Francis Carsac - Kosmoso robinzonai

Šitaip šnekučiuodamiesi kibome į darbą Veikiai prie mūsų prisijungė dar du darbininkai.

— Tyliau! — ūmai pratarė Mišelis. — Ar girdite?

Iš po nuolaužų krūvos aidėjo tykūs pagalbos šauksmai.

— Nagi, Pjerai, — Lui grįžtelėjo į vieną savo darbininką, — sakyk, kas čia gyveno?

— Motušė Feijė su dukrele. Mergaitė buvo dailutė, gal šešiolikos. Palūkėk! Kartą buvau pas jas užsukęs. Štai čia buvo virtuvė. Ojos veikiausiai kambaryje, antai tenai!

Jis parodė į kampą, pusiau užverstą sienos nuolaužomis. Mišelis pasilenkė ir sušuko į plyšį:

— Laikykitės! Mes ateiname jums į pagalbą!

Visi įtemptai įsiklausė. Galiausiai kančios sklidinas mergiškas balselis atsiliepė:

— Greičiau! Greičiau…

Mikliai, bet itin atsargiai pradėjome rausti tunelį, nuolat aptikdami pačius netikėčiausius daiktus: šluotą, rankdarbių krepšį, radijo imtuvą. Praėjo pusė valandos. Aimanos apačioje nutyko. Tuomet nusprendėme surizikuoti, padidinome spartą ir spėjome laiku iš po griuvėsių ištraukti Rozą Feijė. Jos motina buvo mirusi.

Apie šį gelbėjimo darbų epizodą taip nuodugniai pasakoju todėl, kad vėliau Roza, pati to nenorėdama, tapo pirmojo Telo karo priežastimi — nelyginant Spartos Elena.

Nunešėme merginą į lazaretą ir susėdome užkąsti, nes visi jautėmės klaikiai išalkę. Žydroji saulė tviskėjo zenite, o mano laikrodis rodė tik septynias valandas ir septyniolika minučių. Šviesulys pakilo apie dvyliktą nakties. Vadinas, žydroji diena tęsėsi maždaug keturiolika valandų ir trisdešimt minučių.

Visą antrąją dienos dalį dirbome nesudėdami rankų. Vakare, kai žydroji saulė pradingo už horizonto, o rytuose pakilo maža raudona saulė, po griuvėsiais nebeliko nė vieno sužeistojo. Viso jų buvo aštuoniasdešimt vienas. Dvidešimt vienas žmogus žuvo.

Aplinkui nūnai išsekusį šulinį įsikūrė margaspalvis taboras. Pastogės netekę žmonės spietėsi po antklodėmis, ištemptomis ant karčių. Vieną tokią palapinę Lui pastatė savo gelbėjimo komandos nariams. Susėdome prie jos ir pavakarieniavome — valgėme šaltą mėsą su duona, užgerdami raudonu vynu, gyvenime nesu gėręs nieko gardesnio! Paskui nuėjau į tvarstomąjį, vildamasis pasimatyti su Martina, tačiau mergina jau miegojo. Masakras buvo patenkintas: pavojingų atvejų pasitaikė nedaug. Čionai jo nurodymu neštuvais atgabeno Breforą ir mano brolį. Abu jautėsi kur kas geriau.

— Atleiskite man, — prabilo chirurgas, — stačiai krintu iš nuovargio, o rytoj manęs laukia sudėtinga operacija, ypač šiomis sąlygomis.

Grįžau prie savo palapinės, išsitiesiau ant storo šiaudų sluoksnio ir akimoju užmigau.

Mane pažadino variklio gausmas. Buvo „naktis”, tai yra, toji pati purpurinė prieblanda, kurią dabar vadina „raudonąja naktimi”. Automobilis sustojo už sugriuvusio namo. Apėjau griuvėsius ir išvydau savo dėdę: jiedu su Vandaliu atvažiavo sužinoti, kaip mums sekasi.

— Kas naujo? — paklausiau.

— Nieko. Elektros nėra, observatorijos kupolas nejuda. Buvau gamykloje. Etranžas sako, jog srovės nebus dar ilgai: užtvanka liko Žemėje. Beje, galiu pasakyti, kad ši planeta aplink savo ašį apsisuka per dvidešimt devynias valandas ir kad jos ašis visiškai nedaug pasvirusi orbitos plokštumos atžvilgiu.

— Iš kur žinai?

— Labai paprasta. Žydroji diena truko keturiolika valandų trisdešimt minučių. Raudonoji saulė pasiekė zenitą per septynias valandas ir penkiolika minučių. Vadinas, para tęsiasi dvidešimt devynias valandas. Toliau: diena ir „naktis” vienodos trukmės, o mes, kaip matyti, esame toli nuo ekvatoriaus, veikiausiai ties keturiasdešimt penktuoju šiaurinės platumos laipsniu. Išvada: planetos ašis pasvirusi gana nereikšmingai, na, nebent šioje žemėje atsidūrėme lygiadienio periodu. Raudonoji saulė kybo už mūsų orbitos ribų ir, regis, lygiai kaip ir mes sukasi aplink žydrąjį šviesulį. Mus čionai atbloškė tą akimirką kai saulės švietė abipus planetos. Vėliau sulauksime dienų, kai mums švies išsyk abi saulės, o retsykiais nesimatys nė vienos. Ateis juodos ar, tiksliau pasakius, mėnulio dienos.

— Mėnulio dienos? Nejau čia yra mėnulis?

— Pasižiūrėk pats!

Pakėliau akis į dangų. Rausvame skliaute blyškiai spindėjo du mėnuliai: vienas maždaug toks, kaip ir mūsiškis, gi antras gerokai didesnis.

— Tik ką jie buvo trys, — tęsė dėdė. — Pats mažiausias mėnulis jau nusileido.

— Kiekgi truks šita „naktis”?

— Maždaug valandą. Į gamyklą buvo užsukę valstiečiai iš aplinkinių fermų. Ten aukų nedaug. Bet užtat toliau…

— Reikia nuvažiuoti ir pasižiūrėti patiems, — pertraukiau jį aš. — Pasiimsiu tavo mašiną ir su Mišeliu bei Moljeru važiuosime pasižvalgyti. Juk reikia išsiaiškinti, kokia mūsų teritorija!

— Tuomet aš važiuosiu su jumis.

— Ne, dėde, tau išniro kulkšnis. Mes galime įstrigti: teks eiti pėsčiomis. Dabar atliksime visai trumputį reidą. O vėliau…

— Gerai. Tuomet padėk man išlipti ir nuvesk iki jūsų ligoninės. Ar einate su manimi, Vandali?

— Norėčiau traukti į šią žvalgybą — atsiliepė biologas. — Manau, jog žemės paviršiaus lopinys nėra didelis ir mes sugebėsime apsukti jį ratu, tiesa?

— Taip, jei tik keliai bus pravažiuojami, — sutikau. — Ką gi, keliaukim drauge. Gal pamatysime ką nors nauja iš jūsų srities. O ir kelionė bus nelengva, jūsiškė keliautojo patirtis tikrai pravers.

Pažadinau Mišelį ir Lui.

— Gerai, važiuokime, — atsiliepė Moljeras. — Tik pirmiausiai norėčiau pasikalbėti su jūsų dėde. Paklausykite, mesjė Burnė, — kreipėsi jis į astronomą — kol važinėsime, prašau jūsų užsiimti skaičiavimais. Reikia suskaičiuoti gyventojus, maisto atsargas, ginklus, instrumentus ir panašiai. Po mero mirties jūs čia pats gerbiamiau— sias žmogus. Puikiai sutariate ir su kiurė [1] Kiurė — katalikų parapijos klebonas. , ir su mokytoju. Vienintelis žmogus, kuris jūsų, ko gero, nemėgsta, — smuklininkas Žiulis, nes jūs niekada pas jį neužsukate. Tačiau su smuklininku pasikalbėsiu, ir Žiulis bus it šilkinis. Žinia, visko užbaigti nespėsite, mes grįšime kur kas anksčiau.

Visi įsiropštėme į atvirą automobilį — ganėtinai seną, tačiau vis dar patikimą Jau sugniaužiau vairą, kai dėdė man šūktelėjo:

— Palauk! Pasiimk tą daiktą, kuris guli mano portfelyje!

Atidariau portfelį ir išsitraukiau karišką keturiasdešimt penktojo kalibro pistoletą.

— Čia mano karininko ginklas, — paaiškino dėdė. — Pasiimk jį. Ar maža ką galite sutikti! Pirštinių skyrelyje yra dvi dėžutės su kulkomis.

— Gera mintis! — pritarė Lui. — O kito ginklo neturite?

— Aš neturiu, bet manau, jog kaime rasime medžioklinių šautuvų.

— Teisingai! Užsuksime pas tėtušį Boriu. Kadaise jis buvo kolonijinės armijos karininkas ir užkietėjęs medžiotojas.

Pažadinome senį ir, nepaisant jo protestų, rekvizavome beveik visą arsenalą: vieną vinčesterį, du medžioklinius šautuvus ir karteče užtaisytus patronus.

Kai pajudėjome į rytus, jau kilo saulė. Iš pradžių važiavome keliu; retsykiais pasitaikydavo griūčių, tačiau mums pavykdavo jas aplenkti, ir tik prie vienos kliūties sugaišome ištisą valandą. Po trijų valandų prasidėjo visiško chaoso zona; priešaky, kiek tik akys užmatė, grūdosi pasišiaušę kalnai, milžiniškos žemių, akmenų, medžių krūvos ir — deja! — namų griuvėsiai.

— Ko gero, žemės kraštas jau nebetoli, — pastebėjo Mišelis. — Verčiau eikime pėsčiomis!