Лора Айдинг - Daktaras Tobulasis

Nors suvokė, kad Džeikas pasielgė teisingai, negalėjo jam atsispirti. Tai jis nutraukė jų intymumo akimirką. Būtų buvę kur kas geriau, jeigu ta stiprioji būtų buvusi ji. Vis dėlto giliai viduje Hana žinojo, kad atstumti jo nebūtų pajėgusi.

Gal net niekada negalėtų.

Kol Hana vis dar mąstė apie tai, pranešimų gaviklis jau kokį šimtąjį kartą sumirksėjo. Suvokusi, kad privalo rasti būdą laikytis nuo Džeiko Holto kuo atokiau, surinko telefono numerį.

Kitą rytą moterų persirengimo kambaryje Hana išsimaudė po dušu, vildamasi nusiplauti tarsi šarvu ją sukausčiusį nuovargį.

Dėl Džeiko bučinio neteko ir tos vienos niekingos valandos miego.

Kad jį kur velniai, tą vyrą. Kodėl jis turėjo ateiti pas ją į kambarį? Hana ir pati būtų susitvarkiusi su savo jausmais.

Jai teko susidoroti su kur kas didesniais sunkumais. Visuomet rasdavo išeitį.

Rišdamasi naujų kelnių virvelę Hana pamatė įeinančią Andrėją.

– Na? – nekantraudama paklausė ji. – Kaip sekėsi? Lengvai praėjo?

Hanai prireikė kelių sekundžių, kad suvoktų, jog Andrėja klausia ne apie Džeiko bučinį, o apie pirmąją budėjimo naktį.

– Darbo buvo į valias, – sąžiningai prisipažino Hana. – Praeitą naktį netekome vieno paciento, o dar vieną iš savo aukšto perkėlėme į Intensyviosios terapijos skyrių dėl septinio šoko.

– Netekote paciento? – Andrėja iš siaubo išpūtė akis. – Ak, žinai, ką tai reiškia?

Brukdamasi rankas į uniforminio švarkelio rankoves Hana atsiduso.

– Taip, tai reiškia, kad jaunas vyras mirė, nors ir stengėmės jį išgelbėti.

– Ne, tai reiškia, kad turėsite pristatyti atvejį Sergamumo ir mirštamumo susirinkime 5, – pataisė ją Andrėja.

Ką? Ji įsispoksojo į kolegę jausdama, kaip skausmingai susitraukia skrandis. Andrėja teisi. Kaip, po šimts, ji galėjo pamiršti daktaro Filipso žodžius, pasakytus per orientacinį pasivaikščiojimą po ligoninę, – apie ordinatorių pareigą dalyvauti kassavaitiniame Sergamumo ir mirštamumo susirinkime?

– O ne, – sušnabždėjo ji suvokusi, ką toks susirinkimas gali reikšti. – Nepagalvojau apie tai.

– Na, gal nebus taip blogai, kaip įsivaizduojame, – norėdama nuraminti draugę pasakė Andrėja. – Galų gale, juk paciento mirtis Traumatologijos skyriuje neturėtų būti retas reiškinys.

Hana įsidėjo stetoskopą į dešinę švarko kišenę ir uždarė spintelę. Kristoferis mirė ne todėl, kad jie kažką padarė ne taip ar apskritai nieko nedarė. Tačiau Sergamumo ir mirštamumo susirinkimuose taip pat buvo aiškinamasi, ką galima buvo daryti kitaip.

Studijuojant Hanai teko stebėti ne vieną pristatymą ir ji žinojo, kad kai kurie vyresnieji chirurgijos ordinatoriai mėgdavo naujokams užduoti itin keblių klausimų.

Sunkiai nurijusi seiles ji prisiekė sau perskaityti viską apie Elerso-Danloso sindromą. Ir melstis, kad niekas nepaklaustų, kodėl ji pradėjo dirbtinį gaivinimą ir sulaužė šonkaulius. Šleikštulys vis stiprėjo.

– Negalvok apie tai, – patarė Andrėja. – Tiesą sakant, neturėjau užvesti šios temos. Net jei ir privalėsi pristatyti susirinkime šį atvejį, tai bus tikriausiai ne anksčiau kaip kitą savaitę. Turi marias laiko pasiruošti.

Hana linktelėjo suvokusi, jog kelios dienos neturi reikšmės. Ji nusprendė vėliau apie tai pasikalbėti su Džeiku. Daug mieliau pasitartų su kitu prižiūrinčiuoju gydytoju, tačiau Kristoferio mirties dieną budėjo būtent Džeikas. O dabar jiedvi turėjo pasiskubinti, kad nepavėluotų į vizitaciją.

Džeikas jau laukė Bendrosios chirurgijos skyriaus aukšte prie pagrindinio medicinos seserų stalelio. Hana negalėjo nepastebėti, kad joms prisijungus prie ordinatorių grupės, jis ėmė vengti jos žvilgsnio.

Kai atskubėjo paskutinis ordinatorius, Deivas Harisonas, Džeikas suraukė antakius ir reikšmingai pažvelgė į laikrodį.

– Vėluoji, – priekaištingai pasakė jis.

– Atleiskite, daktare Holtai, – nuoširdžiai atsiprašė Deivas. – Siaubingi kamščiai.

Džeiko veidas tapo dar rūstesnis.

– Čia Čikaga, Harisonai. Eismas visada siaubingas. Anksčiau išsiversk iš lovos.

Deivas nuraudo ir linktelėjo.

– Taip, sere.

Hanai pagailo Deivo, bet kartu ir nusiramino sužinojusi, kad jos su Andrėja atėjo ne paskutinės. Bus geriau, jei sugebės užsitarnauti Džeiko simpatiją ir pagarbą.

Žinoma, jeigu dar neprarado tokios galimybės.

– Na ką, šiandien turime apžiūrėti dvylika ligonių, tad negaišdami laiko imkimės darbo. Pradėsime nuo pono Andersono, gulinčio dvidešimt trečiojoje palatoje.

Džeikas nužingsniavo koridoriumi į pono Andersono palatą, ordinatoriai nuskubėjo paskui. Kadangi praeitą naktį budėjo Hana, ji buvo įsitikinusi, kad Džeikas užduos jai klausimų apie tai, kaip sekėsi rūpintis pacientais, todėl išsitraukė bloknotą su užrašais ir pradėjo ieškoti informacijos apie poną Andersoną.

Paciento slaugė pasitiko visus prie palatos durų. Hana trumpai papasakojo ordinatoriams, kad paciento gliukozės kiekis buvo pakilęs aukščiau leistinos normos, todėl ji padidino insulino kiekį. Džeikas linktelėjo pritardamas Hanos veiksmams, paskui uždavė keletą klausimų slaugytojai.

– Pasirūpinkite, kad pacientas šiandien po truputį pradėtų vaikščioti, – griežtai paliepė jis ir nuėjo į kitą palatą.

Atgautu pasitikėjimu savimi Hana mėgavosi neilgai. Ji netruko suprasti, kad visus jos nurodymus, duotus praeitą naktį, peržiūri ir analizuoja ne tik Džeikas, bet ir kiti komandos nariai.

Laimei, dauguma sprendimų buvo įvertinti palankiai. Netrukus visi patraukė į Intensyviosios terapijos skyrių aplankyti sunkiau sergančių ligonių.

Džeikas pirmiausia nužingsniavo prie pono Turkovo lovos. Šį kartą Hanai užrašų nereikėjo, nes su šio paciento atveju buvo susipažinusi tiesiogiai.

– Vakar jis buvo atjungtas nuo respiratoriaus ir naktį praleido ramiai, – paaiškino Hana, kai Džeikas įsijungė kompiuterį. – Tyrimų rezultatai neblogi, kraujavimo požymių nėra. Manau, kad šiandien jį galima perkelti į Bendrosios chirurgijos skyriaus aukštą.

– Hmm, – numykė Džeikas, peržvelgdamas kompiuteryje detalią pono Turkovo ligos istoriją. – Gydytoja Stiuart, gal paaiškinsite, kodėl paskyrėte šiam pacientui tik pusę antibiotikų dozės?

Pusę antibiotikų dozės? Ji susiraukė mėgindama prisiminti aplinkybes.

– Paskyriau šimtą devyniasdešimt miligramų azitromicino, nes vakar jam prasidėjo infekcija.

– Kompiuteryje įrašyta tik šimto miligramų azitromicino dozė, – griežtai pataisė Džeikas. – Paskyrei netinkamą dozę, labai pasisekė, kad pacientas nenukentėjo nuo tavo klaidos.

– Aš neskyriau tokios dozės, – degančiais iš gėdos skruostais atsargiai paprieštaravo Hana. Ji gerai prisiminė, jog perskaitė informaciją apie vaistus, kad tiksliai žinotų reikiamą skirti dozę. Čiupusi paciento Turkovo lentelę atsivertė antibiotikų paskyrimo lapą. Kai suprato, kas nutiko, labai susigėdo.

Jos rašysena buvo tokia netvarkinga, kad devynetą tiek slaugė, tiek vaistininkas suprato kaip nulį. Pildant formą ji buvo iškviesta pas kitą pacientą, todėl rašė labai skubėdama.

– Kaip matau... neteisinga dozė buvo įvesta į kompiuterį per klaidą. Užrašiau teisingą šimto devyniasdešimties miligramų dozę, bet slaugė ir vaistininkas pagalvojo, kad paskirta šimtas.

– Kitą kartą, gydytoja Stiuart, įsitikink, kad nurodymai aiškūs, – be užuolankų pamokė Džeikas. Jo veidas atrodė toks griežtas, tartum intymumo akimirkų poilsio kambaryje nė nebuvo. O gal jis baudžia ją už tą bučinį? – Toks netvarkingumas kitą kartą gali baigtis ligonio mirtimi. Ar aišku?