Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

— Per ilgai čia užtrukau, — tarė jis staiga, paskui priėjo prie lango ir jį atidarė. Uždėjęs vieną koją ant palangės, Bastas stabtelėjo ir atsigręžė į Metraštininką. — Gal ką nors tau atnešti prieš miegą? Naktinę kepuraitę? Daugiau antklodžių?

Metraštininkas lyg apdujęs papurtė galvą. Bastas pamojo jam ranka, paskui išlipo pro langą ir tyliai jį uždarė. EPILOGAS Trijų dalių tyla

Vėl užslinko naktis. „Pakelakmenio“ smuklė nugrimzdo į tylą, bet tyla ši buvo nevienalytė — ją sudarė trys dalys.

Pirmoji dalis buvo tuščiavidurė, aidinti tyluma, kuri tvyrojo dėl dalykų, čia nesančių. Jei tvarte būtų stovėję arkliai, jų trypimas ir čiaumojimas būtų suskaldęs tylą į šipulius. Jei smuklėje nakvynei būtų likę bent keletas svečių, jų neramus kvėpavimas ir sumišęs knarkimas būtų išsklaidę tylybę tarytumei šiltas pavasario vėjas. Jei būtų grojusi muzika... Bet ne, muzika čia tikrai neskambėjo. Nebuvo nieko, kas skleistų nors kokį garsą, buvo tik netrikdoma tyla.

„Pakelakmenio“ viduje, minkštuose ir kvepiančiuose pataluose, gūžėsi žmogus. Gulėjo jis nejudėdamas, laukdamas miego, plačiai atmerktomis akimis žvelgdamas į tamsą. Šitaip jis į didžiąją dusliąją tylumą įliejo savąją — mažą ir išgąstingą. Keista susipynusių tylų harmonija.

Pastebėti trečią tylą buvo kur kas sunkiau. Gal tik gerą valandą įdėmiai pasiklausęs galėjai pajusti ją storose akmeninėse tuščios salės sienose ir iš pilko metalo nukalto virš baro kabančio kardo ašmenyse. Ji dvelkė iš blausios žvakės šviesos, pripildžiusios vieną iš antro aukšto kambarių šokančių šešėlių. Ji tūnojo beprotiškai suniurkytuose atsiminimų lapų gniužuluose, kurie gulėjo numesti, tačiau nepamiršti, ant stalo. Ir rankose vyro, sėdinčio netoliese ir pabrėžtinai nepastebinčio šių lapų, kuriuos jis kažkada prirašė ir nusviedė.

To vyro plaukai buvo raudoni — tokie raudoni, kad priminė liepsną. Jo akys buvo tamsios ir santūrios, o iš judesių sklido ramus nuovargis, būdingas žmonėms, kurie labai daug žino.

„Pakelakmenis“ priklausė jam, trečioji tyla — taip pat. Tad nieko keista, kad trečioji tyla buvo didžiausia: ji gaubė dvi pirmąsias. Ji buvo didžiulė, visa persmelkianti lyg rudens pabaiga. Sunki kaip milžiniškas upės nugludintas akmuo. Tai buvo kantri nuskintos gėlės tyla. Tyla žmogaus, kuris laukia mirties.