Лора Айдинг - Daktaras Tobulasis

Lengviau atsipūtusi, kad draugė nekankins jos kvosdama apie naktinį nuotykį, Hana nuėjo į kambarį.

Paprastai ji mėgdavo gerti kavą stebėdama kylančią saulę, bet šiandien jautėsi per daug susijaudinusi, kad bent pamėgintų atsipalaiduoti, todėl tik palindo po dušu ir apsirengė. Kelionė metro truko neilgai ir į Čikagos slaugos ligoninę ji atvyko penkiolika minučių anksčiau.

Laimei, savo pirmąją darbo dieną nepavėlavo. Tiesą sakant, Hana netgi jautėsi keistai energinga.

Nuostabus seksas daro stebuklus.

Tik didelėmis pastangomis jai pavyko užgniaužti šypsnį.

Ketvirtame aukšte, Bendrosios chirurgijos skyriaus konferencijų salėje buvo susirinkę apie trisdešimt penki žmonės – gydytojai praktikantai, kurie kaip ir ji laukė, kada galės pradėti pirmąją darbo dieną.

Hanos širdis prisipildė didžiulės baimės, kurią tik šiek tiek lengvino nekantrumas. Štai ir viskas. Akimirka, kurios taip ilgai laukė. Ji – gydytoja.

Gydytoja Hana Stiuart.

Vakar ji atšventė senojo gyvenimo pabaigą. Aštuoneri sunkaus, nuobodaus darbo ir studijų metai. Nebuvo lengva tuo pat metu dirbti du darbus, stengiantis išlaikyti save ir šeimą, ir gauti gana aukštus pažymius medicinos universitete. Beveik visus studijų metus ji praleido viena. Tad argi neužsitarnavo vienos užsimiršimo ir linksmybių nakties? To, kas būtų skirta tik jai ir niekam kitam?

Gal praleidusi naktį su Džeiku jo namuose šiek tiek ir perlenkė lazdą, tačiau dabar tai nebeturėjo reikšmės. Kokia prasmė nagrinėti praeitį? Hana žengia į naują karjeros etapą. Šios dienos ji laukė, regis, visą amžinybę. Vaikystėje jų šeima gyveno nuo vieno atlyginimo iki kito. Studijų metai, tiesą sakant, buvo neką geresni. Net paėmus milžinišką paskolą studijoms, Hanai vis tiek sunkiai sekėsi sudurti galą su galu.

Nors sunkumų netrūko nuo pat vidurinės mokyklos baigimo, ji nepalūžo. Hana išlaikė visus medicinos egzaminus ir buvo priimta į chirurgijos ordinatūrą.

Ji ryžtingai kilstelėjo smakrą. Jei ištvėrė ligi šiol, įveiks ir kitus penkerius sunkaus darbo metus.

Niekas jos nesulaikys.

Hana smarkiai nusivylė supratusi, kad pirmąsias dvi dienas reikės valandų valandas praleisti naujų darbuotojų orientaciniuose mokymuose. Savaime suprantama, pateikiama informacija svarbi, daug taisyklių, kurias ji stengėsi įsiminti, tačiau sėdėti didžiulėje auditorijoje ir klausytis, Hanai atrodė juokinga.

Leisti laiką su bendramoksliais vis tik nebuvo jau taip nepakenčiama. Su viena praktikante – nuostabaus grožio, karamelinės spalvos oda jauna moterimi vardu Andrėja Barkli – ji netgi susidraugavo. Joms kėlė nerimą tai, kad vyrams suteikiamos didesnės teisės nei moterims. Chirurgijos ordinatūra pasižymėjo nuožmia atranka, todėl nemažai moterų į ją nepakliūdavo. O jei ir pakliūdavo, nesugebėdavo baigti.

Bent jau taip pasakojo buvęs jos vaikinas Alekas, kuris mokėsi ordinatūroje tuo metu, kai ji dar tik buvo įstojusi į medicinos universitetą. Nenuostabu, kad jų santykiai ilgai netruko.

Tas niekšas jos nė trupučio nepalaikė siekiant išsvajotosios chirurgo profesijos. Tiesą sakant, jai netgi atrodė, kad jį baugina jos gebėjimai ir atkaklumas. Tarsi jie būtų nuolat varžęsi. Alekas niekada nepraleisdavo progos pasišaipyti iš jos neišmanymo. Dėl situacijos šeimoje jis taip pat jos nepalaikydavo. Nesuprato, ir kodėl turi dirbti du darbus.

Be jo Hanai buvo kur kas geriau.

Akimirką Hana prisiminė besijuokiančio Džeiko veidą. Ji šiurkščiai nustūmė šį vaizdinį šalin.

Vyrams laiko nėra. Net tokiems seksualiems ir žavingiems kaip Džeikas. Nėra prasmės spėlioti, ar jis palaikytų ją dėl karjeros. Ar dėl neatsakingos jos šeimos.

Džeikas ją tik blaškytų, o to ji sau negali leisti.

Trečią dieną Hana susitiko su Andrėja moterų chirurgijos ordinatūros persirengimo kambaryje ir su palengvėjimu atsiduso pamačiusi, kad abi liepos mėnesį paskirtos į Traumatologijos skyrių. Šiandien pirmoji diena, kai ordinatoriai pagaliau turės rūpintis tikrais pacientais.

Hana išdidžiai apsivilko kelius siekiantį chirurgo chalatą. Mat medicinos studentai privalėdavo dėvėti trumpus švarkelius, kad ligoninės personalui būtų aišku, jog jie tėra studentai.

Dabar ligoninės personalas matys, kad ji – gydytoja. Jauna praktikuojanti chirurgė, atsakinga už pacientus. Įsidėjusi stetoskopą į kišenę Hana giliai įkvėpė.

Jai pavyks. Juk sunkiai mokėsi ir ruošėsi tam.

– Jaudiniesi? – sušnabždėjo Hana Andrėjai pakeliui į niekad nenurimstančią operacinę. Tai buvo visų greitosios pagalbos skyrių pagrindinė veiksmo vieta. Kur pažvelgsi, vien ligoniai. Pacientai, kurie pasikliovė jais, medikais praktikantais, kad gautų atsakymus į visus jiems rūpimus sveikatos klausimus.

Hana iš karto užgniaužė širdyje besitvenkiančią dvejonę.

– Ne. – Andrėja akimirką pažvelgė į ją, paskui gūžtelėjo pečiais. – Na, gal truputį.

– Aš taip pat.

Priėjusios prie vyresniojo Traumatologijos skyriaus ordinatoriaus, gydytojo Ričardo Reinoldso, moterys prisistatė.

Šis neatrodė itin patenkintas gavęs rūpintis dviem naujomis kolegėmis. Gal jautė pagiežą praktikantams? Hana nebuvo tikra, bet pasiryžo įrodyti, jog jis klysta, kad ir kokios būtų jo išankstinės nuostatos.

– Į skyrių vežami du pacientai, patyrę traumas per automobilio avariją, – pranešė Ričardas. – Pasiimkite po vieną. Budintysis gydytojas šiandien profesorius Holtas, tad jei reikės pagalbos, kreiptis galėsite į mus abu. Klausimų yra?

Traumos? Pačią pirmąją dieną? Vyresniojo ordinatoriaus veide buvo matyti lengva pašaipa, tarsi jis lauktų, kada jos pradės atsikalbinėti norėdamos išsisukti nuo atsakomybės. Tačiau Hana išsitiesė ir kilstelėjo smakrą.

– Ne.

Ričardas šiek tiek prisimerkė, bet paskui linktelėjo.

– Gerai.

Kaip tik tą akimirką su trenksmu atsivėrė greitosios pagalbos automobilių durys ir į vidų įdardėjo nukentėjusieji. Akimirką panika Hanai užgniaužė kvapą, bet perėmusi savo žinion pirmąjį pacientą, pasijuto kur kas geriau.

– Džeimsas Turkovas, dvidešimt penkerių metų automobilio vairuotojas, važiavo prisisegęs diržu, tačiau į jį iš šono trenkėsi kitas automobilis, – raportavo greitosios pagalbos darbuotojas. – Gyvybiniai organai nepažeisti, įvykio vietoje buvo budrus ir sąmoningas, bet vežamas į ligoninę pradėjo slopti.

Tikriausiai pažeista galva , – padarė išvadą Hana. Tačiau jai nerimą kėlė mėlstančios paciento lūpos, todėl išsitraukusi stetoskopą paklausė plaučius. Tikrai nekas. Kiek ji suprato, nukentėjusiojo plaučiai nesugebėjo tiekti deguonį, kad užtikrintų gyvybines funkcijas.

– Intubacijos dėklą, – sukomandavo ji patraukdama deguonies kaukę ir savaime prisipučiantį gaivinimo įtaisą, kad galėtų pradėti tiekti deguonį. Hana padidino deguonies lygį iki šimto procentų. – Šiam vaikinui reikia kvėpavimo kanalo.

Medicinos sesuo akimirksniu ištraukė reikmenis ir padavė laringoskopą bei mentelę.

– Kokio dydžio vamzdelis?

– Aštunto. – Hana greitai apsimovė pirštines ir giliai įkvėpė norėdama bent kiek nurimti. Kol medicinos sesuo kišo zondą į endotrachėjinį vamzdelį, ji atsargiai įstatė mentelę pacientui į burną ir kilstelėjo aukštyn taip, kaip buvo mokyta, – kad rastų balso stygas.

Tačiau jų nesimatė.

Akimirką Haną apėmė panika ir ji karštligiškai ėmė dairytis ieškodama vyresniojo ordinatoriaus Ričardo. Kur jis, po galais? Nejaugi nežino, kad jai gali prireikti pagalbos? Tačiau Ričardo nesimatė ir ji pamėgino dar kartą, įdėmiau įsižiūrėti į gerklas. Kairiąja ranka valdydama laringoskopą, Hana dar kartą kilstelėjo mentelę, stengdamasi neužkliudyti dantų.