Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Metraštininkas žengė žingsnį atatupstas, susitvardė ir nukreipė kardą į kareivį.

— Arklys — tai tik pradžia. Paskui, manau, jis dar paieškos mano pinigų ir smagiai paplepės su konstebliu.

Kareivis pažvelgė į priešais krūtinę styrantį kardą ir ilgai stebėjo nežymiai svyruojantį jo smaigalį.

— Palik jį ramybėje! — veriančiu balsu suriko Bastas. — Prašau!

Kobas linktelėjo.

— Berniukas teisus, Devanai. Šis vaikinas kaip maišu trenktas. Nelaikyk į jį nukreipto kardo. Regis, jis gali bet kada nualpti — dar nugrius ant smaigalio.

Kareivis abejingai pakėlė ranką.

— Aš ieškau... — pakartojo jis ir nustūmė kardą į šoną, tarsi kelią pastojusią šaką. Metraštininkas įkvėpė pro sukąstus dantis ir, kareiviui tebelaikant ašmenis, trūktelėjo ginklą. Ant samdinio rankos pasirodė kraujas.

— Matai? — tarė Senasis Kobas. — Ką aš sakiau? Žmogėnas pats sau pavojingas.

Kareivis pakreipė galvą į šoną, pakėlė ranką ir ėmė ją apžiūrinėti. Tamsia srovele atitekėjęs kraujas susitvenkė ant nykščio ir po akimirkos ėmė lašėti ant grindų. Vyras giliai įkvėpė oro, o jo stiklinės įdubusios akys staiga pasidarė sąmoningos.

Jis plačiai nusišypsojo Metraštininkui; apdujimo jo veide neliko nė ženklo.

— Te varaiyn aroi Seathaloi vei melą , — tarė jis žemu balsu.

— Aš... aš nesuprantu tavęs, — sutrikęs atsakė Metraštininkas.

Vyriškio šypsena dingo. Jo akys darėsi atšiaurios ir piktos.

— Te - tauren sciyrloet? Amauen.

— Nesuprantu, ką sakai, — tarė Metraštininkas. — Bet man nepatinka tavo tonas. — Jis vėl nukreipė kardą vyrui į krūtinę.

Kareivis pažvelgė į sunkius rantytus ašmenis ir sumišęs suraukė kaktą. Paskui, lyg staiga supratus, kas vyksta, jo veidas nušvito ir jame vėl pasirodė plati šypsena. Samdinys užvertė galvą ir nusikvatojo.

Tai nebuvo žmogiškas juokas. Šis garsas buvo laukinis ir džiaugsmingas, tarsi veriantis vanago klyksmas.

Kareivis pakėlė sužalotą ranką ir tokiu greičiu čiupo už kardo galiuko, kad nuo jo prisilietimo pasigirdo duslus metalo klingtelėjimas. Šypsodamasis nepažįstamasis dar stipriau sugriebė ginklą ir ėmė jį lenkti. Iš jo rankos tekantis kraujas sroveno kardu ir teškėjo ant grindų.

Visi žiūrėjo apstulbę ir nuščiuvę, negalėdami patikėti tuo, ką mato. Buvo girdėti tik į kardo ašmenis girgždenantys kareivio pirštikauliai.

Žiūrėdamas Metraštininkui tiesiai į veidą, samdinys staigiai pasuko ranką, ir kardas lūžo, suaidėdamas lyg dūžtantis varpas. Kol Metraštininkas bukai spoksojo į ginklo lūženas, kareivis žengė žingsnį į priekį ir uždėjo jam ant peties ranką.

Metraštininkas prislopintu balsu riktelėjo ir atšoko, lyg jam būtų smogę įkaitusiu žarstekliu. Beprotiškai sumostagavęs kardo nuolauža, jis atmušė kareivio ranką ir giliai ją perrėžė. Atėjūno veide nebuvo nei skausmo, nei baimės, nei jokio kito ženklo, kuris bylotų, jog apskritai suvokia, kad yra sužeistas.

Tebelaikydamas kruvinoje rankoje nulaužto kardo smaigalį, kareivis žengė dar žingsnį Metraštininko link.

Ir tuomet įsikišo Bastas: prilėkęs jis rėžėsi petimi į nepažįstamąjį tokia jėga, kad šis krisdamas į šipulius sudaužė sunkią taburetę, paskui tvojosi į raudonmedžio barą. Bastas žaibo greičiu čiupo kareivio galvą abiem rankom ir trenkė į baro kraštą. Prašiepęs dantis, iš įsiūčio perkreiptu veidu, jis tvatino samdinio galvą į medį: vieną kartą, antrą...

Basto veiksmai tarsi visus pažadino, ir smuklėje kilo sumaištis. Senasis Kobas atsistumdamas nuo baro nuvertė taburetę. Grehemas kažką rėkavo apie konsteblį. Džeikas bandė pulti prie durų, bet užkliuvo už Kobo pargriautos taburetės ir išsidrėbė ant grindų. Kalvio pameistrys čiupo savo geležinį strypą, bet tas išsprūdo iš rankų ir apsukęs platų lanką nuriedėjo po stalu.

Bastas gąsliai klyktelėjo ir nuskriejo per visą salę ant vieno iš medinių stalų. Šis lūžo nuo jo svorio, o vaikinas liko tysoti tarp nuolaužų, suglebęs kaip skudurinė lėlė. Kareivis atsistojo. Kaire jo veido puse tekėjo kraujas, bet jo tai, regis, nė kiek netrikdė: jis vėl pasisuko į Metraštininką, tebelaikydamas nulaužto kardo smaigalį kraujuojančioje rankoje.

Už jo stovintis Šepas čiupo šalia nebaigto valgyti sūrio gabalo gulintį peilį. Tai buvo viso labo virtuvės įrankis, ašmenys — gal sprindžio ilgio. Ūkininkas niūriu veidu žengė prie kareivio ir stipriai jam dūrė, susmeigdamas visą trumpą geležtę tarp peties ir kaklo.

Užuot susmukęs, kareivis apsisuko ir smogė Šepui per veidą rantytais kardo nuolaužos ašmenimis. Čiurkštelėjo kraujas, ir Šepas užsidengė žaizdą rankomis. Paskui kareivis žaibiškai, regis, vienu mėšlungišku judesiu apsuko delne metalo gabalą ir susmeigė jį ūkininkui į krūtinę. Šepas pasvirduliavo atbulas baro link ir susmuko ant grindų su tarp šonkaulių styrančiu nulaužto kardo smaigaliu.

Kareivis kilstelėjo ranką ir smalsiai apčiupinėjo jam kaklan susmeigto peilio rankeną. Jo veide pykčio nebuvo — veikiau nuostaba. Jis pabandė ištraukti peilį, o kai tai nepavyko, vėl nusikvatojo laukiniu paukštišku juoku.

Ant grindų parpuolęs Šepas gaudė orą ir plūdo kraujais, tuo tarpu kareivis vėl ėmė tuščiai dairytis, tarsi būtų pamiršęs, ką čia veikia. Jo akys lėtai klaidžiojo po salę, tingiai slinkdamos nuo sulaužytų stalų prie juodo akmeninio židinio, paskui prie didžiulių ąžuolinių statinių. Galiausiai kareivio žvilgsnis apsistojo ties raudonplaukiu vyru už baro. Kai nepažįstamasis sutelkė dėmesį į Kvoutą, šis nepabalo ir nepuolė atbulas trauktis. Jų akys susitiko.

Dabar kareivio žvilgsnis vėl tapo nuožmus. Jis išspaudė niūrią šypseną — itin klaikią krauju pasruvusiame veide.

— Te aithiyn Seathaloi? — reikliai paklausė jis. — Te Rhintae?

Kvoutas kone atsainiu judesiu paėmė nuo lentynos tamsų butelį ir sviedė jį per barą. Butelis pataikė kareiviui į burną ir sudužo. Oras prisipildė aitraus šeivamedžio uogų kvapo, o skystis tekėjo vis dar išsišiepusio nepažįstamojo veidu ir pečiais.

Kvoutas pamirkė pirštą į ant baro ištiškusį gėrimą, paskui itin susikaupęs suraukė kaktą ir, įdėmiai stebėdamas kruvinąjį vyrą, kažką panosėje sumurmėjo.

Nieko neįvyko.

Kareivis pasilenkė per barą ir sugriebė Kvouto rankovę. Smuklininkas tiesiog stovėjo, ir tą akimirką jo veide nebuvo nei baimės, nei pykčio, nei nuostabos. Jis tik atrodė pavargęs, sugrubęs ir prislėgtas.

Taip ir nespėjęs tvirčiau sučiupti Kvouto, kareivis susverdėjo: iš už nugaros ant jo šoko Bastas. Vaikinas apsivijo viena ranka priešininko kaklą, o kita ėmė draskyti jo veidą. Kareivis paleido Kvoutą ir, bandydamas išsilaisvinti, uždėjo delnus ant jį smaugiančios rankos. Kai jis palietė Bastą, šio veidas persikreipė iš skausmo. Iššiepęs dantis, jis beprotiškai draskė nagais kareivio akis.

Tolimajame baro gale kalvio pameistrys pagaliau sugraibė po stalu geležinį strypą ir visu ūgiu atsistojo. Berniukas iškėlė savąjį ginklą aukštai virš peties, suriaumojo ir, žengdamas per išvartytas taburetes bei ant grindų tysančius kūnus, puolė prie kareivio.

Kai vis dar įkibęs į nepažįstamąjį Bastas pamatė artėjantį kalvio pameistrį, jo akys staiga išsprogo iš išgąsčio. Jis paleido kareivį ir atšoko. Basto kojos užkliuvo už taburetės nuolaužų ir jis griuvo atbulas, paskui kaip išprotėjęs dūmė šalin.

Apsigręžęs kareivis pamatė jį puolantį aukštąjį berniuką. Jis nusišypsojo ir ištiesė į priekį kruviną ranką. Judesys buvo grakštus, beveik tingus.