Патрик Ротфусс: Vėjo vardas

Iš anglų kalbos vertė

Aidas Jurašius

Turinys

Prologas

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrius

24 skyrius

25 skyrius

26 skyrius

27 skyrius

28 skyrius

29 skyrius

30 skyrius

31 skyrius

32 skyrius

33 skyrius

34 skyrius

35 skyrius

36 skyrius

37 skyrius

38 skyrius

39 skyrius

40 skyrius

41 skyrius

42 skyrius

43 skyrius

44 skyrius

45 skyrius

46 skyrius

47 skyrius

48 skyrius

49 skyrius

50 skyrius

51 skyrius

52 skyrius

53 skyrius

54 skyrius

55 skyrius

56 skyrius

57 skyrius

58 skyrius

59 skyrius

60 skyrius

61 skyrius

62 skyrius

63 skyrius

64 skyrius

65 skyrius

66 skyrius

67 skyrius

68 skyrius

69 skyrius

70 skyrius

71 skyrius

72 skyrius

73 skyrius

74 skyrius

75 skyrius

76 skyrius

77 skyrius

78 skyrius

79 skyrius

80 skyrius

81 skyrius

82 skyrius

83 skyrius

84 skyrius

85 skyrius

86 skyrius

87 skyrius

88 skyrius

89 skyrius

90 skyrius

91 skyrius

92 skyrius

Epilogas

Mano mamai, kuri išmokė mylėti knygas ir atvėrė duris į Narniją, Perną ir Viduržemį. Ir mano tėvui, kuris išmokė ką nors darant neskubėti ir padaryti kaip reikiant.

Padėkos

Dėkoju visiems pirmųjų šios knygos apmatų skaitytojams. Jūsų per daug, kad išvardinčiau, bet ne per daug, kad visus jus galėčiau mylėti. Tęsiau darbą tik jūsų padrąsintas, o jūsų kritikos dėka tobulėjau.

Jeigu ne jūs, nebūčiau laimėjęs „Ateities rašytojų“ konkurso.

Jei ne ten vykę seminarai, niekad nebūčiau sutikęs nuostabaus plunksnos brolio Kevino J. Andersono.

O be jo patarimo niekad nebūčiau kreipęsis į Mattą Bialerį, geriausią literatūros agentą pasaulyje.

Jei ne jo pamokymai, niekad nebūčiau pardavęs šios knygos Betsy Wollheim, mano mylimai leidėjai ir DAW Books prezidentei. Jei ne ji, dabar nelaikytumėte rankose šios knygos. Gal būčiau parašęs ką nors panašaus, bet būtent tokios knygos — ne.

Galiausiai noriu padėkoti ponui Bohage‘ui, savo istorijos mokytojui vidurinėje mokykloje. 1989 metais pasakiau jam, kad paminėsiu jį savo pirmajame romane. Tesiu savo pažadą.

PROLOGAS Trijų dalių tyla

Vėl užslinko naktis. „Pakelakmenio“ smuklė nugrimzdo į tylą, bet tyla ši buvo nevienalytė — ją sudarė trys dalys.

Aiškiausia ir pastebimiausia dalis buvo tuščiavidurė, aidinti tyluma, kuri tvyrojo dėl čia nesančių dalykų. Jei šiąnakt būtų vėjuota, lauke šlamėtų medžiai, ant kablių girgždėtų smuklės iškaba, o vėjo nešama tyla nuskrietų keliu lyg nuplėšti rudeniniai lapai. Jei būtų smuklėje susirinkęs būrelis svečių, tylą pripildytų kalbos, juokas, klegesys, triukšmas — visi tie garsai, kurie paprastai sklinda iš užeigos tamsų nakties metą. Jei grotų muzika... Bet ne, muzika čia tikrai neskambėjo. Nebuvo nieko, kas skleistų nors kokį garsą, buvo tik netrikdoma tyla.

Prie „Pakelakmenio“ baro kampo gūžėsi du vyrai. Jie gėrė nebylomis, rūsčiai, vengdami rimtų kalbų apie nerimą keliančias naujienas. Šis jų niūrus tylėjimas įsiliejo į didžiąją, dusliąją tylumą. Keistas susipynusių tylų kontrapunktas.

Pastebėti trečią tylą buvo kur kas sunkiau. Gal tik gerą valandą įdėmiai pasiklausęs galėjai pajusti ją medinėse smuklės grindyse ir grubiai suręstose, apdaužytose statinėse už baro. Ji dvelkė iš masyvaus juodo akmens židinio, tebesergstinčio seniai užgesusios ugnies šilumą. Ji sklido iš balto lininio skuduro judėjimo, kai už baro stovintis vyras lėtai trynė juo lempos šviesoje ir taip švytintį raudonmedžio paviršių.

To vyro plaukai buvo raudoni — tokie raudoni, kad priminė liepsną. Jo akys buvo tamsios, žvilgsnis santūrus, o iš judesių sklido vos pastebimas užtikrintumas, būdingas žmonėms, kurie labai daug žino.

„Pakelakmenis“ priklausė jam, trečioji tyla — taip pat. Tad nieko keista, kad trečioji tyla buvo didžiausia: ji gaubė dvi pirmąsias. Ji buvo didžiulė, visa persmelkianti lyg rudens pabaiga. Sunki kaip milžiniškas upės nugludintas akmuo. Tai buvo kantri nuskintos gėlės tyla. Tyla žmogaus, kuris laukia mirties.

PIRMAS SKYRIUS Vieta demonams

Parbloškimdienio vakarą „Pakelakmenio“ smuklėje susirinko įprastinė draugija. Tai buvo vos penketas vyrų, tačiau ir tokį būrelį „Pakelakmenis“ senokai bematė — tokie jau stojo laikai.

Senasis Kobas kaip visad buvo pasiruošęs pasakoti įdomią istoriją arba duoti naudingą patarimą. Kiti prie baro sėdintys vyrai tik gurkšnojo ir klausėsi. Už durų į vidines patalpas niekieno nematomas stovėjo jaunas smuklininkas ir šypsodamasis klausėsi jau daugybę sykių girdėtos istorijos.

— Kai Taborlinas Didysis prabudo, susivokė esąs užrakintas aukštame bokšte. Iš jo atėmė kardą ir visus daiktus: raktą, monetą, žvakę — viską. Bet, žinot, blogiausia buvo ne tai... — Kobas reikšmingai nutilo. — Ant sienos kabančios lempos degė mėlyna liepsna!

Grehemas, Džeikas ir Šepas linktelėjo. Visi trys buvo užaugę klausydamiesi Kobo istorijų ir nepaisydami jo patarimų.

Kobas įsmeigė akis į naujausią ir dėmesingiausią mažos savo auditorijos narį — kalvio pameistrį:

— Ar žinai, ką tai reiškia, berniuk?

Visi čionykščiai kalvio pameistrį vadino berniuku, nors jis buvo juos praaugęs per visą delną. Tokie jau tie miesteliai: būsi „berniuku“, kol neapželsi barzda arba nesugurinsi kam nors nosies.

Berniukas lėtai linktelėjo.

— Čandrianai.

— Taip, — tarė Kobas. — Čandrianai. Visi žino, kad mėlyna liepsna yra vienas iš jų ženklų. Taigi dabar Taborlinas buvo...

— Bet kaip jie surado jį? — pertraukė Kobą berniukas. — Ir kodėl nenužudė, jei turėjo galimybę?

— Patylėk, viską sužinosi pabaigoj, — tarė Džeikas. — Tiesiog leisk jam pasakoti.

— Liaukis, Džeikai, — įsikišo Grehemas. — Berniukas paprasčiausiai smalsauja. Geriau pakelk savo bokalą.

— Kad jis jau tuščias, — suniurnėjo Džeikas. — Norėčiau dar, bet smuklininkas, matyt, dar diria žiurkes virtuvėj. — Jis dusliai trinktelėjo tuščiu bokalu į raudonmedžio barą ir sušuko: — Ei! Čia yra ištroškusių!

Pasirodė penkiais dubenėliais troškintos mėsos ir dviem šiltais duonos kepaliukais nešinas smuklininkas. Patiekęs valgį, jis skubiais, bet tiksliais judesiais vėl pripylė alaus į Džeiko, Šepo ir Senojo Kobo bokalus.

Kuriam laikui istorijos pasakojimą teko atidėti, nes vyrai ėmėsi vakarienės. Senasis Kobas sukirto savo troškinį su užkietėjusio viengungio apetitu. Kiti dar pūtė į savo dubenėlius, o jis jau prarijo paskutinį duonos kąsnį ir tęsė pasakojimą:

— Dabar Taborlinui reikėjo sugalvoti, kaip iš ten pabėgti, bet apsižvalgęs jis pamatė, kad jo kamera be durų. Ir langų. Jį supo tik nugludinto, kieto akmens sienos. Iš tokios kameros joks žmogus nepabėgtų. Bet Taborlinas žinojo visų daiktų vardus, todėl visi daiktai jam pakluso. Jis įsakė akmeninei sienai: „Atsiverk!“ — ir ji atsivėrė. Suplyšo lyg popierius, o pro tą tarpą Taborlinas išvydo dangų ir įkvėpė saldaus pavasario oro. Jis priėjo prie krašto, pažvelgė žemyn ir nė akimirkos nedvejodamas žengė į priekį, nors po kojom tebuvo oras...