Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

— Nesuprantu, ką tu joje matai, — atsargiai tarė Simas. — Žinau, Dena žavi, patraukli ir visa kita. Bet ji atrodo šiek tiek, — jis susvyravo, — žiauroka.

Linktelėjau.

— Taip, ji tokia.

Simonas laukiamai pažvelgė į mane, galiausiai tarė:

— Ką? Nebandai jos ginti?

— Ne. Žiauri — jai tinkamas žodis. Bet, manau, sakydamas „žiauri“ turi galvoje kažką kitką. Dena nėra bloga, pikta ar pagiežinga. Ji žiauri.

Simas atsakė tik po ilgos pauzės.

— Manau, jai gali būti būdingas ir žiaurumas, ir dar kai kurios minėtos savybės.

Gerasis Simas, visada toks sąžiningas ir švelnus. Ką nors blogo apie kitą žmogų jis galėjo pasakyti nebent užuominomis, o ir tai jam sekdavosi nelengvai.

Jis pakėlė į mane akis.

— Kalbėjau su Sovojum. Jis iki šiol jos neužmiršo. Žinai, jis iš tikrųjų ją mylėjo. Elgėsi kaip su princese. Būtų viską dėl jos padaręs. Bet Dena vis tiek jį paliko nieko nepaaiškinusi.

— Dena — laukinė, — atsakiau. — Kaip stirna ar vasaros audra. Juk vėtrai nugriovus tavo namą arba nulaužus medį nesakysi, kad ji bloga. Ji žiauri. Vėtra elgėsi pagal savo prigimtį ir kažkas, deja, nukentėjo. Taip ir Dena. Žinai, kokia nauda iš laukinio padaro persekiojimo? Jokios. Tai atsisuka prieš tave patį. Šitaip tik išgąsdini stirną. Viskas, ką gali, — tai tyliai stovėti ir tikėtis, kad kada nors ji pati prieis.

Simas linktelėjo, bet nebuvau įsitikinęs, kad tikrai mane suprato.

— Žinai, kad šią vietą kadaise vadino Klausimų sale? — tariau pabrėžtinai keisdamas temą. — Studentai užrašydavo savo klausimus ant popieriaus lapelių ir paleisdavo, kad vėjas juos nešiotų. Atsakymą lemdavo tai, kurioje vietoje lapelis išskris iš aikštės. — Mostelėjau į kadaise Elodino parodytus tarpus tarp pilkų pastatų. — Taip. Ne. Galbūt. Kitur. Greitai.

Varpinė ėmė mušti valandas, ir Simonas, jausdamas, kad nebėra prasmės tęsti šį pokalbį, atsiduso.

— Žaisim šįvakar „kampus“?

Linktelėjau. Simui nuėjus, išsiėmiau iš apsiausto kišenės anąsyk lange man paliktą Denos raštelį. Dar kartą jį iš lėto perskaičiau, paskui atsargiai nuplėšiau apačią, kur buvo pasirašiusi Dena.

Šią siaurą popieriaus juostelę su Denos vardu suvyniojau, sulenkiau ir leidau nepaliaujamam šio kiemelio vėjui išplėšti man iš rankų ir nusinešti su paskutiniais rudens lapais.

Popieriukas šokčiojo, sukiojosi ir vartėsi, braižydamas ant grindinio akmenų schemas, per daug chaotiškas ir nenuspėjamas, kad jas suvokčiau. Laukiau, kol dangus virš galvos aptemo, tačiau vėjas taip ir neišnešė lapelio iš kiemo. Galiausiai išėjau, o mano klausimas tebeklaidžiojo po Vėjo namus — neduodamas atsakymo, bet užsimindamas apie daugelį galimų. Taip. Ne. Galbūt. Kitur. Greitai.

Na, ir buvo dar mano nesibaigianti nesantaika su Ambrozu. Pradžioj vaikščiojau kaip ant adatų, kiekvieną dieną tikėdamasis sulaukti jo keršto, bet bėgo mėnesiai, o nieko neįvyko. Galų gale padariau išvadą, kad Ambrozas pagaliau pasimokė ir laikysis nuo manęs per saugų atstumą.

Žinoma, aš klydau. Siaubingai klydau. Jei Ambrozas ko ir išmoko, tai tik laukti tinkamos progos. Galiausiai jam pavyko man atkeršyti, ir, kai tai įvyko, aš buvau užkluptas iš netikiu, ir turėjau palikti Universitetą. Bet tai jau, kaip sakoma, kitos dienos istorija. DEVYNIASDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS Muzika, kuri skamba

— Manau, šiandienai pakaks, — tarė Kvoutas mosteldamas Metraštininkui, kad padėtų savo plunksną. — Dabar jau turime pagrindą. Pamatą, ant kurio bus statoma visa istorija.

Smuklininkas atsistojo, pajudino pečius, ištiesė nugarą.

— Rytoj bus keletas mano mėgstamiausių epizodų. Mano kelionė į Alverono dvarą. Kovos įgūdžių mokymasis pas ademus. Feluriana... — Kvoutas paėmė švarų lininį skudurą ir pasisuko į Metraštininką. — Gal turi kokių pageidavimų prieš miegą?

Iš tono supratęs, kad tai ne tiek pasiūlymas, kiek mandagus išprašymas, Metraštininkas papurtė galvą.

— Ačiū, ne. Nieko nereikia.

Jis susidėjo rašymo reikmenis į plokščią odinę kuprinę ir pakilo laiptais į savo kambarį.

— Ir tu eik, Bastai, — tarė Kvoutas. — Aš vienas čia apsikuopsiu. — Jis paragino savo mokinį rankos mostu, šiam dar nespėjus pradėti prieštarauti. — Eik. Man reikia pagalvoti apie rytdienos istoriją. Tokie dalykai patys nesusidėlioja.

Bastas gūžtelėjo pečiais ir garsiai nutrepsėjo mediniais laiptais į viršų.

Kvoutas ėmėsi savo kasnaktinio ritualo. Susėmė pelenus iš didžiulio akmeninio židinio ir atnešė rytdienai malkų. Išėjo į lauką užgesinti prie „Pakelakmenio“ iškabos kybarojančios lempos, ir tik tada pastebėjo, kad šįvakar pamiršo ją uždegti. Užrakino smuklę ir, akimirką pasvarstęs, paliko raktą duryse, kad Metraštininkas, jei atsikeltų anksti iš ryto, galėtų išeiti.

Paskui Kvoutas kruopščiai ir metodiškai išplovė grindis, nuvalė stalus, nutrynė barą. Galiausiai nušveitė butelius. Visa tai darant jo žvilgsnis buvo blausus, nukreiptas į tik jam regimą prisiminimų tolumą. Kvoutas neniūniavo ir nešvilpavo. Ir nedainavo.

Metraštininkas, pavargęs, bet per daug susijaudinęs, kad eitų miegoti, neramiai vaikštinėjo po savo kambarį. Jis išėmė iš kuprinės prirašytus lapus ir rūpestingai sudėjo juos į didelį medinės komodos stalčių. Nuvalė plunksnų galiukus ir išdėliojo nudžiūti. Paskui atsargiai nusiėmė nuo peties dvokiantį tvarstį, išmetė jį į naktipuodį, uždėjo šio dangtį į vietą, galiausiai švariai nuplovė žaizdą prie praustuvės.

Nusižiovavęs Metraštininkas priėjo prie lango ir pažvelgė į miestelį. Bet žiūrėti nebuvo į ką: jokių šviesų, jokio judėjimo. Jis šiek tiek pradarė langą, kad įeitų šviežio rudeniško oro, ir užtraukė užuolaidas. Paskui Metraštininkas nusirengė ir pakabino savo drabužius ant kėdės atlošo. Ant kaklo kadarojusį paprastą geležinį žiedą jis nusiėmė paskiausiai ir padėjo ant naktinio staliuko.

Ruošdamasis gulti, Metraštininkas nustebęs pamatė, kad dieną kažkas spėjo pakeisti paklodę. Šiugždus linas maloniai kvepėjo levandomis.

Akimirką padvejojęs, Metraštininkas priėjo prie durų ir jas užrakino. Jis padėjo raktą greta geležinio žiedo, bet paskui suraukė antakius, vėl užsidėjo žiedą ant kaklo ir užpūtęs lempą įsiropštė į lovą.

Beveik visą valandą Metraštininkas gulėjo kvepiančiuose pataluose negalėdamas užmigti, neramiai vartydamasis nuo šono ant šono. Galiausiai jis atsiduso, nustūmė apklotą, sieriniu degtuku vėl uždegė lempą ir išlipo iš lovos. Paskui priėjo prie palei langą stovinčios sunkios komodos ir ją stumtelėjo. Iš pradžių ji nepajudėjo, bet kai Metraštininkas užgulė ją nugara, baldas lėtai čiuožtelėjo lygiomis medinėmis grindimis.

Po minutės sunkioji komoda jau buvo pristumta prie kambario durų. Metraštininkas vėl atsigulė, užgesino lempą ir netrukus užmigo giliu, ramiu miegu.

Kai Metraštininkas, pajutęs, kad kažkas minkšta prisispaudė prie veido, nubudo, kambaryje tvyrojo dervos juodumo tamsa. Jis ėmė pašėlusiai spurdėti, tačiau tai buvo labiau nevalingi judesiai, nei bandymas išsilaisvinti. Tvirtai burną užspaudusi ranka nuslopino jo išgąstingą šauksmą.

Praėjus pirmai baimei Metraštininkas nutilo ir suglebo. Jis gulėjo sunkiai kvėpuodamas pro nosį, plačiai atmerktomis akimis žvelgdamas į tamsą.

— Čia tik aš, — sušnibždėjo Bastas neatitraukdamas rankos.

Po jo delnu Metraštininkas kažką sumykė.

— Mums reikia pasikalbėti. — Klūpodamas prie lovos Bastas pažvelgė į tamsų antklodėm apvyturiuotą Metraštininko siluetą. — Aš uždegsiu lempą, o tu nekelsi jokio triukšmo. Gerai?