Francis Carsac: Kosmoso robinzonai

Palikau suglumusį storulį ir pasukau į mokyklą kur jau triūsė Lui. Jam padėjo mokytojas su žmona ir du jaunuoliai.

— Kaip vyksta surašymo darbai?

— Po truputį stumiamės į priekį. Jei kas nors slapukauja, apie tokį visuomet galima sužinoti iš kaimynų. Štai išankstiniai paskaičiavimai: trys šimtai penkiasdešimt gamyklos darbininkų, penki meistrai, penki inžinieriai, keturi astronomai, geologas — tai tu; chirurgas, gydytojas, vaistininkas, biologas, istorikas — tavo brolis; antropologas, veterinaras, du mokytojai, du račiai, trys akmentašiai, dailidė su pameistriais, automechanikas, kiurė, bažnyčios patarnautojas, trys kavinių savininkai, konditeris, du kepėjai, trys bakalėjininkai, du galanterininkai, kalvis su dviem kūjarankiais, šeši akmens skaldyklos darbininkai, du žandarai, laikrodininkas, jis ir radijo imtuvų meistras, siuvėjas su dviem mokiniais, dvi siuvėjos, girininkas, o likusieji — valstiečiai. Gi tėtušis Boriu primygtinai pareikalavo, kad jį įrašytume kaip brakonierių. Taip, visai pamiršau! Dar pilies šeimininkas su savo sūneliu, dukrele, meiluže ir bent tuzinu asmens sargybinių, neskaitant kitų šeimynykščių. Iš jų nėra ko tikėtis, nebent nemalonumų.

— O kaipgi technika?

— Važiuojančių lengvųjų mašinų — vienuolika, dar tavo dėdės mašina bei galingasis Mišelio automobilis, kuris ryja pernelyg daug benzino; traktoriai — trys, vienas jų vikšrinis; sunkvežimių — aštuoniolika, penkiolika jų priklauso gamyklai; dešimt motociklų ir apie šimtas dviračių. Gaila, tačiau liko tik dvylika tonų benzino bei 13600 litrų dizelino. Atsarginių padangų irgi mažoka.

— Na, be benzino apsieisime, automobilių generatorius pakeisime dujiniais.

— Kurgi pakeisime?

— Žinoma, gamykloj.

— O elektra? Tiesa, turime avarinių generatorių su garo varikliais, tačiau anglies liko labai mažai, o ir malkų nepakaks.

— Kažkur netoliese kalnuose buvo anglies klodai. Tikiuosi, jie „atsekė” mums įkandin. Klodai skurdoki, bet rinktis neturime iš ko.

— Štai ir surask juos, čia tavo darbas. Dabar apie maistą. Kol kas viskas gerai, bet kol surinksime naują derlių, teks vesti griežtą apskaitą. Gal netgi pasitelksime maisto korteles, nors, atvirai šnekant, aš neįsivaizduoju, kaip į tokį žingsnį sureaguos likusieji!

Kitą dieną įvyko pirmieji rinkimai. Niekas nepateikė jokios tikslios programos: susirinkusiems paprasčiausiai pranešė, kad jie privalo išrinkti devynių žmonių Tarybą arba visuomeninį gelbėjimo Komitetą. Į jį pateks tas, kuris surinks daugiausiai balsų; kiekvienas rinkėjas turi pateikti sąrašą su devyniomis pavardėmis, štai ir viskas.

Rinkimų rezultatai apstulbino visus. Pirmuoju, gavęs 987 balsus iš 1302 galimų, į Tarybą pateko buvęs mero pavaduotojas, turtingas valstietis Alfredas Šarnjė. Antruoju, gavęs 900 balsų, buvo išrinktas tolimas jo giminaitis, mokyklos mokytojas. Trečiasis — 830 balsų — kiurė. Toliau išsirikiavo Lui Moljeras — 802 balsai; Mari Prel, buvusi municipalinė patarėja, valstietė, visų gerbiama už raštingumą ir amžių, — 801 balsas; mano dėdė — 798 balsai; Etranžas — 780 balsų; kad ir kaip keista, Mišelis — 706 balsai; pasirodo, jis ganėtinai populiarus tarp moterų! Ir galiausiai paskutiniuoju tapau aš — 700 balsų. Tik vėliau sužinojau, kad už išrinkimą turiu būti dėkingas Lui, kuris surengė tikrą rinkiminę kampaniją, tikindamas žmones, kad tiktai aš sugebėsiu rasti geležį bei tokią būtiną anglį. Užtat pačios didžiausios smuklės šeimininkas gavo viso labo 346 balsus.

Visų labiausiai mus nustebino menkas išrinktų valstiečių skaičius. Gal tomis neįprastomis aplinkybėmis rinkėjai nusprendė pasikliauti tais, kurie, jų manymu, gali išsisukti iš bet kokios padėties ir turi pakankamai žinių, o gal paprasčiausiai nepasitikėjo vieni kitais ir todėl išrinko žmones, nesusijusius su kaimo kivirčais.

Pirmininku norėjome paskirti Alfredą Šarnjė, kadangi pastarasis gavo daugiausiai balsų, tačiau šis atsisakė, tad pirmininkauti patikėjome mokytojui bei kiurė — jie šias pareigas ėjo paeiliui. Tą patį vakarą Lui, apsigyvenęs viename kambaryje su manimi ir Mišeliu, tarė:

— Dabar privalome laikytis išvien. Jūsų dėdė bus su mumis, mokytoju, manding, taip pat galima pasikliauti. Vadinas, Taryboje mūsų bus penketas, tai yra dauguma. Mums teks ginti savo požiūrį, o tai ne visuomet bus lengva. Tačiau mus palaikys darbininkai, inžinieriai tikriausiai irgi, o gal net dalis kaimo gyventojų. Ir svarbu toli gražu ne savimeilė! Šitaip kalbu dėl to, jog, mano manymu, tiktai mes iki galo suvokiame, ką būtent reikia daryti, kad išgelbėtume šį žemiškojo pasaulio lopinėlį.

— Vadinas, tu nori sukurti diktatūrą? — paklausė Mišelis.

— Diktatūros — ne, tačiau stiprią vyriausybę — taip.

— Nematau didesnio skirtumo, — atsiliepiau aš. — Nemanau, jog tai išties būtina. Išsyk atsiras nepatenkintų…

— Kiurė… — pradėjo Mišelis, tačiau Lui jį pertraukė:

— Nebūtinai! Kiurė pakankamai protingas, o kadangi į religinius reikalus mes nesikišime, galėsime netgi patraukti jį savo pusėn. Valstiečiai? Žemės jiems nestigs — imk kiek norėsi! Gi kalbant apie kolektyvinę gamybą — pramonę ir amatus teks kažkiek suvisuomeninti, — tai šioji naujovė jų kol kas nepalies. Ne, manding, sunkiausia bus tuomet, kai imsime laužyti senas įprastas nuostatas. Šiaip ar taip, iš pradžių bus nelengva. Vėliau, pasikeitus kelioms kartoms, iškils nauji uždaviniai, gi dabar mes privalome išgyventi. Ir jei pradėsime nuo tarpusavio priešiškumo ar leisime suvešėti anarchijai bei nusikalstamumui…

— Sutinku! Aš su tavim.

— Aš irgi, — linktelėjo Mišelis, — nors, garbės žodis, niekad gyvenime nesitikėjau, jog kada nors tapsiu direktorijos nariu!

Pirmasis Tarybos posėdis buvo skirtas „ministrų portfelių” dalyboms.

— Pradėsime nuo liaudies švietimo, — prabilo Mišelis. — Ministru siūlau išrinkti mesjė Burnė. Mes privalome bet kokia kaina išsaugoti savo mokslinį paveldą. Kiekvienas mokslininkas turi pasirinkti iš mokinių pačius gabiausius ir iš pradžių perteikti jiems savo praktines žinias. Teoriją dėstysime vėliau — patiems talentingiausiems, jeigu tokių atsiras. Podraug reikės rašyti vadovėlius ir papildyti observatorijos bei mokyklos bibliotekas. Laimei, observatorijoje liko gana daug mokslinių darbų pačiais įvairiausiais klausimais.

— Puiku! — sutiko Lui. — Pramonės ministru siūlau paskirti Et— ranžą, žemės ūkį patikėti Šarnjė, o tu, Žanai, būsi geologijos ministru — tai labai svarbus darbas. Mesjė kiurė bus mūsų teisingumo ministru, o mokytojas — finansų ministru; jis laisvalaikiu savarankiškai studijavo ekonomiką. Prisieis leisti pinigus — juk reikia turėti kokią nors mainų priemonę.

— O aš? — pasiteiravo Mišelis.

— Tu organizuosi policiją.

— Kad aš tapčiau policininku?!.

— Taip. Darbo turėsi daug, jis bus nelengvas: surašymai, rekvizicijos, tvarkos palaikymas ir taip toliau. Tave gerbia, ši aplinkybė tau padės.

— Na, tokiu būdu aš veikiai prarasiu visas simpatijas! O kokį postą užimsi tu?

— Palūkėk! Mari Prel bus sveikatos apsaugos ministre; jai padės daktaras Masakras ir daktaras Žiuljenas. O aš, jei neprieštaraujate, užsiimsiu armijos reikalais.

— Armijos? O gal tuo pačiu ir laivyno?

— Galbūt. Nežinia, kas mūsų laukia šioje planetoje! Be to, nelabai tenustebsiu, jei veikiai apsireikš tas niaurus subjektas iš pilies.

Lui pataikė į dešimtuką! Kitą dieną ant visų sienų pasirodė spausdinti atsišaukimai. Jų tekstas skelbė: