Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

— Ačiū, pone, — tarė Metraštininkas. — Beje, jums turbūt derėtų žinoti: tame butelyje, kurį paėmė vienas iš jūsų vyrų, yra medžio spiritas — juo aš valau savo plunksnas. Nepatarčiau jo gerti.

Vadeiva pritariamai nusišypsojo.

— Matote, kaip būna, kai su žmonėmis maloniai elgiesi, — pasakė jis savo vyrams lipdamas ant arklio. — Buvo malonu su jumis susipažinti, ponas raštininke. Jei tuoj pat leisitės į kelią, pasieksite Abots Fordą dar iki tamsos.

Kai kanopų bilsmas nutolo, Metraštininkas perkraustė savo kelioninį krepšį ir įsitikino, kad viskas sudėta taip, kaip reikia. Paskui nusiavė vieną batą, atplėšė pamušalą ir išsiėmė kulne paslėptą tvirtai susuktą monetų ritinėlį. Įsidėjęs kelias monetas į kapšą, atsirišo kelnes ir iš po kelių sluoksnių drabužių ištraukė dar vieną tokį ritinėlį — iš jo taip pat keletą monetų perdėjo į piniginę.

Keliaujant svarbiausia turėti kapšelyje deramą pinigų kiekį. Jei jų bus per mažai — nusivylę plėšikai ims ieškoti daugiau. Jei bus per daug — prabus jų godumas.

Turėjo Metraštininkas ir trečią monetų ritinėlį, paslėptą sužiedėjusios duonos kepaliuke — toks gali sudominti nebent visai beviltiškoje padėtyje atsidūrusį plėšiką. Dabar Metraštininkas šio ryšulėlio nelietė, kaip ir rašalinėje paslėpto sidabrinio talento. Šią monetą jis jau daugelį metų laikė laiminga — jos niekad niekas nerado.

Metraštininkas turėjo pripažinti, kad iš visų jo patirtų apiplėšimų šis buvo kultūringiausias. Plėšikai pasitaikė mandagūs, dalykiški ir ne itin nuovokūs. Žinoma, nemalonu prarasti arklį ir balną, bet Abots Forde bus galima nusipirkti ir viena, ir kita, o pinigų ir tada liks tiek, kad jis galės su visais įmanomais patogumais baigti šią kvailą kelionę ir susitikti su Skarpiu Trėjoje.

Paklusdamas gamtos šauksmui, Metraštininkas pasuko į šalikelę, kur augo kraujo raudonumo žagreniai. Užsisegant kelnes, pomiškyje staiga kažkas sujudėjo ir iš krūmų netoliese išpuolė tamsus šešėlis.

Metraštininkas šoktelėjo atbulas, baimingai sušuko, bet tuoj suprato, kad jį išgąsdino viso labo sparnais mosuojanti skristi besiruošianti varna. Pakikenęs iš savo kvailumo, Metraštininkas susitvarkė drabužius ir ėmė brautis pro žagrenius prie kelio, kartkartėmis nusibraukdamas nuo veido nematomas voratinklių gijas.

Kai užsimetė ant pečių kelioninį krepšį ir kuprinę, pajuto nepaprastą palengvėjimą. Blogiausia, kas galėjo nutikti, jau nutiko, o ir to blogumo, tiesą sakant, buvo ne tiek daug. Švelnus vėjelis kedeno tuopas, nuo jų šakų atplėšti lapeliai krito sukdamiesi tarsi auksinės monetos ant vėžėmis išmušto purvino kelio. Diena tikrai buvo nuostabi. TREČIAS SKYRIUS Medis ir žodis

Kai Koutas tingiai sklaidė knygos lapus, bandydamas nekreipti dėmesio į tylą tuščioje smuklėje, staiga atsivėrė durys ir į vidų atbulas įėjo Grehemas.

— Ką tik užbaigiau, — tarė jis perdėtai atsargiai laviruodamas tarp smuklės stalų. — Ketinau atnešti praeitą vakarą, bet paskui pagalvojau: geriau užtepsiu dar vieną sluoksnį alyvos, įtrinsiu ir išdžiovinsiu. Ir nesigailiu. Ponios ir ponai, tai nuostabiausia, ką kada nors padarė šios rankos.

Smuklininkas suraukė antakius, bet pamatęs plokščią Grehemo atneštą ryšulį viską suprato.

— A-a! Sieninis laikiklis! — Koutas pavargęs šyptelėjo. — Atleisk, Grehemai. Tai buvo taip seniai. Spėjau ir pamiršti.

Grehemas keistai į jį pažvelgė:

— Keturi mėnesiai — ne taip jau daug, jei turėsim galvoj, kad keliai visai suprastėjo, o medis gabentas iš paties Arieno.

— Keturi mėnesiai... — pakartojo Koutas, bet matydamas, kad Grehemas įdėmiai žiūri į jį, skubiai pridūrė: — Jie gali virsti amžinybe, kai ko nors lauki.

Jis pabandė įtikinamai nusišypsoti, bet pavyko išspausti tik liguistą vypsnį.

Tiesą sakant, jis apskirtai atrodė liguistas. Nepasakysi, kad sergantis, tačiau tarsi kažkoks sunykęs, apsiblausęs. Jis priminė į netinkamą dirvą persodintą augalą, stokojantį kažko gyvybiškai svarbaus, todėl vystantį.

Grehemas pastebėjo šį pokytį: smuklininko judesiai tapo vangesni, balsas silpnesnis, netgi akys nebespindėjo taip, kaip prieš mėnesį. Ir jų spalva atrodė išblukusi: nebebuvo nei ankstesnio jūros putos baltumo, nei žolės žalumos, — dabar jų atspalvį galėjai prilyginti nebent upės dumblių ir žalio stiklo butelio drumzlumui. Nebeliepsnojo ir plaukai — dabar jie buvo rudi, tiesiog rudi.

Koutas išvyniojo audeklą ir apžiūrėjo laikiklį. Medis buvo juodas lyg anglis, rievėtas, o svėrė kaip geležies lakštas. Ant lentos styrojo trys juodi kabliukai, po jais buvo išraižytas žodis.

— Kvailybė , — perskaitė Grehemas. — Keistas vardas kardui.

Koutas linktelėjo, stengdamasis, kad jo veido išraiška liktų tuščia ir neįskaitoma.

— Kiek aš tau skolingas? — paklausė jis ramiai.

Grehemas akimirką susimąstė.

— Atskaičiavus tai, ką jau davei medžiui pirkti... — Jo akys gudriai sužibo. — Maždaug talentas ir trys jotai.

Koutas ištiesė jam du talentus.

— Grąžos nereikia. Šį medį sunku apdoroti.

— Tai jau teisybė, — atsakė patenkintas Grehemas. — Pjoviau pjūklu — kaip akmuo. Kaliau kaltu — kaip geležis. Galiausiai pasirodė, kad ir ugnis neima.

— Pastebėjau, — atsakė Koutas. Jo akyse žybtelėjo smalsumas, jis perbraukė pirštu tamsiausią ant medžio išraižytų raidžių griovelį. — Tai kaip tu susidorojai?

— Na, — pasipūtė Grehemas, — po to, kai tuščiai sugaišau visą pusdienį, nutempiau jį pas kalvį. Su berniuku ėmėm deginti įkaitinta geležim. Dvi valandas plūkėmės, kol pajuodavo. Nė sruogelės dūmų, bet smirdėjo kaip sena oda ar dobilai. Tiesiog neįtikėtina. Kas per medis, jei nedega?

Grehemas minutėlę luktelėjo, bet smuklininkas apsimetė, kad negirdėjo klausimo.

— Kur jį pakabinti?

Koutas apsidairė po salę.

— Kol kas telieka čia. Dar neapsisprendžiau, kur jį pritaisyti.

Grehemas paliko smuklininkui saują geležinių vinių ir palinkėjęs geros dienos išėjo. Tebestovėdamas už baro Koutas tingiai glostė lentą ir ant jos išraižytą žodį. Netrukus iš virtuvės pasirodęs Bastas pažvelgė mokytojui per petį.

Jie ilgai tylėjo, tarsi atiduotų pagarbą mirusiajam.

— Reši, — galiausiai prabilo Bastas, — ar galiu užduoti klausimą?

Koutas švelniai nusišypsojo.

— Visada, Bastai.

— O sudėtingą klausimą?

— Tik tokius klausimus ir verta užduoti.

Jie dar akimirką nebyliai stebėjo ant baro gulintį daiktą, lyg norėdami kuo geriau įsidėmėti kiekvieną jo detalę. Kvailybė.

Bastas tai žiojosi, tai čiaupėsi, bet nieko taip ir nepasakė, tik pats, regis, suirzo dėl savo neryžtingumo.

— Nagi, rėžk, — galiausiai paragino Koutas.

— Ką tu galvojai užsakydamas šį daiktą? — paklausė Bastas, jo balse keistai pynėsi sumišimas ir susirūpinimas.

Koutas ilgai tylėjo prieš atsakydamas.

— Aš per daug galvoju, Bastai. O didžiausia sėkmė mane aplankydavo tada, kai priimdavau sprendimus negalvodamas, tiesiog darydavau tai, ką maniau esant teisinga. Net jei negalėdavau paaiškinti, kodėl taip darau. — Jis ilgesingai nusišypsojo. — Ir net jeigu būdavo rimtų priežasčių to nedaryti.

Bastas persibraukė ranka per veidą.

— Šitaip tu bandai išvengti abejonių dėl savo sprendimų?

Koutas sudvejojo.

— Galime įvardyti ir taip, — sutiko jis.

— Tai aš galiu taip įvardyti, Reši, — išdidžiai tarė Bastas. — O tu amžinai viską be reikalo apsunkini.