Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Meras susvyravo, o aš negalėjau patikėti savo ausimis. Kartais, kai nerasdavome tinkamo erdvaus pastato, vaidindavome lauke: du mūsų furgonai buvo suręsti taip, kad būtų galima lengvai juos paversti scena. Bet per visus vienuolika metų, kiek save atsiminiau, ant abiejų rankų pirštų galėjau suskaičiuoti atvejus, kai buvome priversti vaidinti lauke. O ką jau kalbėti apie vaidinimą už miestų ribų — šito apskritai niekada nedarydavome.

Vis dėlto pavyko to išvengti. Meras galiausiai sutiko ir pamojo mano tėvui prieiti arčiau, o aš iššokau pro furgono galą ir prisėlinau prie jų tiek, kad išgirsčiau paskutinius mero žodžius:

— ...žmonės čia dievobaimingi. Tad nieko nepadoraus ar eretiško. Su pastarąja čia atvykusia trupe rūpesčių buvo iki kaklo: dvejos muštynės, prapuolę skalbiniai, o viena iš Branstono dukterų pasidarė pilvota.

Buvau pasipiktinęs. Laukiau, kad tėvas paleistų savo aštrų liežuvį ir paaiškintų, kuo skiriasi paprasti keliaujantys aktoriai ir edema ru. Mes nevagiame. Ir niekad neleidžiame, kad padėtis taptų nevaldoma ar šutvė girtuoklių nusiaubtų salę, kurioje rengiame vaidinimą.

Bet tėvas nepasakė nieko panašaus: jis tik linktelėjo galva ir grįžo prie furgono. Jam mostelėjus, Tripas vėl ėmė žongliruoti, o marionetės vėl iššoko iš savo dėžių.

Tėvas apėjo furgoną ir pastebėjo mane, besislepiantį už arklių.

— Iš tavo veido matau, kad viską girdėjai, — tarė jis kreivai šyptelėjęs. — Neimk į galvą, vaike. Jį reikia gerbti — jei ne už mielaširdingumą, tai bent už atvirumą. Jis tiesiog garsiai pasakė tai, ką kiti slepia širdyse. Kaip manai, kodėl didesniuose miestuose aš visiems liepiu vaikščioti po du?

Jis sakė tiesą. Bet vis tiek tai buvo per karti piliulė tokiam mažam berniukui.

— Dvidešimt grašių, — tariau kandžiai. — Mestelėjo tarsi išmaldą.

Tai sunkiausias dalykas edema ru gyvenime. Mes visur esame svetimi. Vieni laiko mus valkatomis ir elgetomis, kiti — vagimis, eretikais ir kekšėmis. Skaudu, kai kaltina nebūtais dalykais, bet dar skaudžiau, kai į tave žiūri iš aukšto knygos rankose nelaikę kvailiai, niekada nenukeliavę daugiau nei dvidešimties mylių nuo gimtojo sodžiaus.

Tėvas nusijuokė ir pataršė man plaukus.

— Tiesiog užjausk jį, mano berniuk. Ryt mes iškeliausim, o jis liks čia ir turės pakęsti savo nemalonią draugiją iki pat mirties.

— Jis plepus nemokša, — suniurzgiau piktai.

Tėvas uždėjo tvirtą ranką man ant peties, leisdamas suprasti, kad jau užtektinai pasakiau.

— Manau, taip bus iki pat Aturo. Rytoj pasuksime į pietus: ten žalesnės ganyklos, malonesni žmonės, gražesnės moterys... — Pridėjęs delną prie ausies, jis pasisuko į furgono pusę ir bakstelėjo mane alkūne.

— Viską girdžiu, — iš vidaus atskriejo dainingas mamos balsas. Tėvas išsišiepė ir mirktelėjo man.

— Kokią pjesę vaidinsim? — paklausiau tėvo. — Neužmiršk, kad negalima „nieko nepadoraus“. Šiose vietose gyvena dievobaimingi žmonės.

Jis pažvelgė į mane.

— Kokią tu pasirinktum?

— Ką nors iš Braitfildo ciklo, — atsakiau gerai pagalvojęs. — „Kelio nukalimas“ ar panašią.

Tėvas nusiviepė.

— Ne itin gera pjesė.

— Jie nepajus skirtumo, — gūžtelėjau pečiais. — Be to, ten vos ne kiekvienoj eilutėj minimas Teilu, tad niekas negalės sakyti, kad ji nepadori. Tikiuosi, vaidinant neprapliups lyti, — pridūriau užvertęs galvą.

Tėvas taip pat nužvelgė debesuotą dangų.

— Prapliups. Na, bet yra ir baisesnių dalykų nei vaidinti per lietų.

— Pavyzdžiui, vaidinti per lietų ir gauti už tai grašius? — paklausiau.

Prie mūsų sparčiu žingsniu priėjo meras. Jo kakta blizgėjo nuo prakaito, be to, šnopavo, lyg ką tik būtų bėgęs.

— Pakalbėjau su keliais tarybos nariais ir mes nusprendėme, jeigu norite, galite pasinaudoti miesto smuklės sale.

Tėvas buvo puikiai įvaldęs kūno kalbą: jis parodė, jog jaučiasi įžeistas, tačiau yra per daug mandagus, kad apie tai bent užsimintų.

— Visai nenoriu jūsų varginti...

— Ne, ne. Koks čia vargas. Tiesą pasakius, aš primygtinai siūlau.

— Na, jei jau taip siūlote, tuomet sutinku.

Meras nusišypsojo ir paskubom nuėjo.

— Šitaip jau geriau, — atsiduso tėvas. — Kol kas dar nereiks susiveržti diržų.

— Nuo galvos — pusė grašio. Tiems, kas galvos neturi — įėjimas nemokamas. Ačiū, pone.

Tripas stovėjo prie durų ir tikrino, kad visi įeinantieji susimokėtų už vaidinimą.

— Taip, pusgrašis už galvą. Nors, sprendžiant iš jūsų damos žandukų raudonio, jums priklausytų mokėti už du su puse. Na, bet tai jau ne mano reikalas.

Tripas turėjo žvitriausią liežuvį visoje trupėje, tad tiko šiam darbui kaip niekas kitas: galėjai būti tikras, kad niekam nepavyks prasmukti nei įkalbinėjimais, nei per jėgą. Apsivilkęs savo žaliai pilką juokdario kostiumą, Tripas galėjo pliaukšti, kas tik užeina ant seilės, ir nebijoti, kad kas nors kibs jam į atlapus.

— Sveika, mamyt, mažyliui įėjimas nemokamas, bet, jei paleis kakarinę, greičiau užkišk ją papukais, arba neškis laukan, — nenutrūkstama greitakalbe tarškėjo Tripas. — Taip, taip, pusgrašis. Deja, pone, tuščioms galvoms nuolaidų netaikome.

Visada su pasimėgavimu stebėdavau Tripo darbą, bet tąkart mano dėmesį patraukė prieš ketvirtį valandos kitame miesto gale pasirodęs furgonas. Meras pasiginčijo su jį vadelėjančiu seniu, paskui nubėgo. Po kurio laiko pamačiau jį grįžtantį su aukštu, ilgu vėzdu nešinu vaikinu. Jei teisingai supratau, tai buvo konsteblis.

Negalėjau įveikti smalsumo, taigi patraukiau prie furgono, tačiau taip, kad niekas nepastebėtų. Kai priartėjau tiek, kad galėjau girdėti, kas kalbama, supratau — meras su seniu vėl barasi. Konsteblis stovėjo šalia, jis atrodė piktas ir susirūpinęs.

— ...jau sakiau jums. Aš neturiu leidimo. Man jo nereikia. Argi smulkiems prekeiviams reikia leidimo? Argi jo reikia skardininkams?

— Tu ne skardininkas, — atsakė meras. — Ir nebandyk juo dėtis.

— Man nėra reikalo kuo nors dėtis, — atkirto senis. — Aš ir skardininkas, ir smulkus prekeivis. Aš daugiau nei jie kartu sudėjus. Aš esu arkanistas , o tu — glušo kinkadrebio gabalas.

— Na, štai, apie tai aš ir kalbu, — laikėsi savo meras. — Šiuose kraštuose gyvena dievobaimingi žmonės. Mes nenorime turėti reikalų su juodosiomis jėgomis. Mums nereikia nemalonumų, kurių gali sulaukti iš tokių kaip tu.

— Tokių kaip aš? — niršo senis. — Ką tu žinai apie tokius kaip aš? Į šiuos kraštus arkanistai nebuvo užsukę turbūt kokius penkiasdešimt metų.

— O mums kaip tik tai patinka. Apsuk savo furgoną ir važiuok, iš kur atvykęs.

— Kad prasmegčiau, jei nakvosiu po pliaupiančiu lietumi dėl tavo tuščios makaulės, — karštai sušuko senis. — Man nereikia tavo leidimo išsinuomoti kambarį ir užsiimti savo reikalais gatvėje. Dabar traukis šalin, arba iš pirmų rankų sužinosi, kokių nemalonumų gali sulaukti iš „tokių kaip aš“.

Baimė šmėkštelėjo mero veide, paskui jį užvaldė pasipiktinimas. Jis mostelėjo per petį konstebliui.

— Tuomet praleisi naktį kalėjime už valkatavimą ir grasinimus. Jei iki ryto pažabosi liežuvį, galėsi traukti savo keliais.

Konsteblis, atsargumo dėlei kilstelėjęs savo vėzdą prie šono, žengė furgono link.

Neketindamas nusileisti, senis pakėlė ranką ir priekiniuose furgono kampuose sužibo ryški raudona šviesa.

— Džiaukitės, kad toli stovit, — tarė jis grėsmingai. — Tik prieikit arčiau, ir bus riesta.