Лора Айдинг - Daktaras Tobulasis

Džeikui kilo noras atlikti tai pačiam, tačiau čia taip pat buvo ir mokymo įstaiga, tad jis privalėjo suteikti jai bent galimybę.

– Aiškinsiu, ką turi daryti, – tarė jis.

Hana jau ruošė būtinus prietaisus. Kai dėklas su krūtinės vamzdeliu buvo atidarytas, ji anestezavo pacientui krūtinę. Atsargiai paėmė skalpelį ir tarp ketvirtojo ir penktojo šonkaulių įpjovė odą dviejų su pusės centimetrų ilgiu, tačiau įpjova buvo nepakankamai gili.

– Kad prasiskverbtum pro kremzlę, turėsi įpjauti giliau, – pamokė Džeikas ir priėjo jai iš nugaros, kad dar kartą pažvelgtų per petį.

Padėdamas įvesti į gerklas vamzdelį jis dar nežinojo, kas ji tokia, bet dabar visi jo jutimai, regis, veikė pavojaus režimu. Būti šitaip arti jos buvo sunku. Džeikui nedavė ramybės nuo Hanos dvelkiantis pažįstamas vanilės aromatas.

Jis matė, kaip drąsindamasi ji įkvepia ir dar kartą giliai brūkšteli per įpjautą vietą. Paskui patikrina, ar atsivėrė ertmė. Ir, naudodamasi troakaru 1, į ertmę įveda vamzdelį.

– Susiūk, kad nejudėtų, – toliau mokė Džeikas ir prisivertė žengti žingsnį atgal. Atstumas. Jis privalo laikytis nuo jos kuo toliau. – Juk nenorime, kad vamzdelis pakeliui į operacinę iškristų.

– Bus padaryta. – Pasitenkinimo išraiška Hanos veide sukėlė jam norą nusišypsoti. Beveik. – Ar galėsiu asistuoti jums per operaciją? – paklausė ji.

Švelnumas, kurį Džeikas buvo bepradedąs jausti, kaipmat išgaravo. Juk ji kaip tik to ir siekė, tiesa? Dėl to ir suviliojo jį prieplaukos bare Po laivo sudužimo.

Norėjo kilti karjeros laiptais. Jis aiškiai perprato Hanos suregztą planą: permiegoti su prižiūrinčiuoju gydytoju, o tada išskirtinis dėmesys garantuotas.

– Ne šį kartą, gydytoja Stiuart, – tiesmukai atrėžė Džeikas, nors iš tiesų tokia operacija būtų geriausia praktika pradedančiajai gydytojai. Deja. Nors jam reikės asistento, pagalbos kreipsis į Ričardą.

Išvydęs Hanos akyse blykstelint nustebimą ir nuoskaudą, jis vos nepersigalvojo. Tada ji nusišypsojo.

– Suprantu.

Ar tikrai? Nes jis, po galais, nieko nesuprato.

Džeiko galvoje ėmė šmėsčioti praeitos nakties vaizdai: kaip karštligiškai prispaudė Haną prie sienos, kaip atsargiai paguldė ją ant lovos, kaip ji nusijuokė.

Velnias, ji graži. Tokia gyvybinga. Tarsi gaivaus oro gurkšnis, lyginant su kitomis moterimis, su kuriomis mėgino susitikinėti iširus santykiams su Ele. Trauka, kurią Džeikas pajuto vos išvydęs Haną, atėmė kalbos dovaną.

Tai, kad Hana juo tik pasinaudojo, – žiaurus likimo pokštas.

– Tada tik stebėsiu, – tęsė ji.

– Gerai. – Atsisukęs į Ričardą jis pamatė, kad šis kartu su kita ordinatore, Andrėja Barkli, iki kaklo įklimpęs į antrojo paciento gaivinimą. Džeikas susiraukė. Kas, po velniais, nutiko? Kai paskutinį kartą tikrino, pacientas buvo stabilios būklės. Tačiau kelias minutes stebėjęs jųdviejų darbą suprato, kad Ričardas negalės jam asistuoti. Ne dabar.

Susitaikęs su esama padėtimi jis vėl atsisuko į Haną.

– Vis dėlto man reikės tavo pagalbos operacinėje.

– Tikrai? Ačiū! – entuziastingai spindinčiomis akimis nuoširdžiai sušuko Hana.

Akimirką Džeikas mintyse plūdosi. Hana atrodė tokia viliojanti. Ir taip trokštanti mokytis. Tik valios pastangomis jam pavyko atplėšti nuo jos žvilgsnį ir vėl susitelkti į pacientą. Jeigu pavyks sustabdyti vidinį kraujavimą, šis vaikinas išgyvens.

Dabar tik tai turi būti svarbu. Išgelbėti Džeimso Turkovo gyvybę. O ne jaudintis dėl slaptų Hanos motyvų.

Tik vienas mėnuo , – niūriai mąstė Džeikas. Jis bus priverstas dirbti drauge su ja mėnesį. Žinoma, kad per tas trisdešimt varganų dienų sugebės laikytis nuo Hanos per atstumą.

Hana didžiavosi, kad padėdama Džeikui atlikti tiriamąją laparotomiją 2sugebėjo nuslėpti jaudulį.

Girdint seksualaus gydytojo balsą, sutelkti dėmesį į chirurgiją nebuvo lengva. Klausydamasi jo tyliai duodamų nurodymų, Hana prisiminė kartu praleistą naktį. Tačiau norėdama atidžiai sekti Džeiko darbą, ji privalėjo užgniaužti emocijas.

– Matai? Čia ketvirto lygio plyšimas, – tarė Džeikas atsargiai patraukdamas žarnas, kad parodytų jai sužeidimo mastą.

– Atrodo, kad kraujavimas liovėsi, – sumurmėjo ji.

– Taip. Kuriam laikui. Turime akylai stebėti, kad neprasidėtų vėl. Būtent kepenys lemia krešėjimą.

Hana pasižadėjo iš karto po operacijos patikrinti paciento antikoaguliacinę būklę.

– Išplauk pilvo ertmę ir pasakyk, kada, tavo manymu, galėsime užsiūti.

Ji linktelėjo ir sušvirkštusi fiziologinio tirpalo ėmė siurbti iš pilvo ertmės kraują, stebėdama greta dirbančią medicinos seserį. Kai atgal pradėjo tekėti švarus skystis, Hana pažvelgė į Džeiką.

– Man atrodo, kad dabar galime užsiūti poną Turkovą.

Džeiko ir Hanos žvilgsniai susitiko virš chirurginių kaukių.

– Sutinku. Gerai padirbėta.

Jo pagyrimas Hanai neturėjo būti reikšmingas, tačiau buvo. Todėl ji džiaugėsi, kad yra su chirurgine kauke, kuri dengė didesniąją veido dalį ir neleido Džeikui pamatyti, kaip rausta skruostai.

Džeikas pradėjo siūti pilvą ir pasakojo apie atskirus odos sluoksnius. Kai beliko paskutinė siūlė, jis stabtelėjo ir pažvelgė į Haną.

– Gal nori pabaigti?

Ji sulaikė kvapą. Gavusi tokią galimybę Hana jautėsi be galo laiminga.

– Norėčiau.

Kai Džeikas padavė chirurgines žnyples, ji paėmė instrumentą ir atsargiai pakėlė adatą. Žinoma, Hanos darbas užtruko dvigubai ilgiau, tačiau baigusi ji didžiavosi rezultatu.

Kai juodu išėjo iš operacinės, Hana negalėjo liautis šypsojusis. Ji asistavo savo pirmoje operacijoje. Ir vylėsi, kad ji tėra viena iš daugelio būsimų.

– Hana? – Džeikui ištarus jos vardą ji sustojo ir pažvelgė per petį. Jis nesišypsojo.

– Ką? – Skrandis nuo staigios įtampos susitraukė, Hanai prireikė pastangų nuslėpti sumišimą.

– Gal galėčiau su tavimi šnektelėti? – paklausė Džeikas nusitraukdamas chirurginę kaukę ir įmesdamas ją į artimiausią šiukšlių dėžę.

– Taip, žinoma. Be abejo. – Plaudamasi rankas ji jautė skrandyje užstrigusį gumulą, o mintys sukosi apie galimas pokalbio temas. Apie ką, po galais, jis nori pasikalbėti? Apie kartu praleistą naktį? Apie tai, kaip ji nuo jo pabėgo? Ar jis dėl to pyksta?

O gal kalbėsis apie profesinius reikalus? Gal ji suklydo per operaciją, bet jis nenorėjo to sakyti prie kitų? Anesteziologas su asistavusia medicinos seserimi ir slauge liko operacinėje.

– Čionai, – sumurmėjo Džeikas ir suėmęs Haną už alkūnės nusivedė į chirurgų poilsio kambarį. Kai Džeikas uždarė duris, kad niekas netrukdytų, įtampa tik sustiprėjo.

Kadangi jis stovėjo ir nieko nesakydamas žiūrėjo į ją, Hana nebeiškentė.

– Jūs taip profesionaliai viską atlikote gelbėdamas pono Turkovo kepenis, – greitai pasakė ji. – Dėkoju už suteiktą galimybę. Galėčiau bet kada su džiaugsmu užsiūti, kai tik leisite. Esu tikra, jog dirbama su jumis daug ko išmoksiu. – Hana ir pati suprato, kad šneka kvailystes, bet nieko negalėjo padaryti.

– Liaukis, – griežtai nutraukė ją Džeikas. Pamačiusi šokoladinėse akyse blykstelint pyktį, ji giliai įkvėpė. – Kai susitikome prieplaukoje, tikrai žinojai, kas aš toks, todėl liaukis vaidinti svajingą gydytoją praktikantę, dėkingą už galimybę operuoti.

– Ką? – Hana jautė, kaip skruostus užlieja gėdos raudonis. Dieve švenčiausiasis, ir kaip jis gali galvoti, kad ji tyčia surežisavo jų susitikimą? Kam jai, po galais, to reikėtų? Vienintelę laisvą dieną išvyko su kambario drauge Mardže paplaukioti. Paskui abi nuėjo išgerti į barą Po laivo sudužimo . Kai Džeikas prie jų priėjo, ji nė nenutuokė, kas jis toks. Tarp jųdviejų akimirksniu įsižiebė trauka – ji buvo apie tai tik girdėjusi, bet niekada to nepatyrusi.