Лора Айдинг - Daktaras Tobulasis

Jo lūpų kampučiai kilstelėjo ir Hana pasijuto dėkinga už šį žmogiškumo spindulėlį, prasiveržusį iš po šalto dalykiškumo kaukės.

Jai daug labiau patiko paprastas vyras Džeikas nei Traumatologijos skyriaus vedėjas daktaras Holtas.

Laikas priprasti , – priminė sau Hana. Nuo šiol ji dirba tik su daktaru Holtu, Traumatologijos skyriaus vedėju. Vyro Džeiko nėra.

Bent jau jai. Nebėra.

– Antras aukštas, vakarinis koridorius už skubios pagalbos punkto, – nurodė jis. – Raktą gali pasiimti iš operatoriaus.

– Ačiū. – Hana mirė iš bado, nes per priešpiečius suvalgė tik saują traškučių iš Intensyviosios terapijos skyriaus virtuvėlės, todėl greitai nulėkė pasiimti rakto ir nudrožė tiesiai į valgyklą.

Džeikui taip pat šovė mintis pavalgyti, jis pasirodė valgykloje kaip tik tada, kai Hana laukė savojo sumuštinio su vištiena ir keptomis bulvytėmis. Akies krašteliu ji matė, kaip jis prieina. Kaip įmanydama stengėsi per giliai neįkvėpti pažįstamo muskusinio losjono po skutimosi aromato.

Hana jautė pilvo apačią kutenančius geismo virpuliukus. Tačiau visomis išgalėmis nekreipė į juos dėmesio. Viešpatie, jai tikrai reikia įveikti šią beprotišką fizinę trauką.

Sumokėjusi už maistą ji apsidairė po kavinę ieškodama, kur galėtų atsisėsti. Pamačiusi pažįstamą veidą iš gydytojų praktikantų grupės, Hana greitai perskaitė ant prisegtos kortelės užrašytą vardą. Kailas Franklinas.

– Labas, gal galiu prisėsti?

– Žinoma, – atsakė šis mostelėdamas į laisvą kėdę.

Hana atsisėdo.

– Tai kuriame skyriuje galiausiai atsidūrei? – norėdama pradėti pokalbį paklausė ji.

– Akušerijos ir ginekologijos, – nutaisęs nepasitenkinimo grimasą subambėjo Kailas. – O tu?

– Traumatologijos, – atsakė ji.

– Po galais, kaip tau pasisekė. Vasara – geriausias metas dirbti Traumatologijos skyriuje. O aš, aišku, ten pateksiu tik lapkritį. Nuobodu. – Jis atsikando picos ir išgirdęs supypsint pranešimų gaviklį atsiduso. Susierzinęs perskaitė žinutę. – Nuostabu. Ką tik atvyko gimdanti moteris. Atleisk, kad taip staiga turiu tave palikti. – Jis susigrūdo į burną likusį picos gabalą ir išskubėjo iš valgyklos.

Likusi viena Hana atsiduso ir atsikando sumuštinio. Kai pajuto nosį kutenant pažįstamą kvapą, įsitempė.

– Gal galiu prisėsti? – paklausė Džeikas.

Sumuštinis užstrigo gerklėje ir jai teko gurkštelėti vandens, kad nepaspringtų. Ar jis taip elgiasi tyčia? Kodėl, po galais, nusprendė prisėsti prie jos stalelio? Kita vertus, kaip galima atsakyti Traumatologijos skyriaus vedėjui?

– Žinoma, – išspaudė Hana. Iš susijaudinimo ji taip nerangiai pastatė puodelį ant stalo, kad šis vos neapvirto. – Gydytojas Franklinas išskubėjo priimti gimdymo.

– Tau reikia atsipalaiduoti, – patarė Džeikas ir su trenksmu pastatė padėklą kitoje stalo pusėje.

Atsipalaiduoti? Gal jis juokauja.

– Per vizitaciją buvai įsitempusi, – paaiškino jis atsikandęs didelį kąsnį mėsainio. – Kadangi dirbdama su manimi atsipalaiduoti negali, su malonumu patenkinsiu prašymą perkelti tave į kitą skyrių.

Perkelti į kitą skyrių? Hana pažvelgė į jį su siaubu. Ar jai bent galima rinktis? Išvydusi Džeiko akyse vilties kibirkštėlę, ji prisimerkė. Ak, žinoma, jis mielai ja atsikratytų. Ir dar juokingai paprastu būdu. Na, privalės jį nuvilti. Kailas buvo teisus – vasarą dirbti Traumatologijos skyriuje geriausia. Ji jokiu būdu nepripažins pralaimėjimo.

– Aš ne įsitempusi, tiesiog susijaudinusi, – paprieštaravo Hana šiek tiek iškraipydama tiesą. – Dirbti Traumatologijos skyriuje – neįkainojama patirtis. Vien per šiandien atlikau daugiau nei bendrosios chirurgijos gydytojai praktikantai atlieka per savaitę.

– Po bemiegių trisdešimties valandų pakeisi nuomonę, – nustebintas jos atsakymo pasakė Džeikas.

Nerūpestingai šypsotis buvo nelengva, ypač turint galvoje, kad Hana žinojo, kaip nuostabiai jis atrodo nuogas.

Liaukis! Ji privalo liautis apie tai galvojusi.

– Juk tai darbo dalis, tiesa? – gūžtelėjusi pečiais paklausė Hana. – Mokydamasi medicinos universitete praleidau ne vieną bemiegę naktį, todėl man tai ne naujiena. – Jis net nenutuokia, kiek jai reikėjo įdėti pastangų, kad spėtų per du darbus, o trečiame ir ketvirtame kurse dar ir budėti naktimis ligoninėje. – Žinau, kad darbo valandos ilgos, o atlyginimas menkas, bet vis tiek beprotiškai trokštu išmokti visko, kas įmanoma.

– Atlyginimas nebus visą gyvenimą menkas, – sumurmėjo jis.

Prisiminusi chromu ir stiklu dekoruotą Džeiko butą ji nusprendė, kad storžieviškumu nieko nelaimės.

– Žinau. Bet tai, tiesą sakant, net nesvarbu. Visada sunkiai dirbau, o dabar bent jau darau tai, kas man tikrai patinka. – Ir niekas, o ypač seksualus prižiūrintysis gydytojas, jos nesulaikys.

– Tikrai? – Jis smalsiai pažvelgė į Haną. – Ir ką gi dirbai?

Hana išbalo ir kurį laiką sėdėjo įsmeigusi žvilgsnį į keptas bulvytes.

– Na, įprastus menkai apmokamus darbus, kad galėčiau baigti universitetą, – išsisukinėdama atsakė ji.

– Ar čia ir užaugai?

Oi, o dabar jis jau žengia į pavojingą zoną. Hana nenorėjo, kad kas nors žinotų apie gyvenimą, kurį ji visomis išgalėmis stengėsi palikti už nugaros. O ypač Džeikas. Daktaras Holtas.

– Na... ne, ne visai. – Ji užaugo galaktikoje, kuri buvo už šviesmečių nuo čia. Ar bent jau jai taip atrodė. Laikas keisti temą. – Tai, kad Čikagos ligoninė yra taip arti ežero, – nuostabu. Rytais be galo mėgstu stebėti virš Mičigano ežero kylančią saulę. Nemanau, kad tas vaizdas man kada nors atsibos.

Kurį laiką Džeikas nužiūrinėjo ją ir Hana staiga suprato, kad jis prisimena jų drauge sutiktą rytą. Ar tai įvyko vos prieš dvi dienas? Atrodė, gerokai seniau.

Praeitame gyvenime. Sekundės dalį jai norėjosi, kad jie vėl būtų paprasti mirtingieji, kurie tiesiog susitiko bare ir pajuto vienas kitam trauką.

– Taip, ežero vaizdas nepakartojamas, – pritarė Džeikas. Ar prislopęs jo balsas – tik Hanos vaizduotės vaisius? Tikriausiai.

Jie – profesionalai. Kartu dirba. Ir viskas.

Kai supypsėjo Hanos pranešimų gaviklis, ji pasijuto dėkinga už sutrukdymą.

– Mane kviečia į intensyviosios terapijos palatą. Atsiprašau, turiu skubėti.

– Pirmiausia paskambink ir paklausk, kas nutiko, – pasiūlė jis. – Galbūt nereikės aukoti pietų.

Hana norėjo sprukti nuo Džeiko kaip galima toliau dėl daugybės priežasčių, bet visų svarbiausia – kad išsaugotų psichologinį stabilumą. Tad, gavusi progą pasišalinti, kaipmat šoko ant kojų.

– Pranešimas susijęs su pono Turkovo kraujo spaudimu – jis nukrito. Privalau eiti ir jį patikrinti.

Džeikas susiraukė ir linktelėjo.

– Gerai. Pranešk, jeigu manęs reikės, – pasakė jis. – Vėliau užsuksiu pas jį.

– Žinoma. – Tarsi ji būtų turėjusi pasirinkimą. Juk jis čia šefas. Atsikandusi dar kąsnį sumuštinio Hana užkėlė padėklą ant nešvarių indų lentynos, jausdama į nugarą įremtą Džeiko žvilgsnį.

Įžengusi į liftą Hana lengviau atsikvėpė ir pakilo į ketvirtą aukštą. Jai pavyks išlaikyti su Džeiku profesinius santykius.

Kito pasirinkimo nėra.

Atėjus vidurnakčiui Hana jau nebeatsiminė, kiek kartų buvo kviečiama pas ligonius. Laimei, po ranka turėjo užrašus. Pirmąją naktį vienaip ar kitaip jai teko pasirūpinti beveik visais ligoniais, o be savo santraukų nė už ką nebūtų prisiminusi jų negalavimų.