Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Koutas papurtė galvą:

— Naujienų jie šįvakar taip ir nesulaukė. Dar beporinant istorijas, staiga įsiveržė Karteris. Bet kažkas, regis, nutiko. Manau, ryt vakarą jie vėl ateis. Tad turėsiu darbo.

Koutas tingiai pabaksnojo šaukštu troškinį.

— Turbūt reikėjo nupirkti tą skrelį iš Karterio, — susimąstęs tarė jis. — Už tuos pinigus jis būtų įsigijęs naują arklį. O žmonės iš visų pakraščių būtų važiavę pažiūrėti į tokį padarą. Ir mūsų reikalai būtų pasitaisę.

Netekęs žado, Bastas žvelgė į jį pasibaisėjęs.

Koutas raminamai mostelėjo šaukštą laikančia ranka.

— Juokauju, Bastai, — tarė jis ir šyptelėjo. — Nors gal iš to ir būtų kas gero išėję.

— Ne, Reši, iš to nieko gero nebūtų išėję, — tvirtai nukirto jaunuolis. — „Žmonės iš visų pakraščių būtų važiavę pažiūrėti į tokį padarą“, — mėgdžiodamas nusišaipė jis. — Kur jau ne!

— Bet reikalai būtų pasitaisę, — dėstė Koutas. — Darbo būtų daugiau. — Jis vėl bakstelėjo šaukštu mėsą. — Viskas būtų pasitaisę.

Jie vėl ilgam nutilo. Koutas rūsčiai žvelgė į dubenį jo nematydamas.

— Tau čia turbūt siaubingai viskas įkyrėjo, Bastai, — tarė jis pagaliau. — Spėju, iš nuobodulio baigi iškvaišti.

Bastas gūžtelėjo pečiais.

— Mieste yra keletas žavių jaunų žmonelių ir būrelis dukryčių, — pasakė jis išsišiepęs kaip vaikas. — Susirandu pramogų.

— Tai gerai, Bastai.

Jie vėl nutilo. Koutas pakabino kąsnį mėsos ir sukramtęs nurijo.

— Žinai, jie nusprendė, kad tai buvo demonas.

Bastas vėl gūžtelėjo pečiais:

— O ką gali žinoti, Reši. Gal ir geriau, kad jie šitaip mano.

— Taip. Tiesą pasakius, būtent aš juos įtikinau. Bet ar supranti, ką tai reiškia? — Jų akys susitiko. — Artimiausiomis dienomis kalviui netrūks darbo.

Bastas pabandė nutaisyti abejingą miną.

— Mat kaip.

Koutas linktelėjo.

— Aš nesmerksiu tavęs, jei mane paliksi, Bastai. Tu vertas geresnio.

Dabar jau Bastas atrodė sukrėstas:

— Aš negaliu tavęs palikti, Reši. — Jis keletą kartą išsižiojo ir vėl užsičiaupė, lyg būtų pritrūkęs žodžių. — Kas gi mane mokys?

Koutas plačiai nusišypsojo ir akimirką jo veidas atrodė visai jaunas. Be nuovargio raukšlių ir romios smuklininko išraiškos jis atrodė ne vyresnis už savo juodaplaukį pašnekovą.

— Iš tikrųjų, kas? — tarė jis ir parodė šaukštu į duris. — Tuomet eik skaityti. Arba rėžti sparną apie kokio nors miestelėno dukterį. Neabejoju, kad turi įdomesnių užsiėmimų nei žiūrėti, kaip aš valgau.

— Tiesą sakant...

— Šalin, demone! — sušuko Koutas, ir pakartojo tą patį temikų kalba — tiesa, neaiškiai tardamas, mat buvo pilna burna: — Tehus antausa eha!

Bastas prapliupo juoktis ir parodė ranka nepadorų gestą.

Koutas nurijo kąsnį ir užvedė kitą kalbą:

— Aroi te denna- leyan!

— Nagi, liaukis, — jau nebesišypsodamas papriekaištavo Bastas. — Tai jau užgaulu.

— Užkeikiu tave žeme ir akmeniu! — Koutas pamirkė pirštus į savo taurę ir atsainiai spragtelėjo Basto pusėn, jį aptaškydamas. — Šalin, kerai!

— Užkeikimas sidru? — ir linksmai, ir piktokai tarė Bastas, nusibraukdamas lašelį nuo marškinių. — Geriau dėmių neliktų.

Koutas įsidėjo į burną dar vieną kąsnį.

— Praplauk vandeniu. Jei nepadės, siūlyčiau pasinaudoti proga susipažinti su tirpiklių formulėmis, kurių tiek daug Celum Tinture puslapiuose. Manau, tryliktame skyriuje rasi, ko reikia.

— Puiku, — Bastas atsistojo ir išėjo pro duris keista, nerūpestinga ir grakščia eisena. — Pakviesk, jei ko prireiks.

Durys užsidarė. Koutas valgė lėtai, duonos gabaliukais braukdamas troškinio likučius nuo dubens sienelių. Valgydamas vis pažvelgdavo pro langą, nors šviečiant lempai ir lauke tvyrant tamsai stiklas atspindėjo kaip veidrodis.

Jo akys neramiai klaidžiojo po kambarį. Viduryje stūksantis židinys — mažas inžinerijos stebuklas, kuriuo Koutas šiek tiek didžiavosi — buvo sumūrytas iš tokio paties juodo akmens kaip ir stovintis apačioje. Lova buvo siaura, vos platesnė už gultą, čiužinys ant jos — beveik permatomas.

Bet buvo kambaryje kai kas, į ką žiūrėti Kouto akys vengė. Šitaip vengiama susidurti žvilgsniu su buvusia mylimąja, sėdinčia prie to paties oficialių pietų stalo, arba su senu priešu, pastebėtu kitame žmonių prisigrūdusios aludės gale vėlų vakarą.

Koutas pabandė atsipalaiduoti, bet tik pasimuistė kėdėje ir atsiduso. Akys tarsi prieš jo valią įsmigo į prie lovagalio stovinčią skrynią.

Ji buvo pagaminta iš roa — reto, kieto medžio, juodo kaip anglis ir lygaus kaip stiklas. Jį labai vertina parfumininkai ir alchemikai, tad atplaišą sulig nykščiu lengvai galėjai parduoti už tokio pat dydžio aukso gabaliuką. Turėti skrynią iš tokio medžio buvo mažų mažiausiai neįprasta.

Skrynia buvo užrakinta trimis spynomis: geležine, varine ir nematoma. Šią naktį roa skleidė vos juntamą citruso ir grūdintos geležies kvapą.

Kai Kouto akys užkliuvo už skrynios, jis nebandė jų nusukti į šalį arba gudrauti, apsimesdamas, kad nemato to daikto. Bežiūrint į skrynią jo veidą vėl išraižė raukšlės, kurias ką tik buvo išlyginę paprasti žemiški malonumai. Butelių ir knygų suteikta ramybė kaipmat išnyko, akyse liko tik tuštuma ir skausmas. Akimirką jo veidą iškreipė didžiulis ilgesys ir gailestis.

Paskui šie jausmai dingo, ir vietoj jų atsirado pavargusio smuklininko — žmogaus, kuris vadino save Koutu — išraiška. Jis vėl nejučia atsiduso ir atsistojo.

Bet palei skrynią prie lovos jis nuėjo dar negreitai. O atgulęs dar negreitai užmigo.

Kaip Koutas ir numanė, kitą vakarą vyrai vėl susirinko pavakarieniauti ir išgerti „Pakelakmenio“ smuklėje. Keletą kartų vangiai pabandę pasakoti istorijas, jie greitai atsisakė šio sumanymo — ne tokia dabar buvo nuotaika.

Tad dar ankstyvą vakarą pokalbis pasisuko prie kur kas svarbesnių dalykų: reikėjo aptarti nerimą keliančius gandus, kurie pasiekė miestelį. Karalius Atgailautojas įsitraukė į sunkią kovą su maištininkais Resaveke. Tai, žinoma, kėlė susirūpinimą, bet tik teoriškai. Resavekas buvo toli, ir net Kobui, daugiausiai iš jų visų mačiusiam pasaulio, būtų reikėję gerai palaužyti galvą, kad rastų jį žemėlapyje.

Jie žiūrėjo į karą iš savo varpinės. Kobas pranašavo, kad nuėmus derlių bus renkamas trečias mokestis. Negirdėtas dalykas, kad kas plėštų tris mokesčius per metus, — tačiau niekas su seniu nesiginčijo.

Džeikas manė, kad derlius bus gana geras, tad dauguma šeimų net ir po trečiojo mokesčio nebadaus. Gal išskyrus Bentlius, kuriems ir taip dabar sunkūs laikai. Ir dar Orisonus, kurių avys ir toliau dingsta. Ir Prietranką Martiną, kuris savo laukus apsėjo miežiais, nors visi bent kiek smegenų turintys ūkininkai šiemet sodino pupas. O kare yra ir teigiamų dalykų — kareiviai juk valgo pupas, taigi ir jų kainos bus didelės.

Dar kiek išgėrę, vyrai prakalbo apie gerokai daugiau nerimo keliančius dalykus. Pakelėse knibždėjo dezertyravusių kareivių ir kitų nuotykių ieškotojų, tad ir netolimos kelionės tapo pavojingos. O dar ir keliai prasti... Pagalvotum, nieko nauja — žiema visada šalta: padejuoji žmogus, pasisaugai ir toliau gyveni tą savo gyvenimėlį.

Bet dabar viskas pasikeitė. Per pastaruosius du mėnesius keliai pasidarė tokie prasti, kad žmonės net liovėsi skųstis. Šitą vilkstinę sudarė du furgonai ir keturi apsauginiai. Prekeivis prašė dešimties grašių už pusę svaro druskos ir penkiolikos už cukraus galvą. Jis neturėjo nei pipirų, nei cinamono, nei šokolado. Tiesa, turėjo maišelį kavos, bet norėjo už jį dviejų sidabrinių talentų. Pradžioj žmonės juokėsi iš tokių kainų, paskui, kai jis vis tiek laikėsi savo, iškoneveikė jį ir apspjaudė.