Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Geresnį aktorių ir muzikantą, nei buvo mano tėvas, vargu ar kas yra matęs. Mano mama turėjo įgimtą žodžio meno dovaną. Jie abu buvo gražūs, tamsiaplaukiai ir mėgo juoktis. Jie buvo ru iki kaulų smegenų, ir tuo apie juos viskas pasakyta.

Gal tik reikia šį tą pridurti apie mamą: anksčiau, kol dar nebuvo prisijungusi prie trupės, ji priklausė kilmingųjų sluoksniui. Ji pasakojo, kad prieš mano tėvui ją suviliojant savo saldžia muzika ir dar saldesniais žodžiais, ji stūmė dienas „apgailėtiname nykiame pragare“. Galiu numanyti, kad ji turėjo galvoje Tris Kryžkeles: kai buvau visai mažas, buvom ten nuvykę aplankyti giminaičių. Vieną kartą.

Mano tėvai niekada nebuvo vedę iš tikrųjų: turiu omeny, jie nesivargino įteisinti savo santykių bažnyčioje. Manęs ši aplinkybė nė kiek netrikdo. Jie laikė save vedusiais ir nematė reikalo pranešti apie tai valdžiai ar Dievui. Aš gerbiu jų požiūrį. Tiesą sakant, jie atrodė laimingesni ir ištikimesni vienas kitam nei daugelis oficialiai susituokusių porų, kurias esu kada matęs.

Mūsų globėjas buvo baronas Greifelou. Jo vardas mums atverdavo daugelį tokių durų, kurios edema ru paprastai būna uždarytos. Savo ruožtu mes vilkėdavome žaliais ir pilkais — jo spalvų — drabužiais, ir kur tik nuvykę šlovinome jo vardą. Kartą metuose praleisdavome du tarpsnius lordo dvare, kur linksmindavome jį ir jo šeimynykščius.

Mano vaikystė buvo laiminga — aš augau vidury nesibaigiančios mugės. Furgonais dardant iš vieno miesto į kitą tėvas deklamuodavo man garsiuosius monologus, ir darydavo tai dažniausiai iš atminties, balsui aidint per ketvirtį mylios aplinkui. Pamenu, kartais man tekdavo antraeiliai vaidmenys, ir tuomet mes repetuodavome kartu. Tėvas skatindavo mane bandyti gražiausias vietas deklamuoti pačiam, ir aš išmokau jausti gerai sudėtų žodžių grožį.

Kartu su motina kurdavome dainas. O kai tėvai repetuodavo romantiškus dialogus, aš sekdavau jų sakomą tekstą iš knygos. Man tai atrodė kaip žaidimas, ir net nenutuokiau, kad iš tikrųjų tai buvo gudrus būdas mane mokyti.

Buvau smalsus vaikas: klausimai iš manęs liete liejosi. Kadangi mano mokytojai buvo akrobatai ir aktoriai, nėra ko stebėtis, kad, kitaip nei daugeliui kitų vaikų, man niekad neteko patirti pamokų baimės.

Keliai tais laikais buvo nepavojingi, tačiau atsargūs žmonės saugumo dėlei vis tiek norėdavo keliauti prisidėję prie mūsų. Jie padėjo man lavintis. Pavyzdžiui, eklektišką ir paviršutinišką sampratą apie Sandraugos teisę gavau iš pakeleivingo advokato, kuris buvo per daug girtas ir pasipūtęs, kad suprastų, jog moko aštuonmetį. Pažinti mišką išmokau iš medžiotojo Laklito, keliavusio su mumis beveik visą sezoną.

Apie niekingas užkulisines Modego karališkojo dvaro intrigas sužinojau iš... kurtizanės. Kaip sakydavo mano tėvas: „Svirtį vadink svirtimi. Kastuvą vadink kastuvu. Bet kekšę visada vadink dama. Jų gyvenimas tikrai sunkus, o mandagumas dar niekam nepakenkė.“

Hetera šiek tiek kvepėjo cinamonu, ir man, devynmečiam berniūkščiui, atrodė žavinga, nors ir pats nežinojau kodėl. Ji mane mokė niekada slapta nedaryti to, apie ką nenorėtum kalbėti viešai, ir perspėjo nekalbėti per miegus.

O paskui buvo Abentis, mano pirmas tikras mokytojas. Jis išmokė mane daugiau nei visi kiti kartu sudėjus. Jei ne jis, niekad nebūčiau tapęs tuo, kas esu šiandien.

Ir nereikia jo dėl to kaltinti. Jis norėjo tik gero.

— Jūs negalite čia pasilikti, — pasakė meras. — Įkurkite savo stovyklą už miesto ir niekas jūsų neklibins, nebent patys pradėsite peštynes arba nudžiausite ką nors, kas jums nepriklauso. — Jis pažvelgė į mano tėvą reikšmingu žvilgsniu. — O rytoj sėskit į savo furgonus ir keliaukit sau pasišvilpaudami. Jokių vaidinimų. Iš jų daugiau bėdos, nei naudos.

— Bet mes turime leidimą rengti vaidinimus, — atsakė mano tėvas, išsitraukdamas iš vidinės švarko kišenės susuktą pergamentą.

Meras papurtė galvą ir nesiteikė net žvilgtelėti į mūsų globėjo raštą.

— Nuo to žmonės pašėlsta, — tvirtai pareiškė jis. — Aną kartą vaidinimo metu kilo siaubingas skandalas. Pergėrę ir įsiaudrinę žmonės išvertė smuklės duris, sulaužė stalus. O smuklė, matot, priklauso miestui. Remonto išlaidos taip pat tenka miestui.

Mūsų furgonai jau buvo pritraukę miestiečių dėmesį. Tripas ėmė žongliruoti. Madonas su savo žmona čia pat surengė marionečių vaidinimą. Tuo tarpu aš sėdėjau furgono gale ir stebėjau tėvą.

— Mes, žinoma, nenorime užgauti jūsų arba jūsų globėjo, — tęsė meras. — Tačiau miestas negali sau leisti dar vieno tokio vakaro. Geranoriškumo ženklan noriu kiekvienam iš jūsų pasiūlyti po varioką. Kitaip tariant, aš duodu jums dvidešimt ar kiek ten tų grašių, o jūs tęsiate savo kelionę ir nekeliate mums rūpesčių.

Čia turiu šį tą paaiškinti: dvidešimt grašių galėjo pasirodyti visai geras uždarbis kokiai nors mažai, vos galą su galu suduriančiai skarmalių trupei, bet mums tokia suma buvo tiesiog užgauli. Jis privalėjo pasiūlyti keturiasdešimt grašių už vieno vakaro pasirodymą, be to, nemokamą maitinimą ir nakvynę smuklėje. Tiesa, pastarąjį pasiūlymą būtume išdidžiai atmetę, nes smuklių lovose, be abejo, buvo utėlių, o mūsų furgonuose — ne.

Jei mano tėvas nustebo ar įsižeidė, to neparodė.

— Ruoškitės! — sušuko jis per petį.

Tripas kaip niekur nieko susigrūdo žongliravimo kamuoliukus į kišenes. Marionetės vidury smagaus vaidinimo apmirė ir čia pat buvo supakuotos. Keli tuzinai miestiečių nusivylę šūktelėjo, o meras su palengvėjimu išsiėmė piniginę ir ištraukė iš jos du sidabrinius grašius.

— Būtinai papasakosiu baronui apie jūsų dosnumą, — tarė mano tėvas, kai meras įdėjo monetas jam į delną.

Meras sustingo.

— Baronui?

— Baronui Greifelou. — Tėvas padarė pauzę, bandydamas iš mero veido suprasti, ar ši pavardė jam ką nors sako. — Rytinių pelkių, Hudumbrano prie Tireno ir Vaidekonto kalvų lordui. — Tėvas permetė akimis horizontą. — Mes juk tebesame Vaidekonto kalvose, ar ne?

— Na, taip, — atsakė meras. — Bet skvairas Semelanas...

— O, tai mes Semelano valdose! — šūktelėjo tėvas, apsidairydamas taip, lyg tik dabar supratęs, kur yra. — Laibas džentelmenas su tvarkinga barzdele? — Jis brūkštelėjo pirštais sau per smakrą, o priblokštas meras linktelėjo. — Žavus vyrukas, ir kaip puikiai dainuoja. Susipažinom, kai praeitą Viduržiemį linksminome baroną.

— Taip, tai tikrai jis, — tarė meras ir reikšmingai patylėjo. — Gal galėčiau pamatyti jūsų raštą?

Dokumento skaitymas kiek užtruko, nes tėvas paminėjo tik kelis barono titulus, o visus kitus, tokius kaip Montrono vikontas ir Trelistono lordas, merui teko perkrimsti pačiam. O šuo pakastas buvo štai kur: nors skvairas Semelanas iš tikrųjų valdė šį miestelį su visom jo apylinkėm, pats savo ruožtu buvo Greifelou vasalas. Paprasčiau kalbant, Greifelou buvo laivo kapitonas, o Semelanas šveitė denį ir atiduodavo jam pagarbą.

Meras suvyniojo pergamentą ir atidavė tėvui.

— Supratau.

Ir viskas. Pamenu, apstulbau, kad jis neatsiprašė ir nepasiūlė tėvui daugiau pinigų.

Tėvas patylėjo, paskui tarė:

— Šis miestas jūsų žinioje, pone. Bet mes surengsime jame vaidinimą bet kuriuo atveju. Arba čia, arba už miesto.

— Į smuklės salę kojos nekelsit, — tvirtai atsakė meras. — Nenoriu, kad ji vėl būtų nuniokota.

— Mes galime vaidinti tiesiog čia, — tėvas parodė į turgaus aikštę. — Ir vietos pakaks, ir niekam nereikės eiti iš miesto.