Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Kvoutas blankiai šyptelėjo.

— Net neabejoju tuo, Bastai. — Jis priėjo prie stalo ir atsisėdo. — Po Universitetu aš radau tai, ko labiausiai norėjau, tačiau ne tai, ko tikėjausi. — Jis mostelėjo Metraštininkui paimti plunksną. — Taip jau dažnai būna, kai išsipildo tavo širdies troškimas. AŠTUONIASDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS Maloni popietė

Kitą dieną mane nuplakė plačiame akmenimis grįstame kiemelyje, kuris kadaise vadinosi Quoyan Haye l , Vėjo namais. Tai man pasirodė keistai pritinkama.

Kaip ir buvo galima numanyti, pažiūrėti šio reginio susirinko įspūdingo dydžio minia. Į kiemelį sugužėjo šimtai studentų. Jie spoksojo pro langus ir tarpdurius, o keli net užsikorė ant stogo, kad geriau matytų. Nekaltinų jų. Sunku atsisakyti nemokamos pramogos. Buvau nuplaktas šešiais kirčiais per nugarą viengubu botagu. Nenorėdamas nuvilti žiūrovų, pasistengiau, kad jiems būtų apie ką kalbėti. Kitaip tariant, pakartojau savo ankstesnį pasirodymą: nešaukiau, nekraujavau ir nenualpau. Išėjau iš kiemelio savo paties kojomis, aukštai pakelta galva.

Kai Molą susiuvo mano nugarą penkiasdešimt septyniais tvarkingais dygsniais, paguodžiau save nukeliaudamas į Imrę ir išleisdamas iš Ambrozo gautus pinigus nuostabiai liutniai, dviem pamainoms puikių dėvėtų drabužių, buteliukui su savo krauju ir Auri skirtai naujai šiltai suknelei.

Žodžiu, buvo labai maloni popietė.

DEVYNIASDEŠIMTAS SKYRIUS Nebaigti statyti namai

Kiekvieną naktį ėjau tyrinėti požemių su Auri. Mačiau daugybę įdomių dalykų, kai kuriuos iš jų galbūt paminėsiu vėliau, bet dabar užteks pasakyti, kad Auri man parodė begalę įvairiausių Povisukuo kampelių. Ji nusivedė mane į Žemybę, Šuoliukus, Medynus, Kasyklas, Švirplynę, Dešimtukus, Žvaklaikį...

Auri duoti pavadinimai iš pirmo žvilgsnio atrodė beprasmiški, tačiau išvydus, ką jie nusako, paaiškėdavo, kad jie tinka kaip čia buvę. Medynai ne iš tolo nepriminė miško: tai buvo eilė apgriuvusių koridorių ir kambarių, kurių lubas ramstė stori mediniai rąstai. Švirplynėje viena siena tekėjo gėlo vandens srovelė. Drėgmė viliojo svirplius, tad nuo jų dainelių skambėjo visa ilga žema salė. Tuo tarpu Šuoliukai buvo siauras koridorius su trimis giliomis įgriuvomis skersai grindis. Pavadinimo reikšmę supratau tik išvydęs, kaip Auri liuoksi per tas duobes į kitą koridoriaus galą.

Po kelių dienų Auri nusivedė mane į gausybę susikertančių tunelių — tą vietą ji vadino Visurpačiomis. Nepaisant to, kad buvome bent šimtą pėdų po žeme, čia nuolat pūtė šuoringas, dulkėmis ir oda kvepiantis vėjas.

Tai buvo raktas, kurio aš ieškojau. Supratau, kad esu arti tikslo. Vis dėlto buvo neramu, kad nesuprantu šios vietos pavadinimo. Akivaizdžiai kažką pražiopsojau.

— Kodėl tu vadini šią vietą Visurpačiomis? — paklausiau Auri.

— Toks jos pavadinimas, — paprastai atsakė ji. Vėjas plaikstė jai už nugaros plonyčius plaukus lyg permatomą vėliavėlę. — Daiktus reikia vadinti taip, kaip jie vadinasi. Tam pavadinimai ir reikalingi.

Nevalingai nusišypsojau.

— O kodėl jos toks pavadinimas? Argi Povisukuo savaime nėra „visur apačios“?

Auri atsisuko į mane, pakreipė galvą, paskui delnais nusibraukė ant veido užkritusius plaukus.

— Tai ne „visurpačios“, — paaiškino ji. — Tai Visurpačios.

Mano ausys neužčiuopė skirtumo.

— Visurpučios? — paklausiau išpūsdamas žandus.

Auri susižavėjusi nusijuokė.

— Jau panašiau, — šypsodamasi tarė ji. — Pabandyk dar kartą.

Laužiau galvą, tačiau veltui.

Galiausiai Auri savo mažyte rankute suėmė mano apsiausto skverną, patempė jį į šoną ir kilstelėjo. Vėjas lėtai išpūtė jį lyg burę.

Auri pažvelgė į mane ir išsišiepė, lyg būtų parodžiusi magišką triuką.

Burės. Na, žinoma.

— Įburpučios? — pasitikslinau.

Auri linktelėjo, ir aš taip pat nusišypsojau.

Išsiaiškinę šią mažą paslaptį, mudu ėmėmės kruopščiai tyrinėti Įburpučias. Po kelių valandų pajutau, kad apsipratau šioje vietoje ir pradedu joje orientuotis. Liko tik surasti tunelį, vedantį ten, kur man reikia.

Tai varė iš proto. Tuneliai sukiojosi plačiais atsitiktiniais lankais. Tais retais atvejais, kai pavykdavo rasti tiesų, paaiškėdavo, kad jis užsibaigia aklaviete. Kai kurie taip staigiai šaudavo viršun arba žemyn, tad nebegalėdavau jais toliau eiti. Viename tunelyje kelią užtvėrė stori, giliai į akmenis įkalti geležiniai strypai. Kitas susiaurėjo tiek, kad pasidarė vos delno pločio. Trečias užsibaigė medžių ir žemių kalnu.

Po kelių dienų ieškojimų pagaliau aptikome senoviškas apirusias duris. Kai pabandžiau jas atverti, drėgnas medis sutrupėjo į gabalus.

Auri suraukė nosį ir papurtė galvą.

— Aš nusibrozdinsiu kelius.

Nukreipęs simpatinės lempos šviesą pro aplūžusias duris supratau, ką ji turi galvoje. Patalpos lubos nuožulnėjo taip, kad galiausiai jas nuo grindų teskyrė vos trys pėdos.

— Palauksi manęs? — paklausiau vilkdamasis apsiaustą ir raitodamas marškinių rankoves. — Nežinau, ar be tavęs rasiu kelią į viršų.

Auri linktelėjo, bet atrodė susirūpinusi.

— Žinai, įlįsti lengviau, nei išlįsti. Čia ankšta. Gali įstrigti.

Stengiausi apie tai negalvoti.

— Aš tik pažiūrėsiu. Grįšiu po pusvalandžio.

Ji pakreipė galvą.

— O jeigu ne?

Nusišypsojau.

— Tuomet tau teks eiti manęs gelbėti.

Auri iškilmingai, vaikiškai rimtai linktelėjo.

Sukandau simpatinę lempą dantimis ir nukreipiau jos raudoną šviesą į priešais plytinčią deguto juodumo tamsą. Paskui keturpėsčias ir, keliams brozdinantis į grublėtus grindų akmenis, nuropojau į priekį.

Už kelių posūkių lubos dar pažemėjo — ropoti pasidarė nebeįmanoma. Gerai pagalvojau, paskui atsiguliau ant pilvo ir šliaužiau toliau, stumdamas lempą priešais save. Nuo kiekvieno kryptelėjimo ant nugaros įsitempdavo siūlės.

Jei niekada nesate buvę giliai po žeme, abejoju, ar galite įsivaizduoti tą pojūtį. Aplink visiška, beveik apčiuopiama tamsa. Ji tyko prie pat šviesos krašto, tik ir laukdama, kada galės ją užlieti lyg staigus potvynis. Oras ramus ir tvankus. Jokių garsų, tik tie, kuriuos sukeli pats. Girdi netgi savo kvėpavimą. Širdis daužosi kaip pašėlusi. O be viso šito, nė akimirkos negali pamiršti, kad virš tavęs — tūkstančiai tonų žemės ir akmens.

Vis dėlto šliaužiau toliau, įveikdamas colį po colio. Delnai pajuodo nuo purvo, į akis tekėjo prakaitas. Tunelis dar susiaurėjo, o aš per savo kvailumą nespėjau perkelti rankos, ir ji liko prispausta prie šono. Visą kūną išpylė šaltas prakaitas, apėmė panika. Iš visų jėgų stengiausi ištiesti priešais save ranką...

Man pavyko ją išlaisvinti tik po kelių siaubingų minučių. Akimirką pagulėjau tamsoje visas drebėdamas, paskui ėmiau šliaužti toliau.

Ir radau tai, ko ieškojau.

Išsigavęs iš Povisukuo, atsargiai įlipau pro langą į merginoms skirtą Arklidžių sparną. Tyliai, kad atsitiktinai ko nors nepažadinčiau, pabeldžiau į Felos duris. Vyrams buvo draudžiama čia kelti koją vieniems, ypač tokį vėlų nakties metą.

Belsti teko tris kartus, tik po to išgirdau kambaryje tylų sujudimą. Po akimirkos Fela atidarė duris. Jos ilgi plaukai buvo klaikiai susivėlę, o akys, kuriomis suglumusi dirstelėjo į koridorių, dar dorai neatsimerkusios. Pamačiusi mane Fela sumirksėjo, tarytum iš tikro nė nebūtų tikėjusis ką nors čia išvysti.

Nekilo abejonių — po paklode, į kurią Fela buvo pusiau susipusi, ji nuogut nuogutėlė. Turiu prisipažinti: priešais stovinčios žavios pilnakrūtės ir pusnuogės Felos vaizdas — viena nuostabiausių erotinių akimirkų mano jaunystėje.