Лора Айдинг - Daktaras Tobulasis

Atsidusęs jis pakilo ir išėjo iš poilsio kambario. Nebuvo prasmės daugiau galvoti apie padarytą klaidą su Hana. Kuo daugiau apie tai mąstė, tuo tvirčiau tikėjo, kad ji veikiausiai laikysis kolegiško atstumo. Kad ir kaip būtų, juk tai ji ryte norėjo paslapčia pabėgti.

Be to, pati primygtinai reikalavo, kad abu elgtųsi taip, tarsi nieko nebūtų nutikę.

Nors Hana pavijo jį šalin ir tai velniškai užsiutino Džeiką, jis jautėsi dėkingas, kad ji nesiruošia laikytis įsikibusi juokingai romantiškos svajonės, neva juodu skirti vienas kitam ir drauge praleis visą gyvenimą.

Kartą jam jau buvo taip nutikę ir suprato baisiai klydęs. Kai Džeikas prisiekinėjo, jog neįsileis į savo gyvenimą moters, jo kelyje atsirado Elė ir jis atvėrė jai širdį, bet moteris ją išplėšė iš krūtinės ir sutrypė. Lengva nebuvo, tačiau jis šiaip ne taip susitvarkė.

Kad ir kaip dabar jį traukė Hana, Džeikas neketino leistis dar kartą įskaudinamas ir likti kvailiu.

Manydamas, kad išrovė Haną iš galvos ir širdies, jis nužingsniavo į intensyviosios terapijos palatą apžiūrėti paciento Turkovo. Žinoma, ir Hana buvo ten – tikrino laboratorinių tyrimų rezultatus. Nekreipti į ją dėmesio pasirodė sunkiau, nei Džeikas tikėjosi; tikrindamas paciento gyvybinius organus jis, regis, jautė kiekvieną Hanos kvėptelėjimą.

– Atrodo, būklė stabili, – pasakė Hana. – Norite, kad pacientas būtų nugabentas į Bendrosios chirurgijos skyrių ar į Intensyviosios terapijos skyrių?

– Tik į Intensyviosios terapijos skyrių. Privalėsi jį atidžiai stebėti, nes ateinančios kelios valandos bus kritinės. Jis gali vėl pradėti kraujuoti arba kilti infekcija.

– Supratau, – tarė Hana. Jam nevertėjo abejoti jos kvalifikacija. – Ar norite, kad užpildyčiau priėmimo dokumentus?

Džeikas linktelėjo, nes žinojo, kad vėliau vis tiek ras laiko juos patikrinti.

– Būtinai susisiek su manimi, jei pastebėsi žymius pakitimus arba jei ko nors prireiktų.

– Žinoma. Šią naktį budžiu, todėl galėsiu dažnai pas jį užsukti.

Džeikas sustingo. Ką? Iš visų gydytojų praktikantų budėti turėjo būtent ji?

Geriau ir negali būti. Tiesiog nuostabu. Šią naktį ir jis pats turėjo budėti.

Gal virš jo galvos kabo juodas debesis?

Staiga supypsėjo Džeiko pranešimų gaviklis. Nudžiugęs dėl sutrukdymo jis perskaitė Ričardo žinutę, kuris prašė pagelbėti operacinėje.

– Turiu eiti, – tarė Džeikas vengdamas Hanos žvilgsnio. – Jeigu ko nors reikės, būsiu operacinėje.

Plaudamasis rankas jis negalėjo liautis galvojęs apie tai, kad bus priverstas praleisti su Hana visą naktį. Vienas pirmųjų pakeitimų, kuriuos nustatė vos tapęs naujuoju Traumatologijos skyriaus vedėju – reikalavimas prižiūrintiesiems gydytojams nepertraukiamai budėti ligoninėje. Jo kolegoms tai ne itin patiko, tačiau Džeikas buvo įsitikinęs, kad jei prižiūrintieji gydytojai nuolat būtų darbo vietoje ir galėtų akimirksniu imtis atitinkamų veiksmų bei operuoti, ligonių būklė smarkiai pagerėtų. Jis buvo paskirtas garantuoti, kad Čikagos ligoninė pereis pirmosios pakopos Traumatologijos skyriaus patikrinimą, kuris turėjo įvykti po šešių savaičių. Kol kas tai pirmas žingsnis į tikslą.

Todėl Džeikas nusprendė pirmąją savaitę pats eiti budinčiojo gydytojo pareigas. Tiesą sakant, budėti jis pasirinko pirmą ir paskutinę liepos savaites, nes kaip tik per jas būna daugiausia darbo.

Sausindamas rankas steriliu rankšluosčiu Džeikas jautė, kaip jo paties sprendimas užgula jį visu svoriu. Dvi budėjimo savaitės liepą reiškia, kad su Hana dirbti teks dažnai.

Per dažnai.

Kadangi išvengti jos bus neįmanoma, Džeikas turės puikią galimybę pasipraktikuoti, kaip išlaikyti profesionalius santykius. Jis tegalėjo viltis, kad pavyks pasiekti ir šį tikslą.

Hana negalėjo patikėti, kaip greitai prabėgo diena. Šaltakraujiškumo ir profesionalumo prasme ji manė, kad su Džeiku dirbti sekėsi neblogai.

Su daktaru Holtu. Ji privalo galvoti apie jį kaip apie daktarą Holtą.

Hanai perpylus ponui Turkovui dar dvi dozes kraujo, jo būklė atrodė stabili. Ji taip pat davė nurodymus medicinos seserims atjungti pacientą nuo respiratoriaus, nes plaučiai buvo išsipūtę. Kai atėjo laikas išimti vamzdelį, Hana iškvietė Džeiką, kad šis stebėtų, ar ji viską atlieka gerai. Prieš ateidamas, jis užsuko į intensyviosios terapijos palatą patikrinti, ką ji iki šiol buvo dariusi pacientui.

– Po penkiolikos minučių būk pasiruošusi, eisi su manimi apžiūrėti ligonių, – atžariu tonu paliepė jis.

– Apžiūrėti ligonių? – šiek tiek pasimetusi paklausė ji. Paprastai Chirurgijos skyriaus personalas ligonius lankydavo ryte. O ne penktą valandą vakaro.

Džeikas pažvelgė į ją ir tarė:

– Sakei, kad šiandien tavo pirmoji budėjimo naktis, tiesa? – Kai ji linktelėjo, jis tęsė: – Aš taip pat šiąnakt budžiu, todėl aplankysime visus ligonius, kad suprastum, ko iš tavęs tikiuosi.

Štai kaip , – pagaliau suprato ji. Argi jai nepasisekė, kad budi Džeikas? Tarsi neužtektų to, kad dieną sunku su juo dirbti. Hana pasistengė neparodyti nusivylimo.

– Žinoma. Pradėsime nuo Intensyviosios terapijos skyriaus?

Pradėti nuo sunkiausių ligonių būtų protingiausia , – galvojo ji.

– Ne, pradėsime nuo Bendrosios chirurgijos aukšto. Intensyviosios terapijos skyriaus pacientams reikia daugiau laiko, nes jų atvejai yra sudėtingesni, todėl paprastai pasilieku juos pabaigai.

Hana giliai įkvėpė ir linktelėjo. Jos logika nepasitvirtino. Kaip gydytoja siekianti Džeiko pagarbos ji jautėsi taip, tarsi ridentų akmenį į kalną. Stengdamasi nepasiduoti nerimui išsitraukė naują užrašų bloknotėlį, į kurį ketino užsirašyti net menkiausias pastabas. Dar būdama studente išmoko, jog patogiausia informaciją apie kiekvieną pacientą užsirašyti mažyčiame lapelyje ir slapčiomis prireikus juo pasinaudoti.

Tačiau dabar ji bus ir atsakinga už medicininius sprendimus. Sprendimus, kurie suteiks Džeikui galimybę ją kritikuoti. Į panikos sukeltą virpulį ji stengėsi nekreipti dėmesio.

Kita vertus, žinia, kad prižiūrintysis chirurgas – net jei ir Džeikas – visą naktį bus ligoninėje, ją nuramino. Ji bent jau galės kreiptis pagalbos, jeigu nežinos, ką daryti, nes prireikus vyresniojo ordinatoriaus Ričardo patarimo, šis nuolat būdavo užsiėmęs.

Jei ne Džeikas, ji jaustųsi visiškai apleista.

Ant lapelio užsirašiusi informaciją apie poną Turkovą, Hana išlėkė į Bendrosios chirurgijos skyrių susitikti su Džeiku. Daktaru Holtu .

Ji turėjo tik džiaugtis, kad Džeikas elgiasi su ja kaip su paprasta ordinatore, bet lankant ligonius, kalbantis su seselėmis ir peržiūrint pacientų lenteles, ji negalėjo liautis tyrinėjusi jo žvilgsnio ieškodama... ko? Ir pati nežinojo. Pripažinimo? Įvertinimo? Paramos? Draugiškumo?

Tačiau kaskart sutikdavo tik abejingumą.

Džeikas buvo teisus sakydamas, kad Intensyviosios terapijos skyriaus pacientams reikia kur kas daugiau laiko. Kai lankymai baigėsi, Hana turėjo visą šūsnį lapelių, kuriuose buvo pasižymėjusi svarbiausią informaciją apie kiekvieną pacientą.

– Daktare Holtai, gal galėtumėte pasakyti, kur yra traumatologijos personalui skirti budėjimo kambariai? – paklausė Hana. Dar ryte ji sužinojo, kad kiekviename skyriuje yra budėjimui skirtos patalpos, tačiau nebeatsiminė kur kurios.

Džeikas kilstelėjo antakį.

– Manai, kad daug laiko teks praleisti budėjimo kambaryje? – su lengva sarkazmo gaidele paklausė jis.

– Ne, – atvirai prisipažino ji. – Bet vis tiek norėčiau žinoti, kur jie yra, jei kartais įvyktų stebuklas ir galėčiau šiąnakt valandą ar dvi numigti.