greitai užkandusi ji nuėjo susirasti Ibuprofeno , kad apmalšintų galvos skausmą.

Rimtų iškvietimų tą vakarą nebuvo. Iki tol, kol Hana turėjo skubėti į Bendrosios chirurgijos skyriaus aukštą, kur pacientei prireikė lašinamų antibiotikų, o slaugė tikino, kad ligoninėje jų nėra.

Hana priėjo prie pacientės lovos ir dar kartą prisistatė. Ponia Eva Karmaikl, kiek vyresnė nei vidutinio amžiaus moteris, truputį anksčiau daktaras Holtas jai buvo pašalinęs tulžies pūslę. Užteko žvilgtelėti į mėlynėmis nusėtas rankas ir Hana suprato, jog moters venos beveik visiškai sunykusios.

– Į kaklo arbą krūtinės veną tikriausiai reikės įstatyti kateterį, – tyliai pasakė slaugė Džouzė.

Hana atsiduso. Per vizitaciją Džeikas buvo davęs konkrečius nurodymus dėl šios pacientės. Kad ir kas nutiktų, sprendimą privalo priimti tik jis. Kiek Hanai teko girdėti, ponia Karmaikl ir Gregoro Metjuso motina buvo draugės.

Tad skyriaus vedėjas buvo neoficialiai įpareigotas skirti ypatingą dėmesį moters būklei.

Džeikas netrukus atsiliepė į Hanos pranešimą, ji išdėstė padėtį.

– Tuoj ateinu.

Padėjusi ragelį ji grįžo prie pacientės lovos.

– Daktaras Holtas tuoj pas jus ateis, – pasakė ji poniai Karmaikl.

– Ačiū, mieloji, – mielaširdingai padėkojo moteris ir patapšnojo Hanai per ranką, tarsi jiedvi būtų susikeitusios vaidmenimis. – Jis toks nuostabus jaunuolis, tiesa?

Hana išspaudė šypseną.

– Taip. Labai malonus.

– Ir toks gražus! – Ponios Karmaikl akys šelmiškai žybčiojo. – Nemanote?

– Taip, labai gražus, – sutiko Hana galvodama, kaip nukreipti pokalbį kita linkme.

– Labas vakaras, – įėjęs pasisveikino Džeikas. Prieš paimdamas moterį už rankos jis mestelėjo žvilgsnį į Haną. Ji net krūptelėjo – ar tik jos veido išraiška nebus išdavusi sutrikimo? – Kaip jaučiatės, ponia Karmaikl?

– Truputį skauda ir tiek, – atsakė ji. – Kaip tik jus minėjome, daktare Holtai.

– Tikrai? Geruoju ar bloguoju? – juokais paklausė Džeikas.

– Žinoma, geruoju, – švelniai nusijuokusi pasakė ponia Karmaikl, bet iš karto sudejavo ir uždėjo ranką ant drabužio, kuris dengė neseniai operuotą vietą. – Mudvi su Hana manome, kad esate malonus ir gražus.

Nukreipdama pokalbį kita linkme Hana vylėsi, jog Džeikas nepastebės jos sumišimo.

– Poniai Karmaikl reikia suleisti dar vieną antibiotikų dozę. Užuot ją badę, manau, turėtume įvesti į veną kateterį.

– Hm. – Džeikas apžiūrėjo moters rankas ir nenoriai linktelėjo. – Ponia Karmaikl, tikriausiai suprantate, kad privalome suleisti visą antibiotikų kursą, nes į jūsų tulžies pūslę pateko infekcija. Gydytojos Stiuart išvada teisinga. Privalome įvesti kateterį į vieną iš jūsų didžiųjų venų – kaklo arba po raktikauliu. – Jis ranka parodė sritis, apie kurias kalbėjo. – O tai reiškia, kad privalėsime atlikti nedidelę operaciją.

– Užmigdysite mane? – paklausė moteris.

– Ne, ponia, – prakalbo Hana. – Gydytojas Holtas tik suleis nejautrą keliančių vaistų, kad neskaudėtų. Procedūrai turėsime jus perkelti į Intensyviosios terapijos skyrių, tačiau paskui vėl grįšite į savo palatą. Neturėtų trukti ilgiau nei valandą.

Įsijungus jos ir Džeiko pranešimų gavikliams palatoje nuaidėjo garsūs pypsėjimai. Hana perskaitė skubų pranešimą: Į Priėmimo skyrių gabenami du sužeistieji po automobilių susidūrimo kaktomuša .

– Žinote, kateterį jums įstatys gydytoja Stiuart, – pataisė Haną Džeikas įdėdamas pranešimų gaviklį į dėklą. – Ji puiki gydytoja, ponia, tad palieku jus patikimose rankose.

Hanos skrandis iš siaubo apsivertė, tačiau ji žinojo, kad paciento akivaizdoje nedera rodyti jausmų. O dar tokio svarbaus paciento akivaizdoje.

– Paruošiu viską procedūrai, – pasakė Hana ir greitai išskubėjo paskui Džeiką iš palatos.

– Kai baigsi, susitiksime skubios pagalbos punkte, – pasakė jis ir apsisuko eiti laiptų link.

– Palauk! – sušuko Hana stverdama jam už rankos. – Juk nesitiki, kad padarysiu tai viena?

– Jau esi ne kartą stačiusi veninius kateterius, be to, kaip tik tokią procedūrą atlikome prieš keletą dienų, taip? – paklausė jis. Bet paskui susiraukė, o akyse blykstelėjo abejonė. – Nebent labai skauda galvą?

Norėdama išsisukti nuo atsakomybės Hana tikrai galėjo prisidengti šiuo negalavimu, tačiau neleido sau taip pasielgti.

– Ne, man viskas gerai. Bet Džeikai, juk ji svarbi pacientė! – Hana negalėjo patikėti, kad jis ketina jai leisti atlikti procedūrą savarankiškai. O jeigu nutiks kas blogo?

– Klausyk, Hana, čia vežami du rimtai sužeisti pacientai, o ponios Karmaikl antibiotikai jau gerokai vėluoja, – rimtai pasakė Džeikas. – Puikiai moki įstatyti kateterį. Kadangi Ričardas bus su manimi, paprašyk pagalbos kokio praktikanto.

– Bet...

– Kai baigsi, nepamiršk ateiti į skubios pagalbos punktą, – pakartojo Džeikas ir nuskubėjo laiptais žemyn.

Apimta nevilties Hana stebėjo, kaip jis tolsta. Akimirką ji panoro turėti drąsos atidėti procedūrą, iki Džeikas atsilaisvins.

Bet juk naktį gali būti dar daugiau darbo. Galbūt atvyks daugiau sužeistųjų. O jei ponia Karmaikl laiku negaus antibiotikų, gali patirti septinį šoką. Be to, Hana nenorėjo aiškintis skyriaus vadovui, kodėl neįstatė kateterio.