Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

— Kai kurie žmonės sako, kad tu tik mitas.

— Aš ir esu mitas, — noriai sutiko Koutas, plačiai skėsteldamas rankomis. — Ypatingos rūšies mitas — toks, kuris pats save kuria. Patys geriausi apie mane sklindantys melai yra tie, kuriuos paskleidžiau aš pats.

— Žmonės sako, kad tavęs niekad ir nebuvo, — atsargiai pataisė jį Metraštininkas.

Koutas nerūpestingai gūžtelėjo pečiais, bet jo šypsena vos pastebimai prigeso.

Užčiuopęs silpną vietą, Metraštininkas tęsė:

— Kai kuriose istorijose tu vaizduojamas viso labo kaip žudikas kruvinomis rankomis.

— Ir tas teisybė. — Koutas nusisuko ir ėmė šveisti lentyną už baro. Jis vėl truktelėjo pečiais, bet nebe taip užtikrintai. — Aš žudžiau ir žmones, ir padarus, kurie buvo daugiau nei žmonės. Visi jie buvo to nusipelnę.

Metraštininkas lėtai papurtė galvą.

— Istorijose kalbama apie „samdomą žudiką“, o ne apie „didvyrį“. Kvoutas Paslaptingasis ir Kvoutas Karaliaus Žudikas — du skirtingi asmenys.

Į salę atsukta Kouto nugara sustingo. Jis nepakeldamas akių linktelėjo.

— Kai kas netgi kalba, kad tai naujasis čandrianas. Naujas naktinis košmaras. „Jo plaukai raudoni kaip kraujas, kurį jis pralieja.“

— Man svarbūs žmonės žino, kaip yra iš tikrųjų, — tarė Koutas, tarsi bandydamas save įtikinti, tačiau jo balsas buvo kupinas nuovargio ir nevilties.

Metraštininkas nusijuokė.

— Žino. Kol kas. Bet tu geriau nei kas kitas turėtum žinoti, kokia plonytė linija skiria tiesą nuo įtikinamo melo. Tikrą istoriją nuo pramoginio pasakojimo. — Metraštininkas patylėjo, kad jo žodžiai nusėstų smuklininko sąmonėje. — Ir tu žinai, kuri pusė laikui bėgant laimės.

Koutas liko stovėti nusisukęs į sieną, padėjęs rankas ant lentynos ir kiek nulenkęs galvą, tarsi užgultas didžiulės naštos. Jis tylėjo.

Jausdamasis laimėjęs, Metraštininkas nekantriai žengė žingsnį jo link.

— Žmonės kalba ir apie kažkokią moterį...

— Ką jie gali žinoti? — Kouto balsas sudžeržgė kaip kaulą pjaunantis pjūklas. — Ką jie gali žinoti apie tai, kaip viskas buvo? — Jis kalbėjo taip tyliai, jog Metraštininkas turėjo sulaikyti kvapą, kad jį išgirstų.

— Žmonės sako, ji... — Žodžiai užstrigo staiga išdžiūvusioje Metraštininko gerklėje, ir kambaryje įsivyravo nenatūrali tyla. Koutas stovėjo nusisukęs, nejudėdamas, sukandęs dantis ir bauginamai nebylus. Baltą skudurą laikanti dešinė jo ranka lėtai susigniaužė į kumštį.

Per aštuonis colius nuo jo sprogo butelis, ir ore pasklido žemuogių kvapas. Dūžtančio stiklo garsas buvo nestiprus, tačiau ir jo pakako, kad didžioji tyla subyrėtų į mažas, aštrias šukes. Metraštininkas staiga suvokė, kokį pavojingą žaidimą žaidžia, ir jį nukrėtė šaltis. „Štai kuo skiriasi pasakoti istoriją ir būti jos dalyviu, — pagalvojo jis. — Baimė.“

Koutas atsigręžė.

— Ką jie gali žinoti apie ją? — paklausė jis tyliai.

Metraštininkui užgniaužė kvapą, kai pamatė Kouto veidą. Iš ramios smuklininko išraiškos teliko sutrupėjusi kaukė. Paklaikusios jo akys blaškėsi tarsi persekiojamos praeities pamėklių: jis vienu metu buvo ir čia, ir kitame, prisiminimų, pasaulyje.

Metraštininko atmintyje staiga iškilo kažkada girdėta istorija apie Kvoutą. Viena iš daugelio. Joje buvo pasakojama, kaip Kvoutas išėjo ieškoti savo mylimosios. Jis apgavo demoną ir ją susigrąžino, bet paskui, kai jau turėjo ją savo glėbyje, teko dėl jos susigrumti su angelu. „Ir aš tikiu tuo, — pagalvojo Metraštininkas. — Anksčiau tai buvo viso labo pasaka, bet dabar galiu tuo patikėti. Štai veidas žmogaus, kuris nužudė angelą.“

— Ką jie gali žinoti apie mane? — paklausė Koutas su stingdančiu pykčiu balse. — Ką jie apskritai gali apie tai žinoti? — Jis piktai mostelėjo ranka, tarsi norėdamas aprėpti tuo judesiu viską aplinkui — sudaužytą butelį, barą, pasaulį.

Metraštininkas išdžiūvusia gerkle nurijo seiles.

— Tik tai, kas pasakojama.

Ta, ta, ta ta. Išsiliejęs iš sudaužyto butelio vynas ėmė lašėti ant grindų padriku ritmu.

— A-a-ak... — giliai atsiduso Koutas. Ta ta, ta ta, ta. — Gudriai sugalvota. Nori panaudoti geriausią mano gudrybę prieš mane patį. Paimi įkaitu mano istoriją.

— Aš tik noriu papasakoti tiesą.

— Būtent tiesa, ir tik ji, gali mane pražudyti. Ar gali kas būti žiauresnio už tiesą? — Jo veidu perbėgo pašaipa.

Ilgą laiką tylą teardė lengvas lašelių barbenimas į grindis.

Galiausiai Koutas išėjo pro duris už baro, o Metraštininkas liko stovėti tuščioje patalpoje, nesuprasdamas, ar jo pasiūlymas priimtas, ar ne.

Po kelių minučių Koutas grįžo nešinas muilino vandens kibiru. Nežiūrėdamas į istorijų rinkėjo pusę, jis ėmėsi stropiai iš eilės mazgoti butelius. Koutas ėmė juos po vieną, švariai nušluostydavo žemuogių vynu sudrėkusį dugną ir statė ant baro tarp savęs ir Metraštininko, tarsi gynybinę užtvarą.

— Taigi iškeliavai ieškoti mito, o radai žmogų, — tarė jis ramiu balsu, nepakeldamas akių nuo valomo butelio. — Prisiklausei istorijų, ir dabar nori sužinoti tiesą.

Metraštininkas nušvito iš palengvėjimo ir pasidėjo kuprinę ant stalo, stebėdamasis, kad rankos šiek tiek dreba.

— Prieš kurį laiką šį bei tą apie tave nugirdom — tiesiog gandai pasiekė. Aš tikrai nesitikėjau, kad... — Metraštininkas sutrikęs nutilo. — Maniau, turėtum būti vyresnis.

— Ir esu, — atsakė Koutas. Metraštininkas suglumo, bet jam nespėjus nieko pasakyti smuklininkas tęsė: — Tai kas tave atvedė į šį niekam tikusį pasaulio užkampį?

— Turiu susitikti su grafu Beiden Britu, — kiek didžiuodamasis atsakė Metraštininkas. — Po trijų dienų, Trėjoje.

Smuklininkas nustojo šveisti butelius.

— Tikiesi taip greitai pasiekti grafo dvarą? — paklausė jis.

— Aš vėluoju, — sutiko Metraštininkas. — Prie Abots Fordo iš manęs pagrobė arklį. — Jis pažvelgė pro langą į tamsėjantį dangų. — Bet aš pasiruošęs aukoti savo miegą. O rytoj rytą išvyksiu ir tau nebeįkyrėsiu.

— Na, aš visai nenoriu, kad šitaip aukotumeisi, — sarkastiškai atsakė Koutas, jo akys vėl pasidarė nuožmios. — Galiu papasakoti visą savo istoriją vienu atsikvėpimu. — Jis atsikrenkštė. — „Priklausiau klajojančių aktorių trupei, keliavau, mylėjau, praradau, pasitikėjau ir buvau apviltas.“ Gali užrašyti ir sudeginti, jei tau nuo to bus geriau.

— Na, nereikia šitaip, — paskubom tarė Metraštininkas. — Jei tau tinka, mes galime skirti tam visą naktį. Ir dar keletą valandų iš ryto.

— Koks maloningumas! — atšovė Koutas. — Tu nori, kad papasakočiau visą savo istoriją per naktį? Nesusikaupęs? Nepasiruošęs? — Jo lūpos virto plona linija. — Ne. Geriau keliauk ir užsiimk niekais su savo grafu. Aš apie tai nenoriu nė girdėti.

— Jei tikrai manai, kad tau reikia...

— Taip. — Koutas su trenksmu pastatė ant baro butelį. — Tikrai manau, kad man reikia gerokai daugiau laiko. O šiąnakt apskritai nieko nepeši. Prieš pasakojant tikrą istoriją reikia pasiruošti.

Metraštininkas nervingai susiraukė ir persibraukė ranka plaukus.

— Galiu skirti tavo istorijai ir visą rytdieną... — Pamatęs, kad Koutas purto galvą, jis nutilo. Po akimirkos vėl prabilo, tačiau, regis, šįkart labiau norėdamas įtikinti save, o ne pašnekovą: — Jei Beidine gaučiau arklį, galėčiau tau skirti visą rytojų, beveik visą naktį ir dar dalį kitos dienos. — Jis pasitrynė kaktą. — Nekenčiu joti naktimis, bet...