Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

— Kalbantieji.

Jis nusijuokė.

— Teisingai! — Magistras sustojo ir atsisuko į mane. — Bet ką kalbantieji? — Jo akys pasidarė skvarbios ir aštrios.

— Žodžius?

— Vardus, — apimtas susijaudinimo pataisė jis. — Vardai suteikia pasauliui pavidalą, ir žmogus, kuris gali juos ištarti, yra kelyje į galią. Tuomet, pačioje pradžioje, Arkanumas buvo būrelis žmonių, kurie suprato daiktų esmę ir žinojo jų vardus. Jie mokė kelis studentus, lėtai ir atsargiai pastūmėdami juos prie galios ir išminties. Ir prie magijos. Tikros magijos. — Elodinas apžvelgė pastatus ir aplink zujančius studentus. — Tais laikais Arkanumas buvo lyg stiprus brendis. O dabar tai gausiai vandeniu atskiestas vynas.

Luktelėjau norėdamas įsitikinti, kad jis baigė mintį.

— Magistre Elodinai, kas nutiko vakar? — paklausiau ir, puoselėdamas nedidelę viltį sulaukti aiškaus atsakymo, užgniaužiau kvapą.

Jis pažvelgė į mane nustebęs.

— Tu sušukai vėjo vardą, — tarė jis taip, lyg atsakymas būtų savaime suprantamas.

— Bet ką tai reiškia? Ir ką jūs vadinate „vardu“? Ar tai tiesiog vardas, kaip „Kvoutas“ ar „Elodinas“? Ar labiau kaip „Taborlinas žinojo daugelio daiktų vardus“?

— Ir taip, ir taip, — atsakė Elodinas, mojuodamas antro aukšto lange pasirodžiusiai gražiai merginai.

— Bet kaip vardas gali padaryti ką nors tokio? Juk „Kvoutas“ ir „Elodinas“ tėra mūsų tariami garsai, jie neturi jokios galios.

Magistras pakėlė antakius.

— Tikrai? Žiūrėk. — Jis apžvelgė gatvę ir šūktelėjo: — Natanai! — Į mūsų pusę atsigręžė berniukas. Pažinau jį — tai buvo vienas iš Džamisono pasiuntinukų. — Natanai, ateik čia!

Berniukas pribėgo ir užvertęs galvą žvelgė į Elodiną.

— Klausau, pone?

Elodinas padavė jam savo magistro mantiją.

— Natanai, ar gali ją nunešti į mano butą?

— Žinoma, pone. — Berniukas paėmė mantiją ir nuskubėjo.

Elodinas pažvelgė į mane.

— Matai? Nors vardai, kuriais mes šaukiame vienas kitą, ir nėra Vardai , visgi jie turi tam tikros galios.

— Bet tai ne magija, — paprieštaravau. — Tas berniukas privalo jums paklusti. Jūs — magistras.

— O tu re’laras, — nepermaldaujamai atkirto Elodinas. — Tu pašaukei vėją, ir vėjas tau pakluso.

Pabandžiau suvokti ir apibendrinti jo žodžius.

— Tai jūs teigiate, kad vėjas yra gyva būtybė?

Elodinas neapibrėžtai mostelėjo.

— Tam tikru atžvilgiu. Kažkuria prasme daugelis daiktų yra gyvi.

Nutariau eiti iš kitos pusės.

— Kaip aš galėjau pašaukti vėją, jei nežinau, kaip tai padaryti?

Elodinas garsiai suplojo rankomis.

— Štai kur puikus klausimas! O atsakymas toks: kiekvienas iš mūsų turi du protus — budrų ir miegantį. Mūsų budrusis protas mąsto, kalba ir daro išvadas. Bet miegantysis yra galingesnis. Jis mato pačią daiktų esmę. Tai ta mūsų dalis, kuri sapnuoja. Ji viską prisimena. Ji suteikia mums nuojautą. Tavo budrusis protas nesupranta vardų prigimties. O miegantysis — supranta. Jis jau žino daugelį dalykų, kurių nežino budrusis protas. — Elodinas pažvelgė į mane. — Pameni, kaip jauteisi, kai pašaukei vėją?

Linktelėjau, bet tie prisiminimai manęs visai nenudžiugino.

— Sulaužydamas liutnią Ambrozas pažadino tavo miegantį protą. Ir jis, lyg didžiulis degančiu pagaliu iš žiemos miego prikeltas lokys, atsistojo piestu ir suriaumojo vėjo vardą. — Elodinas kaip pamišęs sumostagavo rankomis ir dėl to susilaukė nuostabos pilnų praeinančių studentų žvilgsnių. — O paskui tavo budrusis protas nežinojo, ką daryti. Jis liko vienas su įpykusiu lokiu.

— O ką padarėte jūs? Negaliu prisiminti, ką man tuomet pašnibždėjote.

— Tai buvo vardas. Vardas, kuris nuramino įpykusį lokį ir vėl jį užmigdė. Bet dabar jis miega nebe taip kietai. Mums reikia jį iš lėto žadinti ir išmokyti tave jį valdyti.

— Todėl ir pasiūlėte atšaukti mano pašalinimą?

Elodinas atsainiai mostelėjo.

— Iš tikrųjų tau pašalinimas ir negrėsė. Tu ne pirmas studentas, kuris pykčio akimirką iššaukia vėją, — nors pirmas per pastaruosius metus. Paprastai miegantis protas pirmą kartą pabunda nuo kokio nors stipraus jausmo. — Jis nusišypsojo. — Štai aš vėjo vardą sužinojau besiginčydamas su Elksa dal. Kai surikau jį, gorės sprogo ir iš jų teliko degančių pelenų ir žarijų debesis. — Jis sukikeno.

— Ką Elksa dal padarė, kad sukėlė tokį jūsų pyktį?

— Jis atsisakė mane mokyti sudėtingesniųjų sujungimų. Buvau tik keturiolikos, ir turėjau e’liro rangą. Jis liepė man palaukti, kol tapsiu re’laru.

— Yra dar ir sudėtingesnieji sujungimai?

Elodinas išsišiepė.

— Paslaptys, re’lare Kvoutai, — štai kur visa buvimo arkanistu prasmė. Dabar, kai tapai re’laru, įgijai teisę sužinoti dalykus, kurie anksčiau nuo tavęs buvo slepiami. Sudėtingesnieji simpatiniai sujungimai, vardų prigimtis. Keletas abejotinos vertės runų, jei Kilvinas nuspręs, kad tu jau pasirengęs.

Mano krūtinėje užgimė viltis.

— Ar tai reiškia, kad dabar man bus leista lankytis Archyvuose?

— Hm, ne, — atsakė Elodinas. — Visai ne. Matai, Archyvai yra Loreno valdos, tai jo karalystė. Tos paslaptys jau ne mano, negaliu jų atskleisti.

Jam prakalbus apie paslaptis, mano mintys tuoj pat ėmė suktis apie tai, kas nedavė ramybės jau daugelį mėnesių. Archyvų širdies slėpinys.

— O kokios ten akmeninės durys Archyvuose? — paklausiau. — Durys su keturiomis lentelėmis. Gal dabar, kai jau esu re’laras, galite man pasakyti, kas už jų?

Elodinas nusijuokė.

— O, ne. Ne, ne. Tavęs, kaip matau, prie mažų paslapčių netraukia? — Magistras patapšnojo man per nugarą, tarsi būčiau pasakęs ypač vykusį pokštą. — Valaritas. Viešpatie, aš vis dar atsimenu jausmą, kai stovi prieš tas duris, žiūri į jas ir spėlioji: na, kas gi ten už jų? — jis vėl nusikvatojo. — Teilu gailestingasis, aš kone miriau iš smalsumo. — Elodinas papurtė galvą. — Bet ne. Tau negalima žengti pro duris su keturiomis lentelėmis. Tačiau, — jis pažvelgė į mane lyg sąmokslininkas, — kadangi jau esi re’laras...

Elodinas apsidairė į šalis, tarytum bijodamas, kad kas nors mus gali išgirsti. Pasilenkiau prie jo arčiau.

— Kadangi jau esi re’laras, neneigsiu, kad jos egzistuoja. — Jis kuo rimčiausiai man mirktelėjo.

Nors buvau nusivylęs, negalėjau nesišypsoti.

Tylėdami praėjome Pagrindinį pastatą, paskui Ankerio smuklę.

— Magistre Elodinai?

— Na? — jis nusekė akimis voverę, kuri perbėgo mums kelią ir įsliuogė į medį.

— Aš vis tiek nieko nesuprantu apie vardus.

— Išmokysiu tave suprasti, — nerūpestingai atsakė jis. — Vardų prigimties neįmanoma apibūdinti. Ją gali tik patirti ir suprasti.

— Kodėl jos negalima apibūdinti? — paklausiau. — Jei ką nors supranti, gali ir apibūdinti.

— Tu gali apibūdinti viską, ką supranti? — šnairuodamas į mane pasitikslino Elodinas.

— Žinoma.

Jis parodė į kažką gatvėje.

— Kokios spalvos to berniuko marškiniai?

— Mėlyni.

— Ką reiškia „mėlyni“? Apibūdink.

Akimirką bandžiau, bet nesėkmingai.

— Vadinasi, „mėlynas“ — tai vardas?

— Tai žodis. Žodžiai yra blankūs užmirštų vardų šešėliai. O kadangi varduose slypi galia, yra jos ir žodžiuose. Jie gali uždegti ugnį žmonių protuose. Jie gali pravirkdyti kiečiausias širdis. Yra septyni žodžiai, kurie gali priversti įsimylėti. Yra dešimt žodžių, kurie gali palaužti ir stipriausio žmogaus valią. Bet žodis — tik ugnies atvaizdas. O vardas — pati ugnis.