Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Metraštininkas ranka atsargiai apsičiupinėjo pakaušį, apžiūrėjo savo pirštus ir nustebo, kad ant jų nėra kraujo.

— Regis, man viskas gerai, — tarė jis ir lėtai pasikėlė ant alkūnės, paskui ėmė sėstis. — Ar yra čia....

Staiga jis sumirksėjo ir dribo lyg maišas. Stuktelėjusi į žemę galva šoktelėjo, paskui kiek pakrypo ant šono ir nurimo.

Koutas ilgai ir kantriai stebėjo sąmonę praradusį Metraštininką. Kadangi, be lėtai besikilojančios krūtinės, nebuvo matyti jokių kitų gyvybės požymių, Koutas sunkiai atsistojo ir priklaupė prie gulinčiojo. Jis pakėlė vieną, paskui kitą sužeistojo voką, galiausiai kažką suburbėjo, matyt, ne itin nustebintas to, ką pamatė.

— Turbūt nėra ko tikėtis, kad vėl prabusi? — paklausė jis per daug nesivildamas atsakymo ir lengvai paplekšnojo blyškų Metraštininko skruostą. — Nėra ko tikėtis, kad...

Ant Metraštininko kaktos tekštelėjo kraujo lašas, paskui dar vienas.

Koutas atsilošė, kad nebebūtų palinkęs virš sąmonę praradusio vyro, ir pabandė nuvalyti užtiškusį kraują, tačiau nelabai sėkmingai — jo paties rankos buvo kruvinos.

— Atleisk, — vangiai pratarė.

Paskui giliai atsiduso ir atsismaukė gobtuvą. Jo raudoni plaukai buvo sulipę, ant pusės veido tamsavo apdžiūvęs kraujas. Koutas ėmė lėtai vilktis skarmalus — tai, kas liko iš apsiausto. Po jais dar turėjo odinę kalvio prijuostę — ji dabar taip pat buvo išraižyta dryžiais. Kai nusiėmė ir ją, liko tik su paprastais pilkais naminio audimo marškiniais. Ties pečiais ir kaire ranka jie buvo patamsėję ir šlapi nuo kraujo.

Koutas jau siekė sagų, bet paskui persigalvojo ir nusprendė marškinių nesivilkti. Pamažu atsistojęs, jis pakėlė nuo žemės kastuvą ir pradėjo lėtai, sunkiai kasti. PENKTAS SKYRIUS Rašteliai

Kai Koutas, nešinas suglebusiu Metraštininko kūnu ant sužalotų pečių, grįžo į Niuarą, buvo jau seniai po vidurnakčio. Visus miestelio namus gaubė tamsa ir tyla, tik „Pakelakmenio“ langai švietė iš tolo.

Tarpduryje stovėjo Bastas. Jis kone trypė iš įniršio, o kai pamatė artėjantį pavidalą, išpuolė į gatvę ir piktai sumosavo popieriuku rankoje.

— Raštelis? Tu slapta išsėlini ir palieki man raštelį ? — sušnypštė jis perpykęs. — Kas aš tau? Uosto kekšė?

Koutas atsuko Bastui nugarą ir išsimuistė iš nešulio — nejudrus Metraštininko kūnas sudribo jaunuoliui ant rankų.

— Žinojau, kad bandysi mane atkalbėti, Bastai.

Bastas laikė Metraštininko kūną lengvai kaip kūdikį.

— Kad bent būtum parašęs gerą raštelį. O dabar... „Jei tu skaitai šituos žodžius, manęs greičiausiai nebėra gyvo.“ Kas čia per raštelis?

— Tu turėjai jį rasti tik rytą, — pavargusiu balsu atsakė Koutas ir nužingsniavo smuklės link.

Bastas pažvelgė į nešamą žmogų, tarsi tik dabar jį pastebėjęs.

— Kas čia toks? — Klausdamas jis kiek pakratė Metraštininką, paskui smalsiai apžiūrėjo, galiausiai persimetė per petį lengvai kaip tuščią maišą.

— Kažkoks vėpla, išsiruošęs keliauti netinkamu metu, — nesiveldamas į kalbas atsakė Koutas. — Nekratyk stipriai. Jo galva šiek tiek sužeista.

— Tai kur, po galais, buvai ištykinęs? — paklausė Bastas, kai jie įėjo į smuklę. — Jei jau nutarei palikti raštelį, jame turėjo būti pasakyta, kas...

Čia Basto akys išsiplėtė, nes jis pamatė Koutą smuklės lempų šviesoje: išblyškusį, išsitepliojusį krauju ir purvu.

— Putokis į sveikatą, — sausai atsakė Koutas. — Bet viskas iš tikrųjų yra taip blogai, kaip ir atrodo.

— Tu išėjai jų medžioti? — sušnypštė Bastas ir jo akys dar labiau išsiplėtė: — Ne. Tu pasilikai gabaliuką to, kurį nudėjo Karteris. Negaliu patikėti. Tu melavai man. Man!

Koutas sunkiai priėjo prie laiptų ir atsiduso.

— Ar tave labiau liūdina tai, kad tau melavau, ar tai, kad tu šito nepastebėjai? — paklausė jis ir ėmė lipti į viršų.

— Mane liūdina tai, kad tu nusprendei, jog negali manimi pasitikėti, — springdamas pykčiu atkirto Bastas.

Kai antrame aukšte jie žengė pro vieno iš daugelio tuščių kambarių duris, pokalbis nutrūko. Kambaryje Metraštininką nurengė, paguldė į lovą ir rūpestingai apklostė. Koutas padėjo sužeistojo kuprinę ir kelionkrepšį šalia lovos.

Išėjus ir uždarius duris Koutas tarė:

— Aš pasitikiu tavimi, Bastai, bet nenorėjau, kad tu nukentėtum. Žinojau, kad ir pats susitvarkysiu.

— Būčiau padėjęs tau, Reši, — įsižeidęs atsakė Bastas. — Juk pats žinai.

— Tavo pagalbos dar prireiks, — tarė Koutas, eidamas į savo kambarį ir sunkiai sėsdamas ant siaurosios lovos krašto. — Reikia susiūti man žaizdas. — Jis ėmė segiotis marškinius. — Galėčiau ir pats, bet ant pečių ir nugaros sunkoka pasiekti.

— Nekalbėk niekų, Reši. Aš sutvarkysiu.

Koutas parodė į duris.

— Mano reikmenys rūsyje.

Bastas niekinamai prunkštelėjo.

— Širdingai dėkoju, bet siūsiu savo adatomis. Gero, tikro kaulo. Tai ne tie jūsų šlykštūs kreivi geležiukai, duriantys lyg neapykantos rakštys. — Jaunuolis nusipurtė. — Kad tave srovė ir akmenys, baisu, kokie jūs, žmonės, dar primityvūs. — Tai pasakęs Bastas išėjo, bet paliko duris praviras.

Koutas ėmė lėtai vilktis marškinius. Prie žaizdų pridžiūvusi kruvina medžiaga plyšo nuo kūno, ir jis raukėsi iš skausmo, traukdamas orą pro sukąstus dantis. Bet kai į kambarį grįžo vandens dubeniu nešinas Bastas ir ėmė plauti žaizdas, Kouto veidas vėl buvo ramus.

Nuplovus pridžiūvusį kraują, ant šviesios smuklininko odos pasimatė daugybė žiojėjančių pjūvių: jie buvo ilgi ir tiesūs, tarsi išraižyti kirpėjo skustuvu arba stiklo duženom. Iš viso žaizdų buvo apie tuziną, dauguma ant pečių, keletas — ant nugaros ir rankų. Viena driekėsi nuo viršugalvio iki ausies.

— Tu lyg ir neturėtum kraujuoti, Reši, — pastebėjo Bastas. — Šiaip ar taip, tu juk Bekraujis.

— Netikėk viskuo, kas pasakojama istorijose. Ten daug melo.

— Na, nors galėjai netekti gabalo ausies, apskritai viskas ne taip blogai, kaip bijojau, — tarė Bastas, šluostydamasis rankas. — Jie buvo sužeisti? Kaip tas, kuris užpuolė Karterį?

— Kad nelabai galėjau įžiūrėti, — atsakė Koutas.

— Kiek jų buvo?

— Penki.

— Penki? — apstulbęs perklausė Bastas. — Kiek nudėjo anas vaikinas?

— Jis kuriam laikui atitraukė vieno iš jų dėmesį, — kilniadvasiškai atsakė Koutas.

— Anpauen , Reši, — sušuko Bastas purtydamas galvą ir verdamas į kaulinę adatą siūlą — plonesnį ir švelnesnį nei ketgutas. — Tu turėjai žūti. Neabejotinai.

Koutas gūžtelėjo.

— Ne pirmas kartas, Bastai. Išmokau išvengti mirties.

Jaunuolis palinko prie jo žaizdų.

— Šiek tiek suskaus, — įspėjo jis, nors jo rankos buvo stebėtinai švelnios. — Atvirai šnekant, Reši, kartais apskritai stebiuosi, kad tu dar gyvas.

Koutas vėl gūžtelėjo pečiais ir užsimerkė.

— Aš taip pat, Bastai, — tarė jis. Jo balsas buvo pavargęs ir liūdnas.

Po kelių valandų Kouto kambario durys girgždėdamos prasivėrė ir tarpdury pasirodė Basto galva. Išgirdęs tik lėtą, ritmingą alsavimą, jaunuolis tyliai priėjo prie pat lovos ir pasilenkė prie miegančiojo. Bastas pažiūrėjo, kokios spalvos skruostai, pauostė burnos kvapą, švelniai prilietė kaktą, riešus ir duobelę po gerkle.

Paskui prisitraukė prie lovos kėdę ir atsisėdo. Kurį laiką Bastas tiesiog žiūrėjo į savo šeimininką ir klausėsi jo kvėpavimo, paskui pasilenkė ir, tarsi motina miegančiam vaikui, nubraukė Koutui nuo veido neklusnius raudonus plaukus. Galiausiai ėmė dainuoti švelnią keistą melodiją, beveik lopšinę: