Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

O vaikai dainavo:

Ar beveidį tą regi?

Kas šmėžuoja ten nakty?

Ką jie rezga — neramu.

Čandrianai jie vardu.

Koutas spėjo, kad keliautojai kartu praleido maždaug mėnesį: tiek ilgai, kad apsiprastų vienas su kitu, bet nepakankamai, kad nebesikivirčytų dėl smulkmenų. Jie dvelkė kelio dulkėmis ir arkliais — Koutui tai buvo tarsi kvepalai.

Tačiau dar labiau jį džiugino triukšmas: židinyje spragsėjo malkos, girgždėjo oda aptrauktos kėdės, vyrai kvatojosi, moterys flirtavo, kažkas užkliuvo už krėslo... Po labai ilgo laiko „Pakelakmenyje“ pagaliau nebeliko tylos. Nors ką gali žinoti — gal ji tik pasislėpė arba sumenko tiek, kad buvo sunku ją pastebėti.

Kouto buvo pilna visur — jis zujo kaip žmogus, valdantis didžiulį, sudėtingą mechanizmą: vos kam nors prireikdavo gėrimo, jis jau būdavo pasiruošęs atnešti; klausėsi ir kalbėjo lygiai tiek, kiek reikia smuklininkui; juokėsi iš pokštų, spaudė rankas, šypsojosi... Ir susibraukdavo visas monetas nuo baro taip, tarsi jam iš tikrųjų būtų reikėję pinigų.

Paskui atėjo dainų metas. Pirmiausia vienas kuris užtraukdavo savo mėgstamiausią, o kiti prisijungdavo, tačiau netrukus visos mėgstamiausios buvo išdainuotos, ir Koutas, matydamas, kad žmonės nori dar, stovėdamas prie baro užvedė „Skardininką ir kailiadirbį“, plodamas rankomis į taktą. Dainuojant Kouto plaukai vėl užsiliepsnojo ugnimi, o tiek šios dainos posmelių, kiek jis mokėjo, dar niekas nebuvo girdėjęs. Bet susirinkusieji į tai neatkreipė dėmesio.

Praėjus kelioms valandoms bendrojoje salėje tebevyravo šiluma ir linksmybė. Kai Koutas priklaupęs krovė į židinį malkas, staiga kažkas jam už nugaros tarė:

— Kvoutas?

Smuklininkas atsigręžė ir šiek tiek sutrikęs šyptelėjo:

— Pone?

Tai buvo vienas iš dviejų gerais drabužiais apsitaisiusių keliautojų. Jis šiek tiek svirduliavo.

— Tu esi Kvoutas.

— Koutas, pone, — atsakė raudonplaukis tuo atlaidžiu tonu, kuriuo motinos tramdo savo vaikus, o smuklininkai — girtuoklius.

— Kvoutas Bekraujis, — su girtuoklio užsispyrimu pakartojo jaunuolis. — Pasirodei matytas, bet niekaip negalėjau prisiminti, kur. — Jis išdidžiai nusišypsojo ir patapšnojo pirštu sau per nosį. — Paskui išgirdau tave dainuojant ir pažinau. Girdėjau tave kartą Imrėje. Visas akis tada išverkiau. Nebuvau girdėjęs nieko panašaus nei prieš tai, nei po to. Tiesiog širdis plyšo klausant.

Jaunuolio liežuvis vis labiau pynėsi, bet veidas išliko rimtas.

— Pagalvojau: ne, negali būti, kad tai jis. Bet paskui įsitikinau. Kaipgi kitaip? Kas dar turi tokius plaukus? — Jis papurtė galvą, nesėkmingai bandydamas sutelkti mintis. — Mačiau Imrėje tą vietą, kur tu jį nužudei. Prie fontano. Ten visi grindinio akmenys sukrupinti... — jis suraukė antakius ir susikaupęs pasitaisė, — sutrupinti. Sako, niekas nebegali pataisyti.

Jaunuolis smėlio spalvos plaukais nutilo ir pabandė sutelkti žvilgsnį. Smuklininko atsakas jį, regis, nustebino: raudonplaukis plačiai šypsojosi.

— Sakote, aš panašus į Kvoutą? Į tą Kvoutą? Ir aš pats visad taip maniau. Turiu net graviūrą su juo pasikabinęs ant virtuvės sienos. Padėjėjas dėl jos mane nuolat erzina. Gal galėtumėt jam pasakyti tą patį, ką sakėt man?

Koutas įmetė į židinį paskutinę pliauską ir atsistojo. Bet vos žengė žingsnį, koja staiga kryptelėjo ir jis griuvo paslikas ant grindų, kartu apversdamas kėdę.

Keletas lankytojų puolė prie jo, bet smuklininkas tučtuojau atsistojo pats ir sumojavo rankomis, ragindamas visus grįžti prie stalo.

— Nieko tokio. Viskas gerai. Atsiprašau, jei ką išgąsdinau.

Nors ir šypsojosi, buvo akivaizdu, kad jam skauda: jis stovėjo tvirtai įsikibęs kėdės.

— Prieš tris vasaras keliaudamas į Eldą buvau sužeistas strėle į kelį. Iki šiol kamuoja. — Kouto veidą vėl iškreipė skausmo grimasa ir jis ilgesingai pridūrė: — Todėl ir atsisakiau smagaus klajūno gyvenimo.

Smuklininkas pasilenkė ir švelniai patrynė keistai išlinkusią koją.

— Reikia dėti karštą kompresą, — tarė vienas iš apsauginių. — Kitaip gali siaubingai ištinti.

Koutas vėl pasitrynė koją ir linktelėjo.

— Išmintingas patarimas, pone.

Tai pasakęs jis atsigręžė į jaunuolį smėlio spalvos plaukais, kuris sverdėdamas tebestovėjo prie židinio, ir tarė:

— Ar gali man padaryti paslaugą, sūnau?

Jaunuolis nebyliai linktelėjo.

— Uždaryk dūmtraukį, — Koutas gestu parodė į židinį. — Bastai, padėsi man užlipti laiptais?

Atskubėjęs Bastas persimetė Kouto ranką per petį ir, kiekviename žingsnyje smuklininkui į jį ramstantis, išvedė savo mokytoją pro duris, padėjo užlipti laiptais.

— Strėlė į koją? — paklausė uždusęs Bastas. — Negi tu taip sutrikai pargriuvęs?

— Ačiū Dievui, tu toks pat patiklus, kaip jie, — atkirto Koutas, kai tik juodu dingo svečiams iš akių. Įveikus dar kelis laiptelius pasidarė aišku, kad jo kelis sveikut sveikutėlis, tačiau smuklininkas vis tiek ėmė pusbalsiu keiktis.

Nustebęs Bastas išpūtė akis, paskui, lyg ką įtardamas, prisimerkė. Užkopus laiptais Koutas sustojo ir pasitrynė veidą.

— Vienas iš jų žino, kas aš, — niūriai tarė jis. — Ar bent įtaria.

— Kuris? — neramiai, piktai paklausė Bastas.

— Tas žaliais marškiniais ir smėlio spalvos plaukais. Stovėjo šalia manęs prie židinio. Duok jam ko nors, kad užmigtų. Jis jau girtas, tai niekas nieko nesuuos.

— Naktinuke tiks? — kiek pagalvojęs paklausė Bastas.

— Geriau duok mhenkos.

Bastas kilstelėjo antakį, tačiau neprieštaravo.

— Dabar išgirsk mane tris kartus, Bastai, — tarė visu ūgiu išsitiesdamas Koutas.

Jaunuolis sumirksėjo akimis ir linktelėjo. Koutas prabilo stengdamasis kalbėti glaustai ir aiškiai:

— Buvau Ralieno miesto samdytas apsauginis. Mane sužeidė ginant vilkstinę. Strėlė pataikė į dešinį kelį. Prieš trejus metus. Vasarą. Kadangi vilkstinę apginti pavyko, seldišų pirklys atsidėkodamas davė pinigų, kad galėčiau atidaryti smuklę. Pirklio vardas — Deolanas. Mes keliavome iš Purviso. Papasakok visa tai lyg tarp kitko. Supratai?

— Girdėjau tave tris kartus, Reši, — rimtai atsakė Bastas.

— Eik.

Po pusvalandžio Bastas atnešė į šeimininko kambarį dubenėlį maisto ir patikino, kad apačioje viskas klojasi gerai. Koutas linktelėjo ir paliepė likusią nakties dalį jo netrukdyti.

Uždarius duris Basto veide šmėkštelėjo nerimas. Kurį laiką jis stovėjo viršutinėje laiptų aikštelėje ir mąstė, ką daryti toliau.

Sunku pasakyti, kas Bastui kėlė didžiausią nerimą. Iš pažiūros Koutas niekuo nepasikeitė. Gal tik judesiai tapo kiek lėtesni, ir ta maža kibirkštėlė, kuri įsižiebė akyse šį vakarą, kiek apsiblausė. Tiksliau sakant, ją jau buvo sunku įžiūrėti. O jei jau visai tiksliai, ji paprasčiausiai užgeso.

Koutas atsisėdo priešais židinį ir ėmė valgyti, bet darė tai mašinaliai, tarsi tiesiog perkeltų maistą iš vienos vietos į kitą. Nurijęs paskutinį kąsnį taip ir liko sėdėti sustingusiu žvilgsniu, neprisimindamas, nei ką valgė, nei koks buvo maisto skonis.

Ugnis židinyje spragtelėjo ir Koutas sumirksėjęs apsidairė po kambarį. Jis pažvelgė į savo ant kelių sunertas rankas, paskui ištiesė jas priešais save, tarsi šildytųsi prie ugnies. Rankos buvo grakščios, ilgais, švelniais pirštais. Koutas įdėmiai apžiūrėjo juos, lyg tikėtųsi, kad jie gali padaryti ką nors prieš jo valią. Paskui vėl padėjo sunertas rankas ant kelių ir įsmeigė akis į ugnį. Šitaip, nejudėdamas ir be jokios išraiškos veide, sėdėjo tol, kol židinyje liko tik pilki pelenai ir blausiai rusenančios žarijos.