Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Po kelių valandų smuklininkas stovėjo „Pakelakmenio“ tarpduryje ir ilsino akis žvelgdamas į tamsą. Pro smuklės langus sklindanti šviesa krito ant žvyrkelio ir kitoje jo pusėje stūksančios kalvės durų. Šiuo siauru keliu retai kas keliaudavo: kartais net galėjai suabejoti, ar jis apskritai kur nors veda. Smuklininkas gilai įkvėpė rudeniško oro ir neramiai apsidairė, tarsi lauktų ko nors nutinkant.

Jis vadino save Koutu. Prieš čia atsikeldamas, jis kruopščiai rinkosi vardą. Naujo vardo jam reikėjo dėl daugelio įprastų priežasčių, taip pat ir dėl kelių neįprastų: viena iš jų buvo ta, kad jis vardams teikė didelę reikšmę.

Pakėlęs galvą jis pažvelgė į tamsų aksominį dangų: mėnulio nebuvo matyti, tačiau žėravo tūkstančiai žvaigždžių. Jis pažino jas visas, žinojo jų istorijas ir vardus. Pažino taip gerai, kaip savo rankas.

Koutas nuleido akis ir nejučia atsiduso. Įėjęs vidun užrakino duris, uždarė langinėmis plačius smuklės langus. Tarsi atsitvėrė nuo žvaigždžių ir jų vardų begalybės.

Paskui jis kruopščiai ir metodiškai, neapeidamas nė vienos pakampės, išplovė grindis. Uoliai ir rūpestingai nuvalė stalus ir barą. Po valandos darbo vanduo kibire buvo toks švarus, kad ir dama būtų nepasidygėjusi nusiplauti jame rankų.

Galiausiai Koutas patraukė už baro kėdę ir ėmėsi šveisti begalę tarp dviejų didžiulių statinių išrikiuotų butelių. Jis tai darė neskubėdamas, nebe taip kruopščiai, tad netrukus tapo akivaizdu, kad šis darbas — viso labo dingstis ką nors liesti ir laikyti rankose. Smuklininkas netgi ėmė niūniuoti, tačiau nesąmoningai — jei pats būtų suvokęs, kad niūniuoja, iškart būtų liovęsis.

Koutas įgudusiais judesiais sukiojo butelius tarp ilgų grakščių pirštų, ir nuovargio raukšlės išnyko nuo veido. Jis pajaunėjo tiek, kad atrodė vos peržengęs antrą dešimtį. Jis buvo per jaunas būti smuklininku. Ir per jaunas turėti tiek daug nuovargio raukšlių.

Koutas užlipo laiptais ir atidarė savo kambario duris. Šis buvo vienuoliškai asketiškas: juodo akmens židinys per vidurį, pora kėdžių, nedidelis stalas, siaura lova, prie jos kojūgalio — didelė, tamsi skrynia. Ir daugiau nieko: jokių kitų baldų, jokių papuošimų ant sienų, jokių dangalų ant medinių grindų.

Koridoriuje pasigirdo žingsniai ir į kambarį įėjo vaikinas, nešinas dubeniu garuojančio, pipirais kvepiančio troškinio. Jaunuolis buvo žavingas: juodbruvas, guviai besišypsantis, gražiaakis.

— Senokai bebuvai taip susivėlinęs, — tarė jis dėdamas dubenį ant stalo. — Turbūt šįvakar prisiklausei gerų istorijų, Reši?

Tai buvo dar vienas smuklininko vardas, o, tiksliau, pravardė. Ją išgirdęs, Koutas kilstelėjo lūpų kamputį ir veide pasirodė kreiva šypsena.

— Na, Bastai, — tarė jis sėsdamas ant kėdės priešais degantį židinį, — ką naujo šiandien išmokai?

— Šiandien, šeimininke, aš išsiaiškinau, kodėl didžių meilužių akys yra sveikesnės nei didžių mokslininkų.

— Ir kodėl gi, Bastai? — paklausė Koutas su vos juntamu linksmumu balse.

Bastas uždarė duris ir atsisėdo ant kitos kėdės taip, kad būtų veidu ir į mokytoją, ir į židinį. Judėjo jis neįprastai elegantiškai ir grakščiai, tarsi šoktų.

— Matai, Reši, vertingiausios knygos yra laikomos uždarose ir prastai apšviestose vietose. O gražiausios merginos mėgsta vaikštinėti lauke, be to, šviečiant saulei, taigi žiūrėjimas į jas akims kenkia kur kas mažiau.

Koutas linktelėjo.

— Bet protingiausi studentai išsineša knygas į lauką, kur gali mokytis nebijodami pakenkti savo brangiam regėjimui.

— Ir aš apie tai pagalvojau, Reši. Juk esu, be abejonės, vienas iš tų protingiausiųjų.

— Žinoma.

— Tačiau kai radau saulėtą, skaityti tinkamą vietelę, pasirodė nuostabi mergina ir išmušė man iš galvos visus mokslus.

Bastas skėstelėjo rankomis, o Koutas atsiduso.

— Jei teisingai suprantu, šiandien neperskaitei nė puslapio iš Celum Tinture ?

Vaikinas nutaisė susigėdusio miną.

Koutas žvelgė į liepsną ir bandė apsimesti supykęs, tačiau jam nepavyko.

— Ak, Bastai, tikiuosi, ji buvo miela kaip šiltas vėjelis paunksnėje. Geras mokytojas taip nekalbėtų, bet aš neslėpsiu — džiaugiuosi. O ir ne moralai man dabar galvoj... — smuklininkas akimirką nutilo, paskui pridūrė: — Karterį šiąnakt užpuolė skrelingas.

Basto veidas persimainė kaip suskilusi kaukė. Šypsenos neliko nė ženklo, jis išblyško.

— Skrelis? — jaunuolis kilstelėjo nuo kėdės tarsi ketintų bėgti iš kambario, bet susidrovėjęs tik suraukė antakius ir prisivertė vėl atsisėsti. — Iš kur tu žinai? Kas surado kūną?

— Karteris liko gyvas, Bastai. Jis ir parnešė skrelį. Tas buvo vienas.

— Skrelingai nebūna po vieną, — griežtai paprieštaravo Bastas. — Pats tai žinai.

— Žinau, — sutiko Koutas. — Kaip ir faktą, kad šis buvo vienas.

— Ir Karteris jį nužudė? — paklausė Bastas. — Gal tai buvo ne skrelingas. Gal...

— Bastai, tai buvo skrelis. Aš mačiau jį. — Koutas rimtai pažvelgė į jaunuolį. — Karteriui tiesiog pasisekė. Net ir turint omeny, kad jį sunkiai sužeidė. Keturiasdešimt aštuonios siūlės. Sunaudojau beveik visas ketguto atsargas. — Koutas paėmė dubenį su troškinta mėsa. — Jei kas nors klausinės, sakyk, kad mano senelis buvo vilkstinių apsauginis, ir kad jis mane išmokė apiplauti ir susiūti žaizdas. Šiandien jie buvo per daug sukrėsti, kad klausinėtų, bet rytoj ims smalsauti. O šito aš nenoriu. — Jis papūtė į lėkštę ir garų debesis apgaubė veidą.

— Ką tu padarei tam kūnui?

— Aš nedariau nieko, — pabrėžtinai tarė Koutas. — Aš tik smuklininkas. Ir net neįsivaizduoju, ką tokiais atvejais reikia daryti.

— Reši, juk negali leisti, kad jie imtųsi tvarkyti tuos reikalus patys.

Koutas atsiduso.

— Jie nunešė palaikus pas šventiką. Šis net nenutuokė, ką tokio mato, bet viską padarė teisingai.

Bastas prasižiojo, bet jam dar nespėjus nieko pasakyti Koutas vėl prabilo:

— Taip, aš pasirūpinau, kad duobė būtų užtektinai gili. Ir kad į laužą būtų įmesta šermukšnio malkų. Ir kad prieš užkasant palaikus jie būtų deginami kaitrioje ugnyje tiek, kiek reikia. Ir, žinoma, pasirūpinau, kad niekas nepasiimtų nė gabaliuko atminimui. — Koutas suraukė antakius, jo veidas tapo rūstus. — Juk žinai, nesu kvailys.

Bastas pastebimai nusiramino ir atsilošė savo kėdėje.

— Žinau, Reši. Bet žinau ir tai, kad pusei šių žmonių nepatarus šlapintis pavėjui patys nesusiprastų. — Akimirką jis susimąstė. — Negaliu suprasti, kodėl jis čia buvo vienas.

— Galbūt visi kiti žuvo keliaudami per kalnus, — svarstė Koutas. — Išgyveno tik šitas.

— Galimas daiktas, — nenoriai sutiko Bastas.

— Galbūt dėl audros, kuri siautė prieš kelias dienas, — tęsė Koutas. — Trupėje tokią vėtrą vadindavom „furgonų vertiku“. Gal per vėją ir lietų vienas atsiskyrė nuo kitų.

— Pirmoji tavo mintis man labiau patinka, Reši, — vėl sunerimo Bastas. — Trys ar keturi skreliai pereitų per šį miestą kaip... kaip...

— Kaip karštas peilis per sviestą?

— Greičiau kaip keli karšti peiliai per kelis tuzinus ūkininkų, — sausai atsakė Bastas. — Tie žmonės patys neapsigins. Lažinuosi, kad visame mieste nerastum nė šešių kardų. O juk ir kardai nieko verti prieš skrelį.

Jie ilgam susimąstę nutilo, paskui Bastas vėl ėmė nenustygti vietoje:

— Dar yra kokių naujienų?