Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Staiga susigėdusi Auri nusuko akis.

— Kvoutai, aš maniau, kad tu džentelmenas, — tarė ji droviai pešiodama savo nuplyšusių marškinių skverną. — Nieko sau: prašyti mergaitės parodyti savo požemius. — Auri nuleido akis, jos plaukai paslėpė veidą.

Akimirką užgniaužiau kvapą ir atsargiai rinkausi žodžius, kad jos neišgąsdinčiau ir ji nepasislėptų Povisukuo. Kol mąsčiau, ką pasakyti, Auri vogčiom dirsčiojo į mane pro plaukų užuolaidą.

— Auri, — iš lėto paklausiau, — ar tu juokauji?

Ji pakėlė akis ir išsišiepė.

— Taip, juokauju, — atsakė ji išdidžiai. — Argi tai ne puiku?

Apleistame kiemelyje pakėlėme sunkias metalines groteles ir pro atsivėrusią angą Auri nusivedė mane į Povisukuo. Pasišviesti keliui išsitraukiau rankinę lempą. Auri taip pat turėjo savo žibintą — kažką, ką ji laikė tarp sugaubtų delnų ir kas skleidė neryškią mėlynai žalią šviesą. Man buvo smalsu, kas ten per daiktas, bet nenorėjau jos spausti iškart atskleisti per daug paslapčių.

Pradžioj Povisukuo buvo būtent toks, kokio ir tikėjausi. Tuneliai. Ir vamzdžiai: vandens, nuotekų, garų ir anglių dujų. Vieni juodi, ketiniai, ir tokie dideli, kad jais galėjo ropoti žmogus; kiti maži, šviesūs, žalvariniai, ne storesnį už nykštį. Milžiniškas atsišakojančių ir keistais kampais susijungiančių akmeninių tunelių tinklas. Jei toje vietoje ir buvo kokia nors logika, aš jos nesupratau.

Šiai žaibiškai pažintinei kelionei vadovaujanti Auri buvo išdidi kaip nauja mama ir susijaudinusi kaip maža mergaitė. Netrukus ir aš užsikrėčiau jos entuziazmu: mane taip pat apėmė susijaudinimas, ir užmiršau, dėl kokių priežasčių norėjau ištirti tunelius. Nėra labiau kvapą gniaužiančios paslapties nei ta, kuri slypi tavo paties kieme.

Nusileidome trejais spiraliniais juodos kaltinės geležies laiptais ir priėjome Pilkąjį Dvyliktuką. Pojūtis buvo toks, lyg stovėtum tarpeklio dugne. Pažvelgęs viršun mačiau aukštai virš galvų pro nuotėkio groteles skverbiantis blausią mėnesieną. Pelėda motina buvo išskridusi, bet Auri parodė jos lizdą.

Kuo giliau leidomės, tuo keisčiau viskas atrodė. Apskritus kanalizacijos tunelius ir vamzdžius pakeitė kvadratiniai koridoriai ir nuolaužomis užversti laiptai. Aptrūnijusios medinės durys kledaravo ant surūdijusių vyrių; kartais užeidavome pusiau apgriuvusias patalpas, prigrūstas pūvančių stalų ir krėslų. Nors, mano skaičiavimais, buvome bent penkiasdešimt pėdų po žeme, viename kambaryje pastebėjau porą užmūrytų langų.

Nusileidome dar žemiau ir pasiekėme Produgnį — į katedrą panašią patalpą, tokią didžiulę, kad nei mėlyna Auri žibinto šviesa, nei raudoni mano lempos spinduliai negalėjo apšviesti lubų aukščiausioje vietoje. Čia dunksojo daugybė milžiniškų senovinių mašinų. Kai kurios buvo sulūžusios, ant grindų mėtėsi jų dalys: krumpliaračiai, kurie stati dydžiu lenktų žmogų, nuo laiko sutrūkinėję odiniai diržai, gigantiškos, didžiuliais kaip gyvatvorė baltais grybais apaugusios medinės sijos.

Kitos mašinos atrodė sveikos, tačiau nuo ilgų nenaudojimo amžių aptriušusios. Priėjau prie ūkininko namui prilygstančio geležies luito ir atlaužiau lėkštės dydžio rūdžių gabalą. Po juo buvo tik dar daugiau rūdžių. Šalia stovėjo trys didžiulės kolonos, taip tirštai padengtos vario žaluma, kad atrodė, lyg būtų apžėlusios samanomis. Daugelio mašinų paskirties suprasti buvo nebeįmanoma: jos atrodė ne tiek surūdijusios, kiek išsilydžiusios. Bet pamačiau kažką, kas kadaise turbūt buvo vandenratis: praeityje jis dydžiu prilygo trijų aukštų pastatui, o dabar gulėjo dugne išdžiūvusio kanalo, kuris lyg bedugnė kirto šią patalpą per patį vidurį.

Galėjau tik miglotai įsivaizduoti, kokiam tikslui padarytos visos šios mašinos. Taip pat net nenutuokiau, kodėl jos nesuskaičiuojamus amžius pragulėjo čia, giliai po žeme. Neatrodė, kad... AŠTUONIASDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS Interliudija. Ieškau

Sunkių batų trinksėjimas į medines prieangio grindis išgąsdino „Pakelakmenio“ smuklėje sėdinčius vyrus. Kai Kvoutas, nebaigęs sakinio, pašoko ant kojų ir buvo jau pusiaukelėje prie baro, staiga atsilapojo durys ir vidun įgriuvo pirmieji parbloškimdienio vakaro lankytojai.

— Pas tave atėjo alkani žmonės, Koutai! — atvėręs duris sušuko Kobas. Šepas, Džeikas ir Grehemas įžengė jam iš paskos.

— Gal ką ir rasiu virtuvėje, — tarė Koutas. — Tučtuojau nubėgsiu ir atnešiu, nebent pirma norėtumėt išgerti.

Ant prie baro sustatytų taburečių sėdantys vyrai sugaudė darniu pritarimo choru. Šis trumpas pokalbis buvo įprastas ir jaukus lyg seni nudėvėti batai.

Metraštininkas spoksojo į raudonplaukį vyrą už baro. Kvouto jame nebeliko. Dabar tai buvo tiesiog smuklininkas: draugiškas, paslaugus ir toks kuklus, kad beveik nematomas.

Džeikas gerokai truktelėjo iš savo bokalo ir tik tada pastebėjo tolimame salės gale sėdintį Metraštininką.

— Čia tai bent, Koutai! Naujas klientas. Mums velniškai pasisekė, kad radom laisvų vietų.

Šepas sukikeno. Kobas pasisuko ant savo taburetės ir pažvelgė ten, kur sėdėjo Bastas ir Metraštininkas — šio plunksna tebebuvo pakibusi virš popieriaus lapo.

— Bene koks raštininkas?

— Taip, — greitai atsakė Koutas. — Atvyko į miestą vakar vėlai naktį.

Kobas prisimerkęs pažiūrėjo į Metraštininko pusę.

— O ką jis ten rašo?

Koutas kiek pritildė balsą, šitaip nukreipdamas lankytojų dėmesį nuo Metraštininko į save.

— Pamenate aną Basto kelionę į Beidiną? — Visi linktelėjo. — Tai va, paaiškėjo, kad nuo tada jį kamuoja didelė baimė dėl sifilio: tiesiog vietos neranda, mano, kad jo dienos suskaičiuotos. Tad nusprendė, kad bus geriausia progai pasitaikius surašyti testamentą.

— Protinga mintis, kai tokie laikai, — niūriai tarė Šepas. Jis baigė gerti savo alų ir trinktelėjo tuščiu bokalu į barą. — Dar išgersiu.

— Mano sutaupyti pinigai po mirties turi atitekti našlei Seidž, — pasakė Bastas garsiai, kad girdėtų visi salėje. — Jie skirti padėti užauginti tris jos dukteris ir duoti joms visoms kraitį, kai tik sulauks vedybinio amžiaus. — Jis neramiai pažvelgė į Metraštininką. — Yra toks žodis: vedybinis?

— Mažoji Kati neblogai paaugo per šiuos metus, ar ne? — sumurmėjo Grehemas, o kiti pritariamai linktelėjo.

— Savo šeimininkui palieku porą geriausių batų, — kilniaširdiškai tęsė Bastas. — Ir visas kelnes, kurios jam tiks.

— Vaikis turi puikių batų porą, — tarė Kobas Koutui. — Visad taip sakiau.

— Tėvui Leodenui patikiu paskirstyti likusį mano žemiškąjį turtą parapijiečiams, nes, kai tapsiu neramia siela, man jo nebeprireiks.

— Turi omeny — nemaria? — neužtikrintai paklausė Metraštininkas.

Bastas gūžtelėjo pečiais.

— Šiuo metu nieko daugiau negaliu sugalvoti.

Metraštininkas linktelėjo ir greitai susidėjo popierius, plunksnas ir rašalą į plokščią odinę kuprinę.

— Jei jau baigėt, eikš pas mus, — pašaukė jį Kobas. — Nesivaržyk, čia visi savi.

Metraštininkas sustingo, paskui lėtai priėjo prie baro.

— Kuo tu vardu, vaikine?

— Devanas, — atsakė jis, paskui persimainiusiu veidu atsikrenkštė. — Atleiskit, Karversonas. Devanas Karversonas.

Kobas pristatė visus susirinkusius, paskui atsigręžė į atvykėlį.

— Kuriuo keliu atvykai, Devanai? — paklausė jis.

— Palei Abots Fordą.

— Yra toj pusėj kokių naujienų?

Iš kitos baro pusės Kouto niūriai stebimas Metraštininkas nejaukiai pasimuistė savo vietoje.