Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Koutas gūžtelėjo pečiais ir vėl įsmeigė akis į sieninį laikiklį.

— Ką gi, belieka rasti šiam daiktui vietą.

— Tikiuosi, ne čia? — pašiurpęs užklausė Bastas.

Šelmiška šypsena pagyvino Kouto veidą.

— Žinoma, čia, — tarė jis mėgaudamasis Basto reakcija, paskui tvirtai sučiaupė lūpas ir tiriamai nužvelgė sienas. — Beje, o kur tu jį padėjai?

— Jis mano kambaryje, — atsakė Bastas. — Po lova.

Nenuleisdamas akių nuo sienos Koutas atsainiai linktelėjo.

— Atnešk čionai, — jis įsakmiai mostelėjo Bastui ir tas nepatenkintas nuskubėjo.

Kai Bastas grįžo į salę, baras buvo nukrautas žvilgančiais buteliais, o Koutas stovėjo ant tuščios lentynos tarp dviejų sunkių ąžuolinių statinių ir bandė virš vienos iš jų pritvirtinti Grehemo atneštą laikiklį.

Pamatęs, kaip Bastas eidamas sūpuoja rankoje kardo makštį, Koutas sustingo ir šūktelėjo mokiniui:

— Atsargiai, Bastai! Tu neši damą, o ne šoki su merga kaimo vakaruškose.

Jaunuolis apmirė, klusniai suėmė makštį abiem rankom ir tik tada priėjo prie baro.

Koutas įkalė į sieną kelias vinis, ištiesė tarp jų virvutę ir tvirtai pakabino ant jos laikiklį.

— Gal paduotum? — paprašė jis keistai suvirpėjusiu balsu, lyg jam būtų užgniaužę kvapą.

Bastas abiem rankom ištiesė kardą ir akimirką tapo panašus į ginklanešį, įteikiantį ginklą tviskančiais šarvais pasidabinusiam riteriui. Bet riterio čia nebuvo, buvo tik smuklininkas, žmogus su prijuoste, kuris vadino save Koutu. Nenulipdamas nuo lentynos jis pasilenkė, paėmė kardą iš Basto rankų, atsitiesė.

Jis ištraukė kardą iš makšties paprastai, visai neiškilmingai. Pro smuklės langus besiskverbiančioje rudeninėje šviesoje jo ašmenys sužibo blausia balkšva spalva. Kardas atrodė visai naujas: ant ašmenų dar nebuvo nei rantų, nei rūdžių, nei atremtų smūgių pėdsakų. Nepaisant to, jis buvo senas, labai senas. Ir forma jo buvo neįprasta — bent šiame miestelyje tokio niekas nebuvo matęs. Jis atrodė taip, lyg koks alchemikas būtų lydęs tuziną kardų, o kai tiglis atvėso, pačiame jo dugne liko gulėti šitas — grynos formos kardas. Siauras ir grakštus. Ir mirtinai pavojingas, kaip aštrūs akmenys sraunioje upėje.

Koutas kiek palaikė jį nebedrebančiose rankose, paskui pritaisė kardą prie laikiklio. Pilkai baltas metalas sušvito ant tamsaus roa medžio, o rankeną tapo sunku ir įžiūrėti — ji buvo tokia tamsi, kad beveik susiliejo su medžiu. Apačioje juoduojantis žodis atrodė kaip priekaištas: Kvailybė.

Koutas nulipo žemyn, atsistojo greta Basto, ir akimirką abu vyrai nebyliai žiūrėjo į kardą.

— Jis tikrai nuostabus, — nutraukė tylą Bastas, jo balsas skambėjo taip, lyg jam būtų apmaudu pripažinti šią tiesą. — Tačiau... — Jis nutilo ieškodamas tinkamų žodžių, bet galiausiai tik gūžtelėjo pečiais.

Neįprastai linksmai nusiteikęs Koutas paplekšnojo jam per nugarą.

— Nebijok užminti man ant nuospaudos. — Jis regimai pagyvėjo, tarsi kardo kabinimas būtų įkvėpęs jam energijos. — Man patinka, — staiga įsitikinęs ištarė, paskui ant vieno iš laikiklio kabliukų pakabino ir juodą makštį.

Vėliau teko imtis kitų darbų. Reikėjo nuvalyti ir sustatyti į vietas butelius, paruošti pietus, o juos paruošus — sutvarkyti virtuvę. Jie triūsė gyvai, su malonumu, linksmai plepėdami apie visokius niekniekius. O darbams einant į pabaigą tapo akivaizdu — vyrai nori tą akimirką kuo labiau atitolinti, tarsi bijotų tylos, kuri vėl įsiviešpataus kambariuose, kai darbai bus baigti.

Tuomet nutiko kai kas neįprasta. Durys atsidarė ir „Pakelakmenį“ užliejo švelnių garsų banga — į vidų triukšmingai plūdo žmonės. Jie rinkosi stalus, krovė šalia jų savo mantą, kabino apsiaustus ant kėdžių atlošų, kalbėjosi. Vienas sunkiais šarviniais marškiniais vilkintis vyras nusisegė kardą ir atrėmė į sieną. Du ar trys svečiai prie diržų turėjo peilius. Keturi ar penki užsisakė išgerti.

Koutas su Bastu kurį laiką tiesiog stebėjo, kas vyksta, paskui puolė prie darbo. Koutas šypsojosi ir pylė gėrimus. Bastas išlėkė į lauką pažiūrėti, ar nereikia nuvesti arklidėn žirgų.

Po dešimties minučių smuklė visiškai persimainė. Ant baro žvangėjo monetos, barškėjo sūrio ir vaisių prikrautos medinės lėkštės, virtuvėje kunkuliavo varinis puodas. Svečiai, kurių buvo beveik tuzinas, sustūmę stalus į krūvą, kad galėtų susėsti visi kartu.

Koutas, vos jiems peržengus slenkstį, suprato, kas tai per žmonės. Tie du vyrai ir dvi moterys — krovinius gabenantys vežėjai, paprastai šiurkštūs dėl daugelio po atviru dangumi praleistų metų, o dabar besišypsantys galėdami praleisti naktį po stogu, kur neužpučia vėjai. Štai ši trijulė — apsauginiai: nuožmios akys ir geležies kvapas. Tas visad pasiruošęs nusišypsoti ir parodyti kelis likusius dantis storapilvis — skardininkas. Tie du gerai apsirengę ir iškalbūs jaunuoliai — vienas smėlio spalvos plaukais, kitas tamsiaplaukis — keliautojai, turintys užtektinai nuovokos saugumo dėlei nesileisti į kelią vieni ir prisidėję prie didesnio būrio.

Įsikūrimas truko valandą ar dvi. Pradžioj buvo pasiderėta dėl kainų už kambarius, paskui prasidėjo draugiški ginčai dėl to, kas su kuo miegos. Iš furgonų ir balnakrepšių svečiai atsinešė būtinus daiktus. Kažkas panoro išsimaudyti vonioje, tad teko prišildyti vandens. Arkliai gavo šieno. Koutas pripildė visas lempas žibalo.

Skardininkas išskubėjo laukan, mat nenorėjo, kad likęs šviesus dienos metas nueitų veltui: jis sėdo į savo mulo traukiamą dviratį vežimą ir nudardėjo miestelio gatvėmis, čia jį netrukus apspito saldainių, istorijų ir skatikų prašantys vaikai. Bet supratę, kad nieko negaus, jie paliko skardininką ramybėje ir apstoję ratuku vieną berniuką plodami ėmė dainuoti vaikišką dainelę, kuri buvo sena kaip pasaulis jau tuomet, kai ją dainavo jų seneliai ir močiutės:

Ką daryt, jei mėlyna

Dega židiny liepsna?

Kuo greičiau į lauką bėk,

Bėk ir slėpkis — paskubėk.

Berniukas juokdamasis bandė išsiveržti iš rato, o vaikai jį stūmė atgal.

Senio balsas aidėjo kaip varpas:

— Esu skardininkas — visiems reikalingas. Neškit puodus — pataisysiu, peilius pagaląsiu, aštresnius padarysiu. Šulinio neiškasiu, bet jam vietą surasiu. Kamštį išpjausiu statinei užkišti. Duosiu šilkinę skarelę po kaklu pasirišti. Popieriaus turiu rašyti ir saldainių pakramtyti.

Šitaip jis vėl patraukė vaikų dėmesį: tarsi maža procesija jie sekė visu būriu paskui jį gatvėmis, o skardininkas dainavo toliau:

— Diržai odiniai. Pipirai juodieji. Ryškios plunksnos ir nėriniai puikieji. Skardininkas mieste — tik iki ryto, lig tamsos žiopsosi — turėsi laukt kito. Audiniai nuostabūs ir vanduo iš rožių, ateikit, žmonelės, ateikit, dukrelės — visa tai jūsų grožiui.

Po kelių minučių jis grįžo į „Pakelakmenio“ kiemą, pasistatė ten galandimo tekinį ir ėmė juo galąsti peilį.

Aplink senį ėmė rinktis suaugusieji, o vaikai grįžo prie žaidimų. Mergaitė ratelio viduryje užsidengė ranka akis ir puolė gaudyti kitų vaikų, o šie bėgo nuo jos plodami ir dainuodami:

Nuo akies šitos juodos

Nepabėgsi niekados.

Kur tu slėpsies — nesvarbu.

Vienas, du — va kur tu!

Skardininkas plušo išsijuosęs, kartais aptarnaudamas vienu metu du ar netgi tris klientus. Už pagaląstą peilį jis imdavo grašį arba mainydavo į atbukusį. Jis prekiavo žirklėmis, adatomis, variniais puodais, mažais buteliukais (juos žmonos puldavo slėpti vos nusipirkusios), turėjo sagų, cinamono bei druskos maišelių, žaliųjų citrinų iš Tinujos, šokolado iš Tarbeano, poliruotų ragų iš Aerueho...