Francis Carsac: Kosmoso robinzonai

Pasiėmę ginklus bei truputį maisto, patraukėme į nuniokotą zoną Automobilį palikome be apsaugos. Ko gero, pasielgėme neapgalvotai.

Daugiau nei valandą skverbėmės į priekį. Visa, kas mus supo, man, geologui, atrodė tikrų tikriausia fantasmagorija! Ko tik čia nebuvo: kristalinė magma, nuosėdinės uolienos ir taip persimaišiusios mezozojaus nuosėdos, jog vienoje vietoje aptikau trilobitą, kreidos periodo amonitą ir tretinius numulitus.

Lui su Vandaliu žingsniavo priešaky. Kol apžiūrinėjau suakmenėjusias iškasenas, jie užsiropštė šlaitu, pasiekė viršūnę ir nustebę šūktelėjo. Mudu su Mišeliu nuskubėjome įkandin.

Priešais mus iki pat horizonto dryksojo milžiniška pelkė, sklidina riebaus vandens, apžėlusi šiurkščia žole, tarsi nužerta pilkomis dulkėmis. Peizažas buvo grėsmingas ir didingas. Vandalis kilstelėjo prie akių binoklį ir atidžiai apžiūrėjo horizontą.

— Tenai kalnai! — pareiškė jis, perduodamas binoklį man.

Toli pietryčiuose pelkę ribojo žydras dantytas kalnagūbris.

„Žemiškoji zona” įsiterpė į pelkę aukštu kyšuliu, ant akmenų visur kur tamsavo išdžiūvęs dumblas. Atsargiai nusileidome prie vandens. Kaip matyti, čia buvo gilu. Vanduo atrodė ganėtinai perregimas, mažumą sūrokas.

— Visur tuščia, — pastebėjo Vandalis. — Nei žuvų, nei paukščių.

— Pažvelkite tenai! — pratarė Mišelis, rodydamas į tolėliau plytinčią dumbliną seklumą. Seklumoje gulėjo kažin koks žalsvas gal metro ilgio padaras. Vienoje jo pusėje įžiūrėjau burnos angą, apjuostą šešiais minkštais čiuptuvais; po kiekvienu blausiai žibėjo pilkšvai žalia akis. Kitame gale dryksojo galinga uodega, užsibaigianti suplotu peleku. Smulkmenų neįžvelgėme: sekluma buvo pernelyg toli. Bet kai pradėjome kopti šlaitu aukštyn, lygiai toks padaras su prie kūno prigludusiais čiuptuvais išniro iš vandens ir tučtuojau pasinėrė vėl; niekas nespėjo nė aiktelti.

Dar sykį apžvelgėme bekraštę pelkę ir pirmąkart per visą viešnagės šioje planetoje laiką aukštai danguje pastebėjome debesėlį. Jis buvo žalsvos spalvos. Tik vėliau mums buvo lemta sužinoti grėsmingą jo reikšmę.

Kai grįžome prie automobilio, šis stovėjo su įjungtais žibintais.

— Šviesa buvo išjungta, atsimenu tiksliai! — sušukau. — Kažkas pabuvojo mašinoje!

Tačiau aplink dulkėtoje žemėje matėsi vien mūsų kojų pėdsa kai. Pasukau svertą, norėdamas išjungti žibintus, ir klyktelėjau: rankenėlė buvo išterliota kažin kuo šaltu bei lipniu nelyginant sraigės gleivės.

Nuriedėjome iki kryžkelės ir pasukome į šiaurę. Gana greit kelią mums pastojo griūtys.

— Verčiau grįžkime į kaimą ir važiuokime keliu link karjero, — pasiūlė Lui. — Čia mes pernelyg arti negyvosios zonos.

Paklausiau jo patarimo. Kaime pamatėme dėdę: ištiesęs sutvarstytą koją, jisai sėdėjo krėsle ir šnekučiavosi su klebonu bei mokytoju. Pasakėme, kad mūsų nelauktų anksčiau rytojaus, ir nusiskubinome stačiai į šiaurę. Iš pradžių kelias užsiropštė į neaukštą perėją paskui nusileido į slėnį, nudrykusį lygiagrečiai kalnagūbriui. Retai pasitaikančios čionykštės fermos beveik nenukentėjo: valstiečiai ginė į laukus galvijus ir dirbo savo darbus, tarsi ničnieko nebūtų nutikę. Dar už poros kilometrų kelią vėl pastojo griūtys. Čia nuniokojimų juosta buvo siaurėlesnė, o chaoso vidury smygsojo nepaliestas kalnas. Įsiropštėme į jį ir apžvelgėme vietovę iš viršaus. Aplinkui „žemę” ir čia tyvuliavo vien pelkės.

Jau prasidėjo raudonoji prieblanda, visi jautėmės nusikamavę ir todėl nusprendėme apsinakvoti artimiausioje fermoje. Šešias valandas išmiegojome kaip užmušti, o paskui iškeliavome į vakarus. Šįkart išvydome ne pelkes, o tuštutėlę jūrą. Tuomet pasukome į pietus.

Mašina nuriedėjo jau bent dvidešimt kilometrų, bet negyvosios zonos dar nesimatė. Tarp griuvėsių per kažin kokį stebuklą išliko kelias, ir mes be vargo stūmėmės į priekį. Žinia, važiuoti teko lėtai, nes retsykiais tekdavo aplenkti uolienų nuolaužas, užgriuvusias dalį plento. Ūmai už posūkio išvydome visiškai nepaliestą kampelį: žavingą slėnį su miškais bei lankomis. Akmenys užtvenkė kalnų upelį, ir tas išsiliejo į spindintį ežerėlį. Nuožulniame šlaite stūksojo mažutė pilis, kurios link vedė ūksminga alėja. Pasukome į ją. Prie įvažiavimo pastebėjau lentelę: „Privati nuosavybė. Įeiti draudžiama!”

— Manding, dabar tai jau nebesvarbu, — sumurmėjo Mišelis.

Kai tik sustojome prie pilies, terasoje pasirodė dvi merginos ir

jaunuolis. Jis buvo aukštas, tamsiaplaukis ir, ko gero, patrauklus, tačiau dabar vaikino veidą iškreipė pagiežingos nuostabos grimasa. Viena mergina, irgi pakankamai daili, veikiausiai buvojo sesuo. Antroji, vyrėlesnė, atrodė pernelyg ryški blondinė, kad jos plaukų spalvą galėtumei palaikyti natūralia. Jaunuolis mikliai nubėgo laiptais žemyn.

— Jūs ką, nemokat skaityti?

— Manau, — pradėjo Vandalis, — esamomis aplinkybėmis…

— Kokios dar aplinkybės? Čia privati valda, ir joje nepageidauju regėti ničnieko, išskyrus savo svečius!

Tuo metu aš buvau jaunas, karštakošiškas, nevaldžiau emocijų, todėl pašaipiai atsiliepiau:

— Paklausyk, pienburni, mes specialiai atvykome pasiteirauti, ar jūsų „giminės” pilis neužvirto ant to, kas tau atstoja galvą Nejau šitaip dera sutikti gelbėtojus?

— Tučtuojau nešdinkitės! — suriaumojo jisai. — Antraip įsakysiu išmesti jus iš čia su visa jūsų griuvena!

— Išvažiuosime ir patys, — atsakė Vandalis, sulaikydamas mane. — Tačiau leiskite pasakyti, jog dabar mes kitoje planetoje, kur jūsų pinigai vargiai ko beverti…

— Kas čia dedasi?

Terasoje pasirodė pagyvenęs plačiapetis vyriškis, lydimas tuzino augalotų ir nesimpatiškų vaikinų.

— Tėti, šie tipai įsiveržė be leidimo, o dabar…

— Patylėk, Šarli! — pertraukė jį pilies šeimininkas. Paskui jis atsigręžė į Vandalį: — Jūs kalbėjote apie kitą planetą. Kaip jus suprasti?

Vandalis paaiškino.

— Vadinas, mes jau nebe Žemėje? Įdomu, įdomu… Planeta negyvenama, neliesta?

— Kol kas dviejose pusėse matėme tik pelkes, o trečiojoje — jūrą. Belieka išsiaiškinti, kas yra ketvirtojoje pusėje — jeigu jūsų sūnus mums leis.

— Šarlis jaunas, jis nežinojo, kas nutiko. Mes čia ničnieko nesupratome. Iš pradžių pamaniau, jog prasidėjo žemės drebėjimas, bet kai pamačiau dvi saules ir tris mėnulius… Dėkoju, dabar man viskas aišku. Tikiuosi, jūs su mumis išlenksite po taurelę?

— Dėkui. Apgailestaujame, tačiau mes neturime laiko.

— Na, ką jūs! Ida, paruošk svečiams…

— Ne, mes išties labai skubame, — pertraukiau jį aš. — Kol šviesu, privalome pasiekti „žemės kraštą” ir iki vakaro sugrįžti į kaimą

— Tokiu atveju negaišinsiu jūsų. Rytoj atvyksiu sužinoti žvalgybos rezultatų.

Mes vėl leidomės į kelią.

— Ta-aip, jie man nelabai patiko, — išsunkė Mišelis.

— Šlykštūs snukiai, — pritarė Lui. — Žinote, kas jie? Honegeriai, pasak jų pačių, šveicarai. Tėvas milijonierius, praturtėjo iš ginklų prekybos. O sūnelis dar bjauresnis už tėvą. Įsivaizduoja, neva visos merginos kraustosi iš proto dėl jo ir jo pinigų. Pasaulyje nėra teisybės! Ak, kad šie tipai būtų pražuvę po griuvėsiais vietoje mūsų geruolio mero!

— O kas gi ta prašmatni blondinė, buvusi su jais?

— Madlena Diušer, — atsakė Mišelis. — Kino aktorė. Įžymi ne tiek savo vaidmenimis, kiek skandalingais nuotykiais. Jos fotografijos buvo visuose laikraščiuose.