Патрик Ротфусс: Vėjo vardas

Tai buvo prieš porą tarpsnių — dvidešimt dvi dienas. Nuo to laiko neužklydo nė vienas rimtas pirklys, nors buvo pats prekybos metas. Tad, nepaisant virš visų galvų pakibusios trečiojo mokesčio grėsmės, žmonės vis dažniau dirsčiojo į savo kapšelius ir gailėjosi šio ar to nenusipirkę — o juk pirmas sniegas visai ant nosies.

Apie praėjusią naktį sudegintą ir užkastą padarą vyrai smuklėje nekalbėjo. Kiti, žinoma, liežuvavo: mieste virte virė paskalos. Pamiršus Karterio žaizdas, istorija buvo pasakojama pusiau juokais, o žodis demonas tariamas ranka prisidengus šypseną.

Padarą matė tik šešetas draugų, jie ir užkasė jį. Tuo metu vienas iš jų buvo sužeistas, kiti — gerokai įkaušę. Tiesa, dar matė ir šventikas, bet matyti demonus buvo jo darbas. Demonai jo verslui tik į naudą.

Matė turbūt ir smuklininkas, bet jis juk ne čionykštis. Jis negali žinoti to, kas akivaizdu kiekvienam šiame miestelyje gimusiam ir užaugusiam: porink istorijas kiek širdis geidžia, bet dalykai, apie kuriuos jose kalbama, gali nutikti kur nori, tik ne čia. Ši vieta netinka demonams.

Rūpesčių miestelyje ir taip nestigo, tad Kobas su vyrais suprato, kad nėra prasmės tuščiai aušinti burną: toliau įtikinėdami miestelėnus jie tik apsijuoks, kaip kad Prietranka Martinas, kažkada savo namo viduje bandęs išsikasti šulinį.

Vis dėlto jie visi iš kalvio nusipirko po sunkų, tinkamą užsimoti geležinį šalto kalimo strypą, bet kokiu tikslu — garsiai nepasakė nė vienas. Jie tik skundėsi keliais, kurie ir taip jau buvę blogi, o dabar visai suprastėjo. Jie kalbėjo apie prekeivius, dezertyrus, mokesčių rinkėjus ir apie tai, kad žiemai neužteks druskos. Jie prisiminė, kad prieš trejus metus niekas net nepagalvodavo užrakinti durų nakčiai, o ką jau kalbėti apie jų užstūmimą kokiu nors sunkiu daiktu.

Galiausiai pokalbis apskritai nutrūko, ir nors tai, kas iš tikrųjų visus kamavo, garsiai išsakyta nebuvo, vakaras baigėsi liūdna gaida. Kaip, beje, ir dauguma kitų vakarų — tokie jau buvo laikai. ANTRAS SKYRIUS Nuostabi diena

Buvo viena iš tų puikių rudens dienų, kokios taip dažnai minimos išgalvotose istorijose ir taip retai pasitaiko tikrovėje. Oras buvo šiltas ir sausas — tiesiog idealus kviečiams ir javams nokti. Abipus kelio medžiai jau keitė spalvas. Aukštos tuopos pagelto lyg apteptos sviestu, o palei kelkraščius išsikeroję žagrenio krūmai nusidažė ryškiu raudoniu. Tik seni ąžuolai, regis, nenorėjo atsisveikinti su vasara, jų lapijos auksinė spalva tebebuvo sumišusi su žaluma.

Ar gali būti geresnė diena pustuziniui medžiokliniais lankais ginkluotų dezertyravusių kareivių, norinčių iki paskutinio grašio apiplėšti vargšą keleivį?

— Argi tai arklys, pone? — tarė Metraštininkas. — Įkinkyk jį po lietaus į vežimą, tai žengs žingsnį ir...

Plėšikų vadas nutraukė jį griežtu mostu:

— Paklausyk, drauguži, karaliaus kariuomenė moka gerus pinigus už bet ką, kas vaikšto keturiomis kojomis ir turi bent vieną akį. Jei tu kuoktelėjęs imtum jodinėti šiuo keliu ant medinio arkliuko, ir jį iš tavęs atimčiau.

Įsakinėti šiam žmogui tikrai buvo ne naujiena. Turbūt dar neseniai tarnavo jaunesniuoju karininku, pamanė Metraštininkas.

— Tiesiog šok žemyn, — rimtai pasakė vadeiva. — Mes pasiimam, ko mums reikia, o tu keliauk sveikas savo keliais.

Metraštininkas nulipo nuo arklio. Apiplėšiamas jis buvo ne pirmą kartą, taigi žinojo, kada galima prieštarauti, o kada verčiau paklusti. O šie vaikinai išmano savo darbą: jie negaiš laiko tuščiai grasindami ar įrodinėdami savo šaunumą. Vienas iš jų apžiūrėjo arklį: patikrino kanopas, dantis, balną. Kiti du su kareivišku įgudimu išvertė ant žemės visą Metraštininko balnakrepšį: dvi antklodes, apsiaustą su gobtuvu, plokščią odinę kuprinę ir sunkų, kietai prigrūstą kelioninį krepšį.

— Tai viskas, vade, — tarė vienas. — Tiesa, dar yra dvidešimt svarų avižų.

Vadeiva priklaupęs atidarė plokščiąją odinę kuprinę ir pažvelgė vidun.

— Ten tik popierius ir plunksnos, — pasakė Metraštininkas.

Vadas žvilgtelėjo į jį per petį:

— Tu raštininkas?

Metraštininkas linktelėjo:

— Šiais reikmenimis aš užsidirbu pragyvenimui, pone. Bet jums iš jų jokios naudos.

Plėšikas pasirausė kuprinėje ir įsitikinęs, kad Metraštininkas nemeluoja, padėjo ją į šalį. Paskui jis paklojo ant žemės Metraštininko apsiaustą, iškratė ant jo visą kelioninį krepšį ir ėmė iš lėto apžiūrinėti pabirusius daiktus.

Jis pasiėmė beveik visą rastą druską ir porą batraiščių. Metraštininkas liūdnai žiūrėjo, kaip vadeiva ištraukia jo Linvude nusipirktus marškinius. Tai buvo puikūs lininiai tamsiai mėlyni marškiniai. Tokie gražūs, kad nesinorėjo jų dėvėti kelionėje. Metraštininkas atsiduso: jam taip ir nepasitaikė tinkamos progos juos užsivilkti.

Vadeivai atsistojus, kiti plėšikai iš eilės ėjo prie apsiausto ir rausėsi Metraštininko mantoje.

— Tu, rodos, neturi antros antklodės, Džensai? — paklausė vadas vieno iš plėšikų, tas linktelėjo. — Tuomet paimk iš jo vieną — žiema ant nosies, tau jos prireiks.

— Jo apsiaustas geresnis nei mano, pone.

— Tai pasiimk, bet palik jam savąjį. Taip pat ir tu, Vitkinsai. Jei imsi jo titnago ir pinties dėžutę, palik mainais savo.

— Palikčiau, pone, — atsakė Vitkinsas. — Bet kad savąją pamečiau.

Apiplėšimas vyko stebėtinai civilizuotai. Metraštininkas prarado beveik visas adatas (vieną plėšikai visgi paliko), abi poras atsarginių kojinių, džiovintų vaisių maišelį, cukraus galvą, pusbutelį spirito ir porą žaidimo kauliukų iš dramblio kaulo. Kitų rūbų, džiovintos mėsos ir apgraužto neįtikėtinai sužiedėjusios duonos kepaliuko plėšikai nelietė. Kaip ir plokščiosios odinės kuprinės.

Kai plėšikai sugrūdo jiems nereikalingus daiktus atgal į kelioninį krepšį, vadeiva atsigręžė į Metraštininką:

— Na, o dabar duok šen kapšą.

Metraštininkas padarė, kas liepta.

— Ir žiedą.

— Abejoju, ar jame yra nors kiek sidabro, — suburbėjo Metraštininkas maudamasis žiedą nuo piršto.

— Kas ant tavo kaklo?

Metraštininkas prasisegė marškinius ir parodė ant odinio raištelio kabantį paprastą metalinį žiedą.

— Paprasta geležis, pone.

Vadeiva priėjęs patrynė žiedą tarp pirštų ir paliko jį kaboti ant Metraštininko kaklo.

— Tuomet pasilaikyk jį sau. Aš ne iš tų, kurie stoja tarp žmogaus ir jo religijos. — Tai pasakęs, jis išbėrė kapšelio turinį sau į delną, pasklaidė pirštu monetas ir nustebęs maloniai pridūrė: — Pasirodo, raštininko darbas apmokamas geriau, nei maniau.

— Turbūt neverta tikėtis, kad paliksite man bent keletą grašių? — paklausė Metraštininkas, kai vadeiva ėmė dalyti pinigus savo vyrams. — Nors tiek, kad galėčiau porą kartų pavalgyti karšto maisto?

Šešetas vyrų atsigręžė į Metraštininką ir žvelgė taip, lyg negalėtų patikėti savo ausimis. Vadeiva nusijuokė:

— Dėl Viešpaties kūno, tavo kelnėse ne kiaušinienė. — Jo balse pasigirdo šykšti pagarba.

— Jūs atrodot protingas vaikinas, — gūžtelėjo pečiais Metraštininkas, — o juk valgyti visiems reikia.

Plėšikų vadas nusišypsojo:

— Negaliu nesutikti su tokiu požiūriu. — Jis paėmė du grašius, parodė juos bendrams ir įdėjo atgal į Metraštininko kapšą. — Kad jau ne kiaušinienė, tai štai kiekvienam tavo kietuoliui po porą.

Jis numetė kapšelį Metraštininkui ir ėmė kimšti jo puikiuosius mėlynus marškinius į savo balnakrepšį.