Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Здесь есть возможность читать онлайн «Патрик Ротфусс - Vėjo vardas» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: Фэнтези, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Vėjo vardas: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Vėjo vardas»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

“Vėjo vardas” – tai keliaujančių aktorių sūnaus Kvouto istorija. Jo šeimą ir visą trupę ištinka baisi ir netikėta mirtis. Vienintelis gyvas likęs berniukas apie kruvinas žmogžudystes žino tik tiek, kad neganda susijusi su labai senu, į užmarštį nugrimzdusiu mitu. Jo tėvai mirė, “…nes dainavo visai nederamas dainas”. Tačiau kas tie paslaptingieji čandrianai, žudikai, apie kuriuos draudžiama netgi dainuoti ir kurių pasirodymą lydi mėlyna liepsna? Kad galėtų priartėti prie paslapties, Kvoutas pasiryžta viskam.

Vėjo vardas — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Vėjo vardas», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Berniukas išpūtė akis:

— Negali būti!

Kobas rimtai linktelėjo:

— Taborlinas krito, bet neužsimušė. Juk žinojo vėjo vardą, tad šis jam pakluso. Taborlinui įsakius, vėjas apglėbė jį ir atsargiai nuleido ant žemės tarsi pūkelį. Netgi pastatė ant kojų, ir taip švelniai, kad švelniau net motina nepabučiuotų. Tuomet Taborlinas apsičiupinėjo pradurtą šoną ir pamatė, kad ten, kur buvo žaizda, neliko net įbrėžimo. Galimas daiktas, jam tiesiog pasisekė, — Kobas mąsliai patapšnojo sau per nosį. — O gal viskas dėl amuleto, kurį jis nešiojo po marškiniais.

— Kokio amuleto? — karštai paklausė berniukas pilna burna troškinio.

Senasis Kobas atsilošė kėdėje, džiaugdamasis, kad gali toliau rutulioti istoriją.

— Prieš kelias dienas Taborlinas buvo sutikęs kelyje skardininką. Ir nors pats beveik neturėjo ko valgyti, pasidalijo su tuo seniu savo pietumis.

— Labai protingai pasielgė, — tyliai sukuždėjo berniukui Grehemas. — Visi žino: „Skardininkai už gera atsimoka dvigubai.“

— Ne, ne, — suniurnėjo Džeikas. — Iš tikrųjų sakoma taip: „Skardininko paklausysi — labo dvigubai įgysi.“

Tuomet pirmą kartą tą vakarą prabilo smuklininkas.

— Tiesą pasakius, praleidot daugiau nei pusę, — tarė jis stovėdamas tarpduryje už baro:

Skoloj nelieka skardininkas niekada:

Tu vieną kartą gausi tau kas turguj suderėta,

Atlygins dvigubai jei bus pagalbos ištiesta ranka,

Už apgavystę tau bus trigubai atsimokėta.

Prie baro sėdintys vyrai apstulbę sužiuro į Koutą. Jie ateidavo į „Pakelakmenį“ kiekvieno parbloškimdienio vakarą ir smuklininkas niekad iki šiol nebuvo įsiterpęs į jų pokalbius. O ir ko jam kišti trigrašį? Juk gyvena šiame miestelyje vos metus ar kiek daugiau. Jis vis dar svetimas. Štai kalvio pameistrys čia nuo vienuolikos metų, o vis tiek tebėra „berniukas iš Renišo“, lyg Renišas būtų kokia nors tolima, svetima šalis, o ne miestelis mažiau kaip už trisdešimties mylių nuo čia.

— Kažkada girdėjau taip sakant, — tarė Koutas, kad nutrauktų įsivyravusią nejaukią tylą.

Senasis Kobas linktelėjo, paskui atsikosėjo ir tęsė savo istoriją:

— Tas amuletas buvo vertas viso kibiro auksinių noblių, bet atsidėkodamas už Taborlino gerumą skardininkas pardavė jį vos už tris skatikus: geležinį, varinį ir sidabrinį. Amuletas buvo juodas kaip žiemos naktis ir šaltas kaip ledas, bet jam kabant ant kaklo Taborlinui negalėjo pakenkti nei demonai, nei jokios kitos blogio išperos.

— Šiais laikais daug atiduočiau už tokį daiktą, — niūriai tarė Šepas.

Tą vakarą jis daugiau gėrė nei kalbėjo. Visi žinojo, kad kažkas negera nutiko jo ūkyje paskutinę degimdienio naktį, bet čia susirinkusieji buvo geri Šepo draugai, tad suprato, kad nereikia jo spausti viską iškloti. Juk vakaras tik įsibėgėja, o ir galvos dar visai blaivios.

— O kas nenorėtų? — išmintingai pastebėjo Senasis Kobas ir gerokai truktelėjo iš bokalo.

— Aš ir nežinojau, kad čandrianai — demonai, — tarė berniukas. — Buvau girdėjęs...

— Jie ir nėra demonai, — ryžtingai atsakė Džeikas. — Tai pirmieji šeši žmonės, kurie atsisakė rinktis Teilu kelio pusę ir už tai jis prakeikė juos, pasmerkdamas amžinoms klajonėms...

— Ar čia tu pasakoji šią istoriją, Džeikobai Volkeri? — griežtai paklausė Kobas. — Jeigu taip, tęsk toliau, mielai paklausysiu.

Abu vyrai ilgai varstė vienas kitą rūsčiais žvilgsniais, galiausiai Džeikas nusuko akis, o jo neaiškų burbtelėjimą, matyt, reikėjo suprasti kaip atsiprašymą.

Kobas vėl pasisuko į berniuką.

— Tai ir yra čandrianų paslaptis, — paaiškino jis. — Iš kur jie atsirado? Kur jie dingsta po savo kruvinų darbelių? Ar tai žmonės, kurie pardavė savo sielas? O gal demonai? Dvasios? Niekas nežino. — Kobas pervėrė Džeiką paniekinamu žvilgsniu. — Nors kiekvienas puskvaišis tvirtina , kad žino...

Čia pokalbis virto rietenomis dėl čandrianų prigimties ir ženklų, pagal kuriuos budrus žmogus gali juos atpažinti, taip pat dėl to, ar galėjo amuletas apsaugoti Taborliną nuo plėšikų, pasiutusių šunų ir kritimo nuo arklio. Atmosfera vis labiau kaito, bet staiga su trenksmu atsivėrė lauko durys.

— Pačiu laiku, Karteri, — atsisukęs į jį sušuko Džeikas. — Paaiškink tam prakeiktam kvailiui, kuo skiriasi demonas nuo šuns. Visi ži... — Džeikas užsikirto nebaigęs sakinio ir puolė prie durų. — Dėl Viešpaties kūno, kas tau nutiko?

Karteris žengė į lempos šviesą, išvydome išblyškusį ir krauju išteptą jo veidą. Prie krūtinės jis spaudė seną gūnią. Nešulys buvo keisto pavidalo ir nepatogus nešti, tarsi Karteris ten būtų suvyniojęs krūvą pagalių.

Atėjusiojo bičiuliai pašoko nuo kėdžių ir nuskubėjo prie jo.

— Viskas gerai, — tarė Karteris, lėtai eidamas į bendrą salę. Jo akys buvo paklaikusios kaip išgąsdinto arklio. — Man viskas gerai. Viskas gerai.

Jis numetė susuktą gūnią ant artimiausio stalo, ir ryšulys bumbtelėjo į medinį paviršių taip, lyg būtų prikrautas akmenų. Karterio drabužiai buvo skersai išilgai suraižyti. Jo pilki marškiniai plaikstėsi kaip skarmalai, kai kur tamsiu raudoniu persunkta medžiaga buvo prilipusi prie odos.

Grehemas, bandydamas pasodinti jį ant kėdės, kalbėjo:

— Dievo motina! Sėskis, Karteri. Kas tau nutiko? Sėsk.

Karteris atkakliai purtė galvą:

— Juk sakiau tau, viskas gerai. Aš nesunkiai sužeistas.

— Kiek jų buvo? — paklausė Grehemas.

— Vienas, — atsakė Karteris. — Bet ne tai, ką jūs manote...

— Prakeikimas, Karteri, — sušuko Senasis Kobas, pratrukęs pykčiu, koks leistinas tik giminaičiams ir artimiausiems draugams. — Kiek kartų aš tau sakiau, kad nebegali dabar važinėti vienas. Netgi iki Beidino. Tai nesaugu.

Norėdamas nuraminti senį Džeikas uždėjo jam ant peties ranką.

— Tiesiog atsisėsk, — pakartojo Grehemas, bandydamas nuvesti Karterį prie kėdės. — Ir nusivilk marškinius — apiplausim žaizdas.

Karteris vėl papurtė galvą:

— Man viskas gerai. Šiek tiek kliuvo, bet čia daugiausia Nelės kraujas. Jis šoko tiesiai ant jos. Nužudė ją per dvi mylias nuo miesto, už Senakmenių tilto.

Po šių žodžių trumpam įsivyravo slogi tyla. Kalvio pameistrys užjaučiamai uždėjo ranką Karteriui ant peties:

— Prakeikimas. Juk ji buvo švelni kaip ėriukas. Niekad nebandydavo kandžiotis ar spardytis, kai atvesdavai kaustyti. Geriausias miesto arklys. Prakeikimas. Aš... — jis nutilo ir apsidairė lyg ieškodamas pagalbos. — Prakeikimas. Net nežinau, ką besakyti.

Kobas galiausiai nusikratė Džeiko globos ir vėl pratrūko.

— Juk sakiau tau, — kartojo jis, grūmodamas Karteriui pirštu. — Šiais laikais pilna žmonių, kurie nužudytų ir dėl kelių skatikų, o ką jau kalbėti apie arklį ir vežimą. Ką tu dabar darysi? Pats įsikinkysi?

Stojo nejauki tyla. Džeikas ir Kobas varstė vienas kitą akimis, o kiti, nežinodami, kaip paguosti draugą, regis, apskritai prarado kalbos dovaną.

Pro tylinčius vyrus atsargiai prasispraudė smuklininkas ir ėmė krauti ant stalo atsineštus reikmenis: dubenį karšto vandens, žirkles, skiautę švarios drobės, kelis stiklinius butelius, adatą ir kamuoliuką ketguto.

— Šito nebūtų nutikę, jei būtų manęs klausęs, — burbėjo Kobas, o kai Džeikas pabandė nutildyti senį, šis jį nustūmė. — Aš sakau gryną tiesą. Kad prarado Nelę — tiesiog gėda. Tad geriau tegu išklauso bent dabar, kol viskas nesibaigė dar liūdniau. Nuo tų žmonių antrą kartą gyvas neišsisuksi.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Vėjo vardas»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Vėjo vardas» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Vėjo vardas»

Обсуждение, отзывы о книге «Vėjo vardas» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x