Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Pradėjau suprasti, kur link ji suka.

— Na, tobulame pasaulyje naujasis Archyvų magistras tęstų mano darbą, — atsakiau.

— Valio tobulam pasauliui, — sarkastiškai tarė Fela, paskui apsigręžė ir nuvedė mane toliau tarp lentynų.

— Ar kiekvienas naujas Archyvų magistras turi savų idėjų, kaip čia viską susisteminti?

— Ne kiekvienas, — pripažino Fela. — Kartais būna, kad keli magistrai iš eilės diegia tą pačią sistemą. Bet anksčiau ar vėliau ateina tas, kuris neabejoja žinantis geresnį būdą, ir viskas vėl prasideda nuo pradžių.

— Ir kiek skirtingų sistemų čia buvo?

Pastebėjau tolumoje švyturiuojantį ir mūsų link artėjantį silpną raudoną žiburėlį. Kad išvengtume šviesos ir to, kas ją nešasi, Fela pakeitė kryptį.

— Žiūrint, kaip skaičiuosi, — tyliai tarė ji. — Per pastaruosius tris šimtmečius — mažiausiai devynios. Blogiausia buvo maždaug prieš penkiasdešimt metų, kai vienas po kito pasikeitė keturi Archyvų magistrai, nė vienam šiose pareigose neišbuvus ilgiau penkerių metų. Rezultatas toks, kad atsirado trys archyvarų grupuotės: kiekviena savaip katalogavo knygas ir tvirtai tikėjo, kad būtent jų sistema geriausia.

— Lyg koks pilietinis karas, — burbtelėjau.

— Šventasis karas, — pataisė Fela. — Labai tylios ir apgalvotos kautynės, kur kiekviena pusė buvo įsitikinusi, kad gina nemariąją Archyvų dvasią. Jie vogdavo pagal kitokią sistemą kataloguotas knygas, slėpdavo jas vieni nuo kitų arba sumaišydavo lentynose.

— Ir kiek tai tęsėsi?

— Beveik penkiolika metų, — atsakė Fela. — Galėjo tęstis iki šiol, jei magistro Tolemo archyvarams nebūtų pavykę pavogti ir sudeginti Larkino žurnalų. Pastarojo šalininkams po šito teko pasiduoti.

— O istorijos moralas toks, kad nuo knygų žmonėms užverda kraujas? — švelniai paerzinau ją. — Štai iš kur ta būtinybė tikrinti skaitymo celes.

Fela parodė man liežuvį.

— Istorijos moralas toks, kad viskas čia supainiota. Kai Tolemas sudegino Larkino žurnalus, mes labai užtikrintai „pametėme“ beveik du šimtus tūkstančių knygų: niekur kitur nebuvo įrašyta, kur jos laikomos. Paskui, po penkerių metų, Tolemas mirė. Spėk, kas tuomet nutiko?

— Naujasis Archyvų magistras viską pradėjo nuo švaraus lapo?

— Tai lyg begalinė nebaigtų statyti namų grandinė, — piktai tarė Fela. — Lengva surasti knygas pagal senąją sistemą, tai jie ima diegti naują. Tas, kuris renčia namą, vagia sienojus iš pastatytojo anksčiau. Vis dar gali užtikti senųjų sistemų likučių. Mes iki šiol atrandame maišus knygų, kurias kadaise archyvarai slėpė vieni nuo kitų.

— Jaučiu, kad tau tai jautri tema, — tariau šypsodamasis.

Priėjome laiptus, ir Fela atsisuko į mane.

— Tai jautri tema kiekvienam daugiau kaip dvi dienas čia pradirbusiam archyvarui, — atsakė ji. — Žmonės „knygose“ reiškia nepasitenkinamą, kai mes užgaištame daugiau kaip valandą, kol atnešame tai, ko prašo. Jie nesupranta, kad tai ne taip paprasta, kaip prieiti prie lentynos su užrašu „Amirų istorija“ ir ištraukti knygą.

Fela nusigręžė ir ėmė lipti laiptais. Tylomis nusekiau jai iš paskos, svarstydamas naujas atsiveriančias galimybes. DEVYNIASDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS Verta persekioti

Po šių įvykių rudens trimestras ėmė tekėti ramia ir malonia vaga. Fela iš lėto pažindino mane su Archyvų užkulisiais, ir aš ten pralindėdavau visą laisvalaikį, bandydamas rasti atsakymus į savo tūkstantį klausimų.

Tai, ką darė Elodinas, gal ir buvo galima vadinti mokymu, bet dažniausiai atrodė, kad jis labiau nori mane trikdyti ir painioti, o ne padėti nors kiek suprasti įvardijimo mokslą. Mano pažanga buvo tokia menka, kad kartais suabejodavau, ar jos apskritai esama.

Kai nesimokydavau Archyvuose, keliaudavau į Imrę, ir šių žygių metu drąsiai pasitikdavau vis žvarbėjantį žieminį vėją ar netgi bandydavau užčiuopti jo vardą. Didžiausia tikimybė surasti Deną visad būdavo „Eoliane“, ir kuo labiau prastėjo orai, tuo dažniau ją sutikdavau. Kai iškrito pirmas sniegas, ją rasdavau kas trečią savo kelionę.

Deja, mes retai kada leisdavome laiką dviese — dažniausiai Dena turėdavo kokį nors palydovą. Kaip ir sakė Deočas, ji buvo ne iš tų merginų, kurios ilgai lieka vienos.

Bet aš vis tiek ateidavau. Kodėl? Nes kaskart, kai Dena mane pamatydavo, joje užsiplieksdavo kažkokia ugnis, ir akimirką ji visa nušvisdavo. Ji pašokdavo ant kojų, pribėgdavo prie manęs, čiupdavo už rankos. O paskui šypsodamasi nusivesdavo prie stalo ir pristatydavo mane savo naujausiam bičiuliui.

Susipažinau su daugeliu tų vyrų. Nė vienas iš jų nebuvo vertas Denos, todėl niekinau juos ir jų nekenčiau. Jie savo ruožtu taip pat manęs nekentė ir bijojo.

Tačiau elgėmės vieni su kitais maloniai. Visada. Tai buvo lyg savotiškas žaidimas. Jie pakviesdavo mane prisėsti, o aš pavaišindavau juos gėrimu. Visi trys šnekučiuodavomės, ir tų vaikinų žvilgsnis pamažu niurdavo, nes jie pamatydavo, kaip Dena man šypsosi. Jų lūpos kietai susičiaupdavo, nes jie išgirsdavo, kaip ji juokiasi iš mano pokštų, istorijų, dainų...

Jie visada reaguodavo vienodai, nežymiais veiksmais bandydami įrodyti savo nuosavybės teises į Deną: paimdami ją už rankos, bučiuodami, pabrėžtinai atsainiai apkabindami.

Jie siekė jos itin ryžtingai. Kai kuriuos vyrus paprasčiausiai piktino, kad aš esu — jie matė manyje konkurentą. Bet kitų akių gelmėje nuo pat pradžių švietė išgąstingas suvokimas: jie žinojo, kad Dena juos jau paliko, bet nesuprato kodėl. Tad jie kabinosi į ją, kaip sudužusio laivo jūreiviai kabinasi į uolas, į kurias juos mirtinai talžo bangos. Man tų vyrų buvo beveik gaila. Beveik.

Taigi jie nekentė manęs, ir, Denai nematant, šis jausmas šviesdavo iš jų akių. Pasisiūlydavau dar kartą nupirkti mums išgerti, bet jie atkakliai tvirtindavo, kad dabar jų eilė, o aš, maloningai sutikdamas, jiems dėkodavau ir šypsodavausi.

„Aš pažįstų ją seniau, — sakė mano šypsena. — Tiesa, tu žinai jos glėbio palaimą, ragavai jos lūpų skonio, jautei jos kūno šilumą, o aš viso to nepatyriau. Bet yra jos širdyje kertelė, kuri skirta tik man. Ir tu ten niekada neprasibrausi, kad ir kaip atkakliai bandytum. Kai ji tave paliks, aš vis dar sėdėsiu čia, juokinsiu ją ir spindesiu joje savąja šviesa. Aš sėdėsiu čia ir tada, kai ji seniai bus pamiršusi tavo vardą.“

Tų vyrų buvo daug. Dena perskrosdavo juos lyg plunksna šlapią popierių, paskui nusivylusi palikdavo. O kartais ir jie, taip pat nusivylę, pamesdavo Deną, sukeldami jai širdgėlą, liūdesį, tačiau niekada nepravirkdydami.

Nors ne: kartą ar du buvo ir ašarų. Bet jos riedėjo ne dėl vyrų, kuriuos Dena prarado arba paliko. Ji tyliai apraudojo save, nes kažkur jos sielos gilumoje žiojėjo siaubingai perštinti žaizda. Nežinojau, kas ją kankina, bet nedrįsau klausti. Tada tik kalbėdavau tai, kas numalšindavo jos skausmą ir padėdavo jai pasislėpti nuo šio pasaulio.

Retkarčiais pasikalbėdavau apie Deną su Vilemu ir Simonu. Jie buvo tikri mano draugai, ir jeigu kas nors ir prilygo jų protingų patarimų srautui, tai tik bičiuliškai nuoširdi užuojauta.

Jų užuojautą aš vertinau, bet patarimai buvo, švelniai tariant, nenaudingi. Draugai skatino mane pasakyti Denai tiesą, atverti jai širdį, sekioti įkandin, rašyti jai eiles, siųsti rožes...

Rožes! Jie nepažinojo jos. Nors ir nekenčiau Denos palydovų, jų dėka man atsivėrė akys į daugelį dalykų, kurių pats niekada būčiau nesuvokęs.

— Tu kai ko nesupranti, — aiškinau Simonui vieną popietę mums besėdint prie bausmių stulpo. — Aplink Deną visada pilna ją įsimylėjusių vyrų. Manai, jai patinka? Žinai, kaip tai vargina? Esu vienas iš nedaugelio jos draugų. Ir nenoriu rizikuoti mūsų draugyste. Neketinu pulti jos. Ji šito nenori. Ir nebūsiu vienu iš tų šimtų užverktakių gerbėjų, kurie slankioja jai iš paskos kaip įsimylėję avinai.