Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Ar dar ką nors keistesnio rasi,

Negu mirtingųjų lemtis?

Liepsnoti žinant, kad užgesi,

Vėjelis vos prošal praskris.

Ar man ugnim sava dalintis,

Jei siela tavo — vėjy pintis?

Basto balsas pamažu silpo, galiausiai visai nutilo. Tačiau jaunuolis nepakilo nuo kėdės ir dar ilgai sėdėjo nejudėdamas, stebėdamas, kaip ankstyvo ryto prietemoje tyliai kilnojasi jo mokytojo krūtinė. ŠEŠTAS SKYRIUS Prisiminimų kaina

Ankstyvą kitos dienos vakarą Metraštininkas nusileido laipteliais į „Pakelakmenio“ salę. Nors buvo išblyškęs ir kiek svyravo, po pažastimi nešėsi savo odinę kuprinę.

Koutas sėdėjo už baro ir sklaidė knygą.

— O, mūsų netikėtas svečias. Kaip tavo galva?

Metraštininkas pasičiupinėjo ranka pakaušį.

— Kai per greitai pasuku, šiek tiek tvinkčioja. Bet apskritai dar veikia.

— Džiaugiuosi tai girdėdamas, — pasakė Koutas.

— Ar čia... — Metraštininkas sutrikęs apsidairė. — Ar mes Niuare?

Koutas linktelėjo.

— Iš tikrųjų tu stovi pačiame Niuaro centre. — Jis teatrališkai mostelėjo ranka. — Klestintis didmiestis. Namas prie namo...

Metraštininkas įsmeigė akis į raudonplaukį vyrą už baro, o kad būtų lengviau stovėti, atsirėmė ranka į stalą.

— Dėl apanglėjusio Viešpaties kūno, — sulaikęs kvapą tarė jis. — Tai tikrai tu?

Smuklininkas atrodė sumišęs.

— Meldžiu atleisti.

— Žinau, bandysi neigti, — pasakė Metraštininkas, — bet tai, ką mačiau praėjusią naktį...

Smuklininkas tildydamas jį pakėlė ranką.

— Prieš pradėdamas kalbėti apie žalą, kurią smūgis į galvą galėjo padaryti tavo smegenims, pirmiausia pasakyk, kaip kelias į Tinują.

— Ką? — suirzęs paklausė Metraštininkas. — Aš keliavau visai ne į Tinują. Aš... ak. Na, apie praėjusią naktį nesinori net kalbėti, bet ir iki jos kelionė klojosi prastokai. Netoli Abots Fordo mane apiplėšė, ir nuo tada keliavau pėsčias. Bet jei čia tikrai tu, tuomet buvo verta. — Jis žvilgtelėjo į virš baro kabantį kardą ir giliai įkvėpė, jo veide šmėkštelėjo nerimo šešėlis. — Aš tikrai nenoriu pridaryti kokių nemalonumų. Aš čia tikrai ne dėl pinigų, pažadėtų už tavo galvą. — Jis šyptelėjo. — Nors kokių gi nemalonumų galėčiau tau sukelti...

— Puiku, — nutraukė jį smuklininkas ir baltu lininiu skuduru ėmė šveisti barą. — Tuomet kas tu toks?

— Gali vadinti mane Metraštininku.

— Aš neklausiau, kaip galiu tave vadinti, — atkirto Koutas. — Koks tavo vardas?

— Devanas. Devanas Lokizas.

Koutas sustingo ir pakėlė akis.

— Lokizas? Tu ne giminė hercogui... — Koutas nutilo ir pats sau linktelėjo. — Na, taip, žinoma. Tu ne šiaip metraštininkas, o Metraštininkas. — Jis atidžiai, nuo galvos iki kojų, nužvelgė plinkantį vyrą. — Kas galėjo pagalvoti? Pats didysis demaskuotojas.

Metraštininkas, akivaizdžiai pamalonintas to, kad garsas apie jį žengia pirma jo paties, šiek tiek atsipalaidavo.

— Visai neketinau tavęs klaidinti: tiesiog jau daugybę metų nebegalvoju apie save kaip apie Devaną. Jau seniai atsisakiau šio vardo. — Jis reikšmingai pažvelgė į smuklininką. — Manau, tau šis jausmas turėtų būti pažįstamas...

Koutas apsimetė negirdėjęs šio netiesioginio klausimo.

— Prieš daugelį metų skaičiau tavo knygą. „Paprastųjų drakusų poravimosi ypatumai“. Puiki priemonė atverti akis jaunuoliui, kurio galva prikimšta visokių pasakų. — Nuleidęs akis jis vėl ėmėsi baltu skuduru šveisti barą. — Prisipažinsiu, buvau labai nusivylęs, kai sužinojau, kad drakonų nebūna. Sunki pamoka berniukui.

Metraštininkas nusišypsojo.

— Tiesą sakant, ir aš šiek tiek nusivyliau. Ieškojau legendos, o radau driežą. Žavų driežą, bet viso labo tik driežą.

— Ir štai dabar tu čia, — tarė Koutas. — Atėjai įrodyti, kad ir aš neegzistuoju?

Metraštininkas nervingai nusijuokė:

— Ne. Matai, mus pasiekė gandai...

— Mus? — pertraukė Koutas.

— Aš keliavau su tavo senu draugu. Skarpiu.

— Jis ėmėsi tave globoti? — lyg sau suburbėjo Koutas. — Mat kaip. Skarpio mokinys.

— Veikiau kolega.

Koutas neišraiškingai linktelėjo.

— Buvo galima numanyti, kad jis bus pirmas, mane suradęs. Abu jūs paskalų nešiotojai.

Metraštininko šypsena kiek sugižo: jis nurijo žodžius, kurie buvo besiveržią, paskui, kiek pasigrūmęs su savimi, atgavo savitvardą.

— Taigi, kuo galiu padėti? — Koutas padėjo lininį skudurą į šalį ir nutaisė pačią žaviausią smuklininko šypseną. — Norite pavalgyti ar išgerti? Kambario nakvynei?

Metraštininkas susvyravo.

— Turiu čia visko. — Koutas plačiu mostu parodė į barą už nugaros. — Seno vyno, švelnaus baltojo? Midaus? Tamsaus alaus? Saldaus vaisių vyno? Slyvų, vyšnių, obuolių, gervuogių? — vardydamas jis baksnojo butelius pirštu. — Nagi, juk tikrai ko nors norite? — kalbėdamas jis šypsojosi, tačiau jo šypsena buvo kiek per plati draugiškai nusiteikusiam smuklininkui. Tuo pat metu jo akys darėsi šaltos ir piktos.

Metraštininkas nuleido akis.

— Aš pagalvojau, kad...

— Tu pagalvojai , — šaipydamasis pakartojo Koutas, ir apsimestinė šypsena dingo nuo veido. — Labai tuo abejoju. Nes būtum pagalvojęs ir apie tai, kokį pavojų man keli čia atvykdamas.

Metraštininkas paraudo.

— Girdėjau sakant, kad Kvoutas buvo bebaimis, — tarė jis karštai.

Smuklininkas gūžtelėjo pečiais.

— Tik dvasininkai ir kvailiai nieko nebijo, o mano santykiai su Dievu visad buvo ne patys geriausi.

Metraštininkas paniuro supratęs, kad iš jo šaipomasi.

— Klausyk, — tarė jis ramiai, — aš buvau nepaprastai atsargus. Niekas, išskyrus Skarpį, nežinojo, kad vykstu čia. Niekam apie tave net neužsiminiau. Tiesą sakant, net ir nesitikėjau tave rasti.

— Nė neįsivaizduoji, kaip man palengvėjo, — sarkastiškai atkirto Koutas.

Metraštininkas akivaizdžiai nuliūdo.

— Aš pirmas pasiruošęs pripažinti, kad mano atvykimas čia — klaida... — Jis patylėjo, suteikdamas Koutui galimybę paprieštarauti, bet šis to nedarė. Metraštininkas sunkiai atsiduso ir tęsė: — Bet kas padaryta, tas padaryta. Ar net neapsvarstysi...

Koutas papurtė galvą.

— Tai buvo labai seniai...

— Nepraėjo nė dveji metai, — paprieštaravo Metraštininkas.

— ... ir aš nebesu tas, kas buvau, — nesustodamas tęsė Koutas.

— O kas būtent tu buvai?

— Kvoutas, — teatsakė jis, užkirsdamas kelią tolesniems klausimams. — O dabar aš esu Koutas. Aš rūpinuosi savo smukle. Tai reiškia, kad alus kainuoja tris šimus, o atskiras kambarys — varioką. — Jis vėl ėmė įnirtingai šveisti barą. — Kaip ir sakei: kas padaryta — padaryta. O istorijos pačios savimi pasirūpins.

— Bet...

Koutas pakėlė pykčiu žaižaruojančias akis, ir akimirką Metraštininkas išvydo jose skausmą — lyg šviežią kraujuojančią žaizdą, kuri yra per gili, kad užgytų. Paskui Koutas nusuko žvilgsnį į šalį, ir liko tik pyktis.

— Ir ką gali man pasiūlyti, kas būtų verta mano prisiminimų?

— Visi mano, kad tu miręs.

— Tu nesupranti, ar ne? — Koutas papurtė galvą, nebežinodamas, ar jam juoktis, ar pykti. — Čia ir visa esmė. Jei žmonės mano, kad esi miręs, jie tavęs neieško. Seni priešai nebando suvesti sąskaitų. Ir niekas neprašo pasakoti istorijų, — užbaigė jis kandžiai.

Bet Metraštininkas neketino pasiduoti: