Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Metraštininkas lyg apdujęs lėtai rašė ženklus, o parašęs iškart juos įvardydavo. Po akimirkos Kvoutas paėmė iš jo plunksną ir pats užbaigė sąrašą, paprašęs apstulbusio Metraštininko pataisyti, jei suklystų.

Metraštininkas tik žiūrėjo ir klausėsi. Užbaigti sąrašą Kvoutui prireikė maždaug penkiolikos minučių. Klaidų jis nepadarė.

— Nuostabiai efektyvi sistema, — pagyrė Kvoutas. — Labai logiška. Pats ją sukūrei?

Metraštininkas ilgai tylėjo ir spoksojo į ženklų eilutes lape. Galiausiai, užuot atsakęs į Kvouto klausimą, paklausė pats:

— Tu tikrai išmokai temikų kalbą per parą?

Kvoutas šyptelėjo ir įsmeigė akis į stalą.

— Tai sena istorija. Beveik pamiršau ją. Tiesą sakant, man prireikė pusantros paros. Be to, tą laiką buvau be miego. Kodėl klausi?

— Girdėjau apie tai Universitete. Niekad tuo netikėjau. — Metraštininkas pažvelgė į tvarkinga Kvouto rašysena primargintą lapą. — Visą?

— Ką — visą? — suglumo Kvoutas.

— Ar išmokai visą kalbą?

— Ne. Žinoma, ne, — kiek suirzęs atsakė Kvoutas. — Tik dalį. Tiesa, didelę dalį, bet, kita vertus, nemanau, kad ką nors galima išmokti visiškai, juolab kalbą. — Jis pasitrynė rankas. — Na, tu pasiruošęs?

Metraštininkas papurtė galvą, tarsi bandydamas praskaidrinti mintis, pasidėjo priešais naują popieriaus lapą ir linktelėjo.

Kvoutas kilstelėjo ranką, kad Metraštininkas dar nepradėtų rašyti, ir tarė:

— Niekad nesu pasakojęs šios istorijos ir abejoju, ar kada nors tai darysiu dar kartą. — Kvoutas palinko savo kėdėje. — Prieš mums pradedant, noriu, kad atsimintum, jog esu edema ru. Mes porinome istorijas dar prieš sudegant Kaluptenai. Dar prieš atsirandant knygoms. Prieš atsirandant muzikai. Kai buvo sukurtas pirmasis laužas, mes, ru, susėdome aplink jį ir blyksinčioje jo šviesoje ėmėme pasakoti istorijas.

Kvoutas linktelėjo Metraštininkui:

— Žinau, esi didis istorijų rinkėjas ir įvykių aprašytojas. — Kvouto žvilgsnis tapo kietas kaip titnagas ir aštrus kaip stiklo šukė. — Nepaisant to, nedrįsk mano pasakojime pakeisti nė žodžio. Jei atrodys, kad blaškausi ar nuklydau į lankas, atsimink, jog tikros istorijos retai kada renkasi tiesiausią kelią.

Metraštininkas iškilmingai linktelėjo, bandydamas įsivaizduoti, koks turėtų būti tas protas, kuris perkrimto jo šifrą per valandą. Protas, galėjęs per parą išmokti svetimą kalbą.

Raudonplaukis vyras maloniai nusišypsojo ir apžvelgė kambarį, lyg norėdamas kuo geriau jį įsiminti. Metraštininkas pamirkė rašalinėje plunksną, o Kvoutas įsmeigė akis į savo sunertas rankas ir tylėjo. Galiausiai, tris kartus giliai įkvėpęs, jis prabilo.

— Galima būtų sakyti, kad viskas prasidėjo, kai išgirdau ją dainuojant. Jos balsas susiliejo, susipynė su manuoju. Jis buvo lyg jos sielos atspindys: nesutramdomas kaip ugnis, aštrus kaip stiklo šukė, saldus ir švarus kaip dobilas.

Kvoutas papurtė galvą.

— Bet ne. Viskas prasidėjo Universitete. Aš atvykau mokytis magijos — tos, apie kurią kalbama padavimuose ir legendose. Tos, kurią išmanė Taborlinas Didysis. Aš norėjau sužinoti vėjo vardą. Norėjau, kad man paklustų ugnis ir žaibas. Geidžiau atsakymų į tūkstančius klausimų, taip pat leidimo patekti į Archyvus. Bet tai, ką radau Universitete, taip skyrėsi nuo to, kas pasakojama istorijose, tad aš labai nusivyliau.

Bet turbūt tikroji priežastis, atvedusi mane į Universitetą, — netikėtai tamsoje sužėravusios ugnys. Žmogus šaltomis kaip ledas akimis, žvelgiantis į mane iš šulinio dugno. Kraujo ir svylančių plaukų kvapas. Čandrianai.

Kvoutas pats sau linktelėjo.

— Taip. Manau, čia ir yra tikroji pradžia. Iš esmės šis pasakojimas apie čandrianus.

Kvoutas vėl papurtė galvą, tarsi norėdamas nuvyti šalin kažkokią niūrią mintį.

— Bet visgi pradėti turbūt turiu nuo dar senesnių laikų. Jei rašome ką nors panašaus į mano žygdarbių istoriją, turiu negailėti tam laiko. Gal pavyks ir ne itin sklandžiai, bet užtat kiek įmanoma tiksliai. O jeigu taip, vadinasi, prisiminti tas dienas verta. Bet ką gi pasakytų mano tėvas, išgirdęs mane šitaip pasakojant? „Pradėk nuo pradžios“, — tartų jis. Tad, jei jau pasakojame istoriją, darykime tai, kaip dera.

Kvoutas atsitiesė kėdėje.

— Kiek man žinoma, pradžių pradžioje pasaulis buvo išsuktas iš bevardės tuštumos, ir padarė tai Alefas, suteikęs vardus visai kūrinijai. Tiesa, kita šios istorijos versija byloja, kad jis, savo nuostabai, aptiko, jog įvardijimas jau vyksta.

Metraštininkas neištvėręs susijuokė, tačiau nepakėlė akių nuo popieriaus lapo ir toliau nesustodamas rašė.

Kvoutas taip pat nusišypsojo:

— Matau, juokiesi. Puiku, paprastumo dėlei tarkime, kad aš esu visatos centras. Tada galėsime praleisti daugybę nuobodžių istorijų: imperijų iškilimai ir nuopuoliai, herojinės sagos, baladės apie tragišką meilę... Negaiškim laiko ir pereikime tiesiai prie vienintelės tikrai svarbios istorijos. — Jo šypsena pasidarė dar platesnė. — Manosios.

Mano vardas Kvoutas. Vardai — reikšmingas dalykas: jie tiek visko pasako apie žmogų. O aš jų turėjau daugiau, nei kas nors kitas.

Ademe mane vadina Maedre: priklauso nuo tarimo — tai gali reikšti Liepsna, Griaustinis arba Nulaužtas medis.

Kodėl Liepsna, manau, aišku vien į mane pažvelgus — turiu ryškiai raudonus plaukus. Jei būčiau gimęs prieš kelis šimtus metų, turbūt mane būtų sudeginę kaip demoną. Kerpuosi trumpai, bet jie vis tiek nesušukuojami. O kai leidžiu jiems augti, ima styroti taip, kad atrodau lyg galva liepsnotų.

Griaustinį siečiau su savo stipriu baritonu ir puikiais, nuo mažumės ugdytais sceniniais įgūdžiais.

Nulaužto medžio prasmės niekad neįžvelgiau, tačiau, kai dabar atsigręžiu į nueitą kelią, atrodo, kad šią pravardę bent iš dalies galima laikyti pranašinga.

Pirmasis mokytojas vaidino mane e’lirų, nes buvau protingas ir pats tai žinojau. Pirmoji meilužė vadino mane Dulatoru, nes jai patiko šio vardo skambesys. Dar buvau vadinamas Šešėliuočiu, Lengvapirščiu ir Šešiastygiu. Vadino ir Kvoutu Bekrauju, Kvoutu Paslaptinguoju, Kvoutu Karaliaus Žudiku... Nusipelniau visų šių vardų. Įgijau juos sumokėjęs deramą kainą.

Bet augau aš kaip Kvoutas. Tėvas kartą pasakė, kad šis vardas reiškia „žinoti“.

Taip, buvau vadinamas dar daugeliu kitų vardų. Dauguma buvo tiesmuki ir šiurkštūs. Buvo ir nepelnytų, tačiau tik keletas.

Aš pagrobiau princesę iš milžinkapiuose miegančių karalių. Aš sudeginau Trebono miestą. Aš praleidau naktį su Feluriana ir išėjau nepraradęs nei sveiko proto, nei gyvybės. Mane išmetė iš Universiteto, kai buvau tokio amžiaus, kokio dauguma įstoja. Aš mėnesienoje vaikščiojau takais, apie kuriuos kiti bijo kalbėti vidurdienį. Aš kalbėjausi su dievais, mylėjau moteris ir rašiau dainas, kurios pravirkdydavo menestrelius.

Galimas daiktas, esate apie mane girdėję. AŠTUNTAS SKYRIUS Vagys, eretikai ir kekšės

Jei šiam pasakojimui lemta tapti kuo nors panašiu į mano žygdarbių kroniką, privalome pradėti nuo pat pradžios. Nuo to, kas esu iš tikrųjų. Ir būtent todėl noriu priminti, kas aš buvau pirmiausia: edema ru.

Nepaisant visuotinai paplitusios nuomonės, kad visi keliaujantys aktoriai yra ru, iš tikrųjų taip nėra. Mano trupė nebuvo būrelis varganų komediantų, krečiančių juokus kryžkelėse už saujelę skatikų ar dainuojančių smuklėse už vakarienę. Mes buvome dvaro artistai, lordo Greifelou žmonės. Daugelyje miestų mūsų atvykimas buvo didesnis įvykis nei Viduržiemio šventė ir Solinado žaidynės kartu sudėjus. Paprastai trupės vilkstinę sudarė ne mažiau nei aštuoni furgonai ir daugiau kaip du tuzinai artistų: aktorių ir akrobatų, muzikantų ir magų, žonglierių ir juokdarių. Visi jie buvo mano šeima.