Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

— Man reikės trijų dienų, — tarė Koutas. — Nei daugiau, nei mažiau.

Metraštininkas išbalo:

— Bet... grafas...

Koutas niekinamai numojo ranka.

— Niekam nėra prireikę trijų dienų, — tvirtai pasakė Metraštininkas. — Aš kalbinau patį Oreną Velsaiterį. Girdi? Oreną Velsaiterį. Jam dabar aštuoniasdešimt, ir per savo amžių jis nuveikė tiek, lyg būtų pragyvenęs du šimtmečius. O jei priskaičiuosim ir melus — visus penkis šimtmečius. Jis, bej e, pats manęs ieškojo, — pabrėžė Metraštininkas. — Ir jam prireikė tik dviejų dienų.

— Toks mano pasiūlymas, — teatsakė smuklininkas. — Arba darysiu tai, kaip dera, arba visai nedarysiu.

— Palauk! Dar kartą gerai viską apgalvojus... — Metraštininkas staiga pagyvėjo ir papurtė galvą, tarsi stebėdamasis savo kvailumu. — Juk aš galiu aplankyti grafą, o paskui grįžti. Tuomet turėsi tiek laiko, kiek panorėsi. Be to, galėčiau atsigabenti ir Skarpį.

Žvilgsnis, kuriuo Koutas pervėrė Metraštininką, buvo kupinas paniekos.

— Kas tau sakė, kad, kai grįši, aš dar būsiu čia? — pašaipiai tarė jis. — Galų gale, kodėl tu manai, kad žinodamas tai, ką žinai, galėsi tiesiog imti ir iš čia išeiti?

Metraštininkas apmirė.

— Tu... — jis užsikirto, nurijo seiles ir pradėjo iš naujo: — Tu nori pasakyti, kad...

— Istorijai papasakoti reikės trijų dienų, — nutraukė jį Koutas. — Pradedant nuo rytojaus. Štai ką aš noriu pasakyti.

Metraštininkas užsimerkė ir persibraukė ranka per veidą. Grafas, žinoma, pasius. Sunku net įsivaizduoti, ką reikės padaryti, kad vėl pelnytum jo malonę. Ir vis dėlto...

— Jei neturiu iš ko rinktis, aš sutinku.

— Džiaugiuosi tai girdėdamas, — smuklininkas atsipalaidavo ir netgi šyptelėjo. — Argi trys dienos tikrai jau toks neįprastas dalykas?

Metraštininko veidas surimtėjo.

— Visai neįprastas. Bet vėlgi... — Regis, ką tik Metraštininką apėmęs savojo reikšmingumo pojūtis iškart ir dingo. — Bet vėlgi, — pakartojo jis mosteldamas ranka, tarsi norėdamas parodyti, kokie beprasmiai kartais būna žodžiai. — Tu juk Kvoutas.

Žmogus, kuris vadino save Koutu, pažvelgė į jį iš už savo butelių. Jo lūpos plačiai šypsojosi, o akyse degė kibirkštėlės. Jis netgi atrodė aukštesnis.

— Taip, tai tikrai aš, — tarė Kvoutas, o jo balsas įgavo metalinį skambesį. SEPTINTAS SKYRIUS Apie pradžias ir daiktų vardus

Saulės šviesa užliejo „Pakelakmenį“. Ji buvo vėsi, gaivinanti ir puikiai tiko ką nors pradėti. Ji perbėgo vandenratį dienos darbui ruošiančio malūnininko veidu. Ji apšvietė žaizdrą, kurį kalvis, pastarąsias keturias dienas kalęs tik šaltuoju būdu, šiandien užkūrė. Ji palytėjo į vežimus įkinkytus arklius ir ryškiai žybtelėjo pjautuvų ašmenyse, tarsi bylodama, kad jie jau pasirengę naujai rudens dienai.

„Pakelakmenyje“ šviesa perbėgo Metraštininko veidu ir krito ant stalo: ji ir čia užčiuopė pradžią — tuščias lapas laukė pirmojo istorijos žodžio. Paskui nuslydo per spalvotus už baro sustatytus butelius, kiekviename pasėdama po mažą vaivorykštę, galiausiai užkopė siena aukštyn iki kardo, lyg ieškodama dar vienos, paskutinės, pradžios.

Bet vos šviesa palietė kardą, tapo aišku, kad naujos pradžios čionai nesuras. Ašmenys sublizgo, tačiau atspindys buvo blausus ir dvelkė senove. Nepaisant viso prasidedančios dienos gyvumo, žiūrėdamas į kardą Metraštininkas kaip niekad aiškiai pajuto rudenį — vėlyvą ir vis atšiauresnį. Kardas atspindėjo šio ryto aušrą taip, lyg žinotų, kokia ši pradžia menka palyginti su metų laiko pabaiga.

Išgirdęs Kvoutą kažką sakant, Metraštininkas atplėšė akis nuo kardo.

— Meldžiu atleisti? — gerai nenugirdęs perklausė jis.

— Kaip paprastai tos istorijos užrašomos? — pasiteiravo Kvoutas.

Metraštininkas gūžtelėjo pečiais.

— Dauguma tiesiog pasakoja, ką prisimena. Paskui aš surašau įvykius reikiama tvarka, išbraukiu nereikalingas vietas, paaiškinu, supaprastinu, na, ir panašiai.

Kvoutas suraukė antakius.

— Man taip netinka.

Metraštininkas droviai nusišypsojo.

— Visi pasakotojai skirtingi, bet turi ir šį tą bendra: jie nori, kad jų istorijos būtų perteiktos tiksliai, bet taip pat nori dėmesingų klausytojų. Todėl paprastai aš pirmiausia išklausau, o paskui užrašau. Turiu beveik tobulą atmintį.

— „Beveik tobula“ man taip pat netinka. — Susimąstęs Kvoutas pridėjo pirštą prie lūpų. — Kokiu tempu tu gali rašyti?

Metraštininkas gudriai nusišypsojo:

— Greičiau, nei žmogus gali kalbėti.

Kvoutas kilstelėjo antakius:

— Norėčiau pamatyti.

Metraštininkas atsegė savo kuprinę ir išėmė šūsnį plono balto popieriaus bei buteliuką rašalo. Tvarkingai viską susidėliojęs ant stalo, jis pamirkė plunksną į rašalą ir laukiamai pažvelgė į Kvoutą.

Šis atsisėdo ant kėdės priešais ir greitakalbe pabėrė:

— Aš esu. Mes esame. Ji yra. Jis buvo. Jie bus. — Kvoutui stebint, Metraštininko plunksna krebždėdama šokčiojo ant popieriaus lapo. — Aš, Metraštininkas, prisipažįstu, kad nemoku nei rašyti, nei skaityti. Tingus. Nepagarbus. Niurzga. Kvarcas. Lakas. Egoliantas. Lhin ta Lu soren hea. Fajetone gyveno našlelė jauna, dorovė jos buvo tvirta kaip uola. Kunigėlis tik žino, kas naktim ją kankino — ji jam aistras išpažino...

Kvoutas dar labiau palinko į priekį, kad matytų, kaip rašo Metraštininkas.

— Įdomu... Na, pakaks jau, pakaks.

Metraštininkas vėl nusišypsojo ir nušluostė skudurėliu plunksną. Popieriaus lape buvo vienintelė eilutė, ir joje tik kažkokie nesuprantami ženklai.

— Čia koks nors šifras? — garsiai pasvarstė Kvoutas. — Puikiai atlikta. Lažinuosi, kad daug popieriaus tau gadinti netenka.

Jis apsuko lapą, kad galėtų geriau apžiūrėti.

— Aš niekada negadinu popieriaus, — išdidžiai atsakė Metraštininkas.

Kvoutas nepakeldamas akių linktelėjo.

— O ką reiškia „egoliantas“? — paklausė Metraštininkas.

— Hm. Nieko. Pats sugalvojau. Norėjau pažiūrėti, ar nesulėtės tavo plunksna prie nepažįstamo žodžio. — Jis atsilošė ir prisitraukė kėdę arčiau Metraštininko. — Kai paaiškinsi, kaip visa tai skaityti, galėsime pradėti.

Metraštininkas, regis, sudvejojo.

— Tai labai sudėtinga... — tarė jis, tačiau pamatęs surauktus Kvouto antakius tik atsiduso. — Bet aš pabandysiu.

Metraštininkas giliai įkvėpė ir rašydamas ženklus eilute ėmė aiškinti:

— Kalbėdami mes naudojame apie penkiasdešimt skirtingų garsų. Kiekvienam iš jų aš sugalvojau po ženklą, susidedantį iš vieno arba dviejų plunksnos brūkštelėjimų. Viskas paremta garsu: galbūt net galėčiau užrašyti kalbą, kurios nesuprantu. — Jis bakstelėjo į popieriaus lapą. — Štai balsių ženklai.

— Jie visi statmeni, — tarė Kvoutas, įdėmiai žvelgdamas į lapą.

Išmuštas iš vėžių Metraštininkas nutilo.

— Na... taip.

— Tuomet priebalsiai bus gulsti? O jungiami jie bus šitaip? — Kvoutas paėmė plunksną ir keletą kartų brūkštelėjo ant lapo. — Protingai sugalvota. Žodžiui užrašyti tereikia dviejų trijų ženklų.

Metraštininkas nebyliai stebėjo Kvoutą, bet šis, sutelkęs visą dėmesį į popieriaus lapą, to nepastebėjo.

— Jei čia žodis „aš“, tai šis brūkšnys turėtų būti garsas „a“. — Tai taręs, jis ėmė baksnoti į Metraštininko surašytų ženklų eilutę: — A, ai, ae, au... Aha, o šitie, vadinasi, visi bus su „o“. — Kvoutas linktelėjo pats sau ir įspraudė plunksną Metraštininkui į ranką. — Na, o priebalsiai?