Francis Carsac: Kosmoso robinzonai

— O tuzinas tipų pakaruoklių fizionomijomis?

— Tikriausiai parankiniai purviniems darbeliams, — atsiliepė Lui.

— Bijau, kad šie žmonės pridarys mums nemažai rūpesčių, — susimąstęs pratarė Vandalis.

Vėl prasidėjo dyka zona. Keturias valandas traukėme per ją pėsčiomis, bet šįkart, didžiai savo nuostabai, už nuniokojimo ribos aptikome tvirtą dirvą Baisiausiai susijaudinau. Sustojau ant paskutiniosios kalkakmenio nuolaužos, įsiraususios į neregėtas žoles, nesiryždamas kelti kojos į kito pasaulio žemę. Ne tokie sentimentalūs Lui su Mišeliu tą žingsnį žengė pirmi.

Surinkome daugybę augmenijos pavyzdžių; čia buvo blausiai žalių žolių su šiurkščiais, aštriais stiebais be žiedų ir aibės krūmokšnių su stebėtinai tiesiomis šakomis bei pilka metalinio atspalvio žieve. Lui aptiko ir vieną negyvą čionykštės faunos atstovą. Tas trijų metrų ilgio padaras panėšėjo į plokščią ir aklą bestuburį žaltį. Ant jo „galvos” pastebėjome dvi dideles aštrias žnyples su vidiniais kanalais. Vandalis pasakė, jog bemaž tokį įtaisą turi vabalo plaukiko lervos. Žemėje jis nieko panašaus nebuvo matęs. „Aklas žaltys” atrodė išdžiūvęs. Jo odoje pastebėjau angą, aplink kurią sustingo žvilgančios gleivės.

Vandalis norėjo pasiimti radinį su savimi, tačiau mes įsižiūrėjome atidžiau ir pastebėjome, kad sausa atrodo tik oda, o nepažįstamo gyvūno viduriai jau pūva. Todėl teko pasitenkinti fotonuotraukomis. Baimindamiesi, jog aukštoje žolėje gali slėptis gyvi ir tikriausiai pavojingi šio padaro gentainiai, paskubomis leidomės atgal į kaimą.

Už mūsų nugarų iki pat horizonto driekėsi žole apėjusi stepė, o viršum jos tolumoje kybojo dar vienas žalias debesis.

Prieš pradėdami tyrinėti planetą, privalėjome kaip reikiant įsikurti išlikusiame žemiškosios teritorijos lopinėlyje ir suorganizuoti šiokią tokią bendruomenę. Kaime mūsų laukė geros žinios: šuliniuose vėl atsirado vanduo — tiesa, mažumą sūrokas, tačiau, Van— dalio manymu, visiškai tinkamas gerti. Surašymas vyko pilnu tempu. Su žmonėmis sunkumų nekilo, kebliau ėjosi su galvijais, bet visų kebliausiai — su materialinėmis atsargomis. Dėdė neklydo perspėdamas: „Mane pažįsta, tačiau aš jiems niekas — ne meras ir netgi ne municipalinis patarėjas”.

Pasak skaičiavimų, kaime bei apylinkių fermose gyveno 2847 žmonės, iš jų 943 vyriškiai, 1007 moterys ir 897 vaikai iki šešiolikos metų. Galvijų, regis, buvo daug, ypač karvių.

Visa tai išsiaiškinęs Lui tarė:

— Rytoj ryte reikia sušaukti visuotinį susirinkimą

Jis surado savanorį šauklį ir įteikėjam atsišaukimą, pieštuku brūkšteltą ant popieriaus skiautės. Tą lapelį saugau iki šiol — pageltusį nuo laiko ir vos gyvą. Štai visas atsišaukimo tekstas:

„Piliečiai ir pilietės! Rytoj ryte aikštėje prie šulinio visuotinis susirinkimas. Astronomas Burnė paaiškins katastrofos priežastis. Lui Morjeras ir jo draugai papasakos apie žvalgybos rezultatus. Rinktis už dviejų valandų po žydrosios saulės patekėjimo. Turime priimti sprendimus dėl ateities. Dalyvavimas būtinas”.

Gerai įsiminiau tą pirmąjį susirinkimą. Iš pradžių žodžio paprašė Lui:

— Dabar mesjė Burnė pasistengs paaiškinti, kas mums nutiko, bet iš pradžių norėčiau pasakyti jums kelis žodžius. K d gero, jau supratote, kad mes nebe Žemėje. Dabar, suteikę pagalbą sužeistiesiems, turėsime imtis sunkiausių darbų. Visų pirma reikia susiorganizuoti. Jokia žmonių visuomenė negali gyventi be įstatymų. Mums liko maždaug trisdešimties kilometrų ilgio ir septyniolikos kilometrų pločio Žemės dalis, kažkas panašaus į rombą, kurio plotas siekia penkis šimtus kvadratinių kilometrų. Tačiau dera žiūrėti tiesai į akis: tik ketvirtis šio ploto tinkamas žemės ūkiui, visa kita — nuniokoti kalnai. Manau, žemės mums pakaks, kad įstengtume prasimaitinti, nors gyventojų skaičius gali gerokai išaugti. Tačiau svarbiausia ne žemė, kiekvienas žmogus galės gauti kad ir po tūkstantį hektarų, nes toliau aplinkui mus visa planeta! Visų svarbiausia — darbo jėga. Dabar pravers kiekvienas žmogus, ir dirbti reikės visiems. Mums neregėtai pasisekė: drauge su mumis šiame naujame pasaulyje atsidūrė inžinieriai bei mokslininkai. Tačiau vis vien turime vertinti save kaip pionierius ir persismelkti atšiauria jų dvasia. Tas, kuris kenks kaimynui užuot jam padėjęs, — nusikaltėlis, ir tokiems atmokėsime pagal nuopelnus. Norime ar ne, nuo šiol tai įstatymas, ir mums teks arba jam paklusti arba… visiems iš— dvėsti! Po susirinkimo drauge su savanoriais surašysiu visų mūsų profesijas. Tie, kurie atėjo, suteiks informaciją apie tuos, kurių nėra. Poryt visuotinis susirinkimas išrinks deputatus, kurie sudarys vyriausybę; įprastais reikalais po senovei užsiims municipalinė taryba. O dabar kalbės astronomas Pjeras Burnė.

Mano dėdė atsistojo, remdamasis lazda.

— Brangūs draugai! — prabilo jis. — Jūs žinote, jog neįtikėtina katastrofa veikiausiai amžiams atplėšė mus nuo senosios Žemės ir nubloškė į nepažįstamą pasaulį. Koks šis pasaulis? Kol kas nežinau. Jau regėjome, kad čia yra dvi saulės ir trys mėnuliai. Tegul tai jūsų nebaugina: mesjė kiurė ir jūsų mokytojas, kurie ne sykį buvo užsukę pas mane į observatoriją, galės patvirtinti, jog panašius reiškinius danguje stebime gana dažnai. Išties stebuklingo atsitiktinumo dėka (kiurė pritariamai linktelėjo) mes pakliuvome į planetą, kurios oras iš esmės beveik nesiskiria nuo žemiškojo ir yra tinkamas mūsų plaučiams. Pasak išankstinių apskaičiavimų, ši planeta turėtų būti truputį didesnė už Žemę. Lui Moljeras tik ką paaiškino, ką reikia daryti toliau. Kai tik sužinosiu ką nors nauja apie pasaulį, kuris nuo šiol tapo mūsų pasauliu, būtinai jums pranešiu.

Susirinkusieji abu pranešimus sutiko palankiai. Regis, valstiečiai iš atokesnių fermų susitaikė su katastrofa: tie namisėdos, šeimos žmonės, prisirišę prie savųjų laukų, iš esmės išsaugojo viską, ką turėjo iki šiol, o visu kitu nelabai ir domėjosi. Darbininkai buvo kur kas nepatiklesni.

— Senis kažką painioja su tuo savo kitu pasauliu. Juk mes gyvi, o į aną pasaulį nenumiręs neiškeliausi!

— Iš kurgi tuomet dvi saulės?

— Na, antroji visai mažytė! Be to, su dabartine technika pamatysime dar ne tiek! Jei norite žinoti, visa tai bošų darbas, o jūsų antroji saulė — kažkas panašaus į atominę bombą!

Daugiausiai šeimyninių dramų kilo tarp kaimo gyventojų. Daugelis neteko artimųjų, žuvusių po namų griuvėsiais ar nuošliaužomis, o vienas jaunuolis niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, jog niekada daugiau nepamatys savo sužadėtinės, išvykusios paviešėti pas pusseserę. Jis bet kokia kaina norėjo pasiųsti jai telegramą!

Už dviejų dienų, sekmadienį, pabudome nuo varpų gaudesio. Parapijiečių padedamas klebonas ištraukė iš po nuolaužų bažnyčios varpus, pakabino juos ant didžiulės ąžuolo šakos ir ėmė skambinti. Kai atskubėjome į aikštę, kiurė po atviru dangumi jau baigė laikyti sekmadienines mišias. Mūsų kiurė buvo šaunus žmogus; vėliau dvasininkas įrodė, kad putniame jo kūne gyvena didvyrio siela.

Prisiartinau priėjo.

— Sveikinu, monsinjore, jūsų varpai priminė mums gimtąją Žemę.

— Monsinjore? — nusistebėjo klebonas.

— Na, taip, juk dabar jūs vyskupas. Beje, ką čia tauškiu — jūs mums patsai popiežius!

— Dieve gailestingas, aš apie tai nepagalvojau! — blykšdamas sulemeno kiurė. — Kokia baisi atsakomybė…

— Nieko, susidorosite!