Francis Carsac: Kosmoso robinzonai

— Kur dėdė? — sušukau.

— Nežinau, — atsakė jis, trindamas stiklus nosinaite. — Kai visa tai nutiko, jie ketino išeiti…

Išlėkiau iš kabineto ir surikau:

— Dėde! Mišeli! Martina!

Kažkas atsiliepė. Aplenkiau akmenų krūvą ir išvydau dėdę, atsišliejusi į uolos nuolaužą. Greta stovėjo Martina su perplėšta suknele. Net tą akimirką negalėjau nesigrožėti jos rankų dailumu.

— Jam išniro kulkšnis, — paaiškino mergina.

— O kur Mišelis?

— Nuėjo prie upelio vandens.

— Kas čia buvo, dėde? — paklausiau.

— Ką galiu atsakyti, jeigu pats ničnieko nežinau! Kaip jaučiasi likusieji?

Papasakojau, kas jiems nutiko.

— Reikia nusileisti į kaimą, pasižiūrėti, kaip laikosi gyventojai.

— Betgi saulė jau leidžiasi…

— Leidžiasi? Atvirkščiai, ji kyla!

— Saulė leidžiasi, dėde. Ji tik ką buvo kur kas aukščiau.

— Ak, tu kalbi apie šitą mažutį apgailėtiną vario žibintą? Verčiau atsigręžk atgal!

Taip ir padariau: virš nuniokotų kalnų viršūnių kilo spindintis žydras šviesulys. Akys manęs neapgavo: šiame pasaulyje buvo dvi saulės.

Laikrodis ant mano rankos rodė dešimt minučių pirmos.

Kad ir kaip keista atrodė visa, kas nutiko, aš instinktyviai stengiausi aiškinti įvykį pagal įprastas žemiškąsias normas — uraganas, žemės drebėjimas, vulkano išsiveržimas. Ir ūmai buvau priverstas suvokti neįtikėtiną beprotišką ir podraug visiškai realų faktą: atsidūriau pasaulyje, kuriame švietė dvi saulės! Ne, aš nepajėgiu perteikti mane persmelkusios sumaišties. Bergždžiai mėginau nuginčyti akivaizdžią tiesą.

— Betgi mes Žemėje! Pažvelk, antai kalnas, observatorija, o tenai, apačioje, kaimas…

— Žinoma, aš sėdžiu ant žemės! — atsiliepė dėdė. — Tačiau, kiek išmanau astronomiją, mūsų sistemoje tėra viena Saulė, o čia jos dvi. Nesu toks asilas, kad nesuprasčiau šio fakto reikšmės.

— Bet kurgi tokiu atveju mes esame?

— Jau sakiau tau: nežinau! Mes buvome observatorijoje. Staiga ji pradėjo virpėti. Pamaniau, žemės drebėjimas, ir mudu su Martina išbėgome. Mišelį susitikome laiptuose, ir tuomet visus mus išsviedė laukan. Praradome sąmonę ir todėl ničnieko nematėme.

— Užtat aš mačiau, — krūpčiodamas atsakiau. — Kalnai kartu su observatorija pranyko kažkokioje negyvėliškoje šviesoje. O paskui mane irgi sviedė laukan, o kai atsipeikėjau, observatorija vėl stovėjo savo vietoje…

— Tik pamanyk! — karčiai šūktelėjo dėdė. — Keturi astronomai, ir nė vienas nepamatė šio stulbinančio nutikimo!

— Mišelis regėjo pačią pradžią. Beje, kurgi jis dingo?

— Išties, Mišelis vėluoja, — sunerimo Martina. — Eisiu pasižiūrėti.

— Ne, verčiau eisiu aš. Bet, dėl Dievo meilės, dėde, kur, tavo manymu, mes esame?

— Nieko nežinau, kiek sykių turėsiu kartoti! Šiaip ar taip, ne Žemėje. Ir gal netgi ne mūsų Visatoje, — pusbalsiu pridėjo jis.

— Vadinas, Žemė… mums… amžiams?

— Bijau, kad taip ir yra. Tačiau dabar pirmiausiai reikia surasti Mišelį.

Išvydau jį, nespėjęs nueiti nė dešimties žingsnių. Vaikinas išniro iš už posūkio, lydimas dviejų nepažįstamųjų — trisdešimtmečio bruneto ir ugniaplaukio kresno vyriškio, kuriam iš pažiūros galėjo būti apie keturiasdešimt. Mišelis ceremoningai pristatė juos abu — atrodė gana juokingai, ypač įvertinus susidėjusias aplinkybes:

— Simonas Bevenas, inžinierius elektrikas! Žakas Etranžas, metalurgas, gamyklos direktorius!

— Norėjome sužinoti, kas jums nutiko, — paaiškino Etranžas. — Iš pradžių apsilankėme kaime. Ten jau triūsia gelbėjimo komandos, joms į pagalbą pasiuntėme ir savo darbininkus. Bažnyčia subyrėjo. Merija taip pat sugriuvo, po nuolaužomis palaidodama merą ir jo šeimą. Pirmaisiais duomenimis kaime apie penkiasdešimt nukentėjusiųjų, yra sunkiai sužeistų. Be mero šeimos žuvo dar vienuolika žmonių. Tačiau didžiuma namų atsilaikė.

— O kaipgi jūsų gamykla? — paklausė dėdė.

— Žala menka, — atsakė Bevenas. — Jūs gi žinote, standartiniai namai — monolitiniai ir lengvi. Pačioje gamykloje pasislinko kelerios staklės.

— Pas mus kaip sykis vieši chirurgas, pasiųsime jį į kaimą, — pratarė dėdė. Tada atsigręžė į mus su Mišeliu: — Judu padėkite man: noriu pasiekti namą. Martina, atveskite Menarą! Eime su mumis, draugai!

Kai įėjome į namus, įsitikinau, jog Vandalis su Masakru pasidarbavo iš peties. Mano brolis ir Breforas gulėjo lovose. Masakras krovėsi savo gydytojo lagaminėlį.

— Eisiu žemyn, — pratarė jis. — Manau, ten irgi rasiu darbo.

— Taip, taip, — atsiliepė dėdė. — Štai šie ponai tik ką iš kaimo. Ten daug sužeistų.

Prisėdau ant Polio lovos.

— Kaip jautiesi, seni?

— Neblogai. Tik koją truputį skauda.

— O Breforas?

— Irgi nieko sau. Jau atgavo sąmonę. Bijojome, kad bus kur kas blogiau.

— Tuomet ir aš leisiuosi į kaimą.

— Eik, — sutiko dėdė. — Martina, Mišelis ir Vandalis taip pat gali eiti. Mudu su Menaru pabudėsime čia.

Mes iškeliavome. Pakeliui paklausiau inžinieriaus:

— Ar žinote, kokį rajoną aprėpė katastrofa?

— Ne. Pasidomėti dar suspėsime. Iš pradžių pasirūpinsime kaimu ir artimiausiomis fermomis, o paskui pasižiūrėsime, kas ten toliau…

Pagrindinę kaimo gatvę užvertė namų nuolaužos, užtat skersgatviai išliko beveik sveiki. Labiausiai nukentėjo centrinė aikštė; bažnyčia ir merija virto griuvėsių krūva. Kai priėjome, žmonės iš po nuolaužų traukė mero lavoną.

Atkreipiau dėmesį į vieną gelbėtojų grupę, kuri dirbo itin sparčiai ir darniai. Nuo jos atsiskyrė kažkoks jaunas vyriškis ir pasuko mūsų link.

— Pagaliau sulaukėme pastiprinimo! — džiugiai sušuko jis. — Suskubote pačiu laiku!

Vyriškis vilkėjo mėlyną kombinezoną, buvo kiek žemesnis, tačiau kur kas stambesnis už mane ir, matyt, pasižymėjo nepaprasta jėga. Po juodų plaukų kupeta žibėjo skvarbios akys, nutvieskiančios visą kaulėtą ryškių bmožų^yeidą Man jis išsyk patiko, o tolimesni įvykiai tą tarp mudviejų kilusią simpatiją pavertė tvirta draugyste.

— Kur sužeistieji? — pasiteiravo Masakras.

— Šokių salėje. Jūs gydytojas? Tenai jūsų kolega, jis tikrai neatsisakys pagalbos!

— Aš chirurgas.

— Kokia sėkmė! Ei, Žakai Pjerai, palydėk daktarą į tvarstomąjį!

— Eisiu su jumis, — pasisiūlė Martina. — Galėsiu asistuoti.

Mudu su Mišeliu prisijungėme prie grupės, tvarkančios griuvėsius. Vyriškis mėlynu kombinezonu karštai kažin ko pasiginčijo su inžinieriumi, paskui grįžo prie mūsų.

— Nelengva juos įtikinti, jog dabar visų svarbiausia — atnaujinti vandens ir, jei galima, elektros tiekimą. Inžinieriai irgi norėjo užsiimti valymu! Kada gi daugiau jie pasinaudos savo žiniomis, jeigu ne dabar? Beje, kokios judviejų profesijos?

— Geologas.

— Astronomas.

— Tiek to, pravers vėliau. Dabar turime svarbesnio darbo.

— Vėliau? Ką norite tuo pasakyti?

— Manding, jūs jau žinote, kad mes nebe Žemėje. Nereikia būti mokslininku, kad susigaudytum. Ir vis dėlto kaip keista! Dar vakar inžinieriai dalino man nurodymus, o šiandien jau aš jiems sakau, ką reikia daryti.

— O kas jūs pats? — pasiteiravo Mišelis.

— Lui Morjeras, gamyklos cecho meistras. O judu abu?

— Jis — Mišelis Sovažas, o aš — Žanas Burnė.

— Vadinas, esate mūsų žvaigždžių ganytojo giminaitis? Puikus seniokas!