Патрик Ротфусс: Vėjo vardas

Karteris kietai sučiaupė lūpas, ištiesė ranką prie stalo ir truktelėjo už kruvinos gūnios krašto. Tai, kas buvo po ja, apsivertė, bet paskui užsikabino už audinio. Karteris patraukė stipriau, ir pasigirdo trinktelėjimas, lyg kas ant stalo būtų metęs plokščių upės akmenų pilną maišą.

Tai buvo voras — didžiulis kaip furgono ratas, juodas kaip anglis.

Kalvio pameistrys taip šoktelėjo atbulas, kad apvertė stalą ir pats vos neparpuolė. Kobo veidas ištįso. Grehemas, Šepas ir Džeikas išgąstingai riktelėjo ir, užsidengę veidus rankomis, ėmė trauktis atatupsti. Karteris taip pat lyg kieno timptelėtas nervingai žingtelėjo nuo stalo. Tyla nusirito kambariu, tarytum šaltas prakaitas nugara.

Smuklininkas suraukė antakius.

— Negi jie prasiveržė taip toli į vakarus? — sumurmėjo jis.

Jei ne mirtina tyla, vargu ar kas jį būtų išgirdęs. Bet dabar išgirdo, ir visų akys nukrypo nuo ant stalo gulinčio padaro į raudonplaukį vyrą.

— Tu žinai, kas tai? — pirmasis amą atgavo Džeikas.

— Skrelis, — įbedęs į tolį sustingusį žvilgsnį atsakė smuklininkas. — Maniau, kalnai...

— Skrelis? — nutraukė jį Džeikas. — Dėl apdegusio Viešpaties kūno, Koutai! Ar esi matęs tokių dalykų?

— Ką? — raudonplaukio akys pagyvėjo, tartum būtų staiga prisiminęs, kur yra. — Ak, ne. Žinoma, ne. — Pastebėjęs, kad vienintelis stovi per ištiestos rankos atstumą nuo tamsiojo padaro, jis kiek atsitraukė į šalį. — Bet girdėjau apie juos. — Vyrai nenuleido nuo jo akių. — Prisimenat tą prekeivį, kuris buvo čia užsukęs prieš porą tarpsnių?

Visi linktelėjo.

— Tas šunsnukis bandė man įsiūlyti pusę svaro druskos už dešimt grašių, — Kobas taip dažnai tuo skundėsi, kad šįsyk tie žodžiai išsprūdo beveik nevalingai.

— Kad taip būčiau tuomet nusipirkęs, — suvapėjo Džeikas, o Grehemas pritardamas linktelėjo.

— Šimo išpera, — toliau purkštavo Kobas, atgaudamas ramybę nuo įprastinės maldelės kartojimo. — Iš bėdos galėjau sumokėti du grašius, bet dešimt — tai jau apiplėšimas.

— Kažin, jei keliuose dedasi tokie dalykai, — niūriai pastebėjo Šepas.

Visų akys vėl įsmigo į padarą ant stalo.

— Jis sakė girdėjęs apie juos šnekant kažkur prie Melkomo, — paskubom tarė Koutas, apžvelgdamas ant stalo gulintį padarą žiūrinėjančius vyrus. — Pamaniau, tiesiog bando pakelti kainą.

— Ką jis dar sakė? — paklausė Karteris.

Smuklininkas akimirką susimąstė, paskui truktelėjo pečiais:

— Tiek ir tesakė. Jis juk buvo užsukęs į miestą vos kelioms valandoms.

— Man nepatinka vorai, — tarė kalvio pameistrys. Jis stovėjo kitoje stalo pusėje, maždaug per penkiolika pėdų nuo padaro. — Uždenkit jį.

— Tai ne voras, — pasakė Džeikas. — Jis neturi akių.

— Ir burnos, — pastebėjo Karteris. — Kaip jis valgo?

— Dar įdomiau, ką jis valgo? — niūriai pridūrė Šepas.

Smuklininkas smalsiai apžiūrinėjo padarą. Kai pasilenkė prie jo ir ištiesė ranką, visi pasitraukė dar toliau.

— Atsargiai, — tarė Karteris. — Jo kojos aštrios kaip peiliai.

— Greičiau kaip skustuvai, — atsakė Koutas, paskui perbraukė pirštais per juodą, lygų skrelio kūną. — Glotnus ir kietas lyg iš degto molio.

— Geriau nekiškim prie jo nagų, — tarė kalvio pameistrys.

Smuklininkas atsargiai abiem rankomis paėmė ilgą, tvirtą padaro koją ir pabandė ją perlaužti kaip stagarą.

— Ne, visai ne kaip molis, — pasitaisė jis. Paskui atrėmė koją į stalo kraštą ir užgulė ją visu svoriu. Koja trakštelėdama perlūžo. — Panašiau į akmenį. — Koutas pažvelgė į Karterį ir, rodydamas į siaurus įtrūkius glotnaus, juodo kūno paviršiuje, paklausė: — Nuo ko jis taip sutrūkinėjo?

— Nelė ant jo užgriuvo, — atsakė Karteris. — Jis šoko ant jos iš medžio ir ėmė ropoti nugara, pjaustydamas ją kojomis. Judėjo taip greitai, kad net nesupratau, kas vyksta. — Karteris galiausiai atsisėdo į Grehemo pritrauktą kėdę. — Nelė susipainiojo pakinktuose, pargriuvo ir sulaužė jam kelias kojas. Paskui jis ėmė ropoti prie manęs. — Vyras sukryžiavo rankas ant kruvinos krūtinės ir nusipurtė. — Nusimečiau jį ir ėmiau iš visų jėgų trypti. Bet tas padaras vėl puolė... — Karteris užsikirto, jo veidas išblyško.

Smuklininkas linktelėjo ir vėl pabaksnojo padarą pirštu.

— Nei kraujo. Nei organų. Lyg koks grybas.

— Teilu didis, palik jį ramybėj, — ėmė maldauti kalvio pameistrys. — Kartais vorai ir negyvi ima trūkčioti.

— Jūs tik paklausykit, ką kalbat, — kandžiai tarė Kobas. — Vorai neužauga sulig kiaule. Puikiai žinot, kas tai. — Jis nužvelgė visus iš eilės ir pridūrė: — Tai demonas.

Visi sužiuro į sumaitotą gniutulą ant stalo.

— Eik jau, — tarė Džeikas, tiesa, šįkart prieštaraudamas labiau iš įpročio. — Jis visai nepanašus į... — Jis neapibrėžtai mostelėjo rankomis. — Negali jis būti...

Visi suprato ir be žodžių. Apskritai demonų, be abejo, būna. Bet jie tarsi Teilu angelai, karžygiai ar karaliai. Jie esti pasakojimuose ir legendose. Taborlinas Didysis naikino demonus ugnimi ir žaibais. Teilu laužė juos rankomis ir mėtė staugiančius į bevardę tuštumą. Visa tai gali nutikti, bet tik ne čia. Tavo vaikystės draugas negalėjo mirtinai sutrypti vieno iš tų padarų pakeliui į Beidin Briutą. Tai juokinga.

Koutas perbraukė ranka savo raudonus plaukus ir nutraukė tylą.

— Yra tik vienas būdas išsiaiškinti tiesą, — pasakė jis ir išsitraukė iš kišenės išsipūtusį odinį kapšą. — Geležis arba ugnis.

— Ir Viešpaties vardas, — pridūrė Grehemas. — Demonai bijo trijų dalykų: šaltos geležies, švarios ugnies ir švento Viešpaties vardo.

Smuklininkas kietai sučiaupė lūpas, ir jo veidas įgavo piktoką išraišką.

— Žinoma, — pritarė jis, paskui iškratė ant stalo savo kapšą ir ėmė pirštu sklaidyti krūvą monetų: sunkių sidabrinių talentų, taip pat sidabrinių, tik plonų skatikų, varinių jotų, aplaužytų pusgrašių ir geležinių drabų. — Ar kas nors turi šimą?

— Tiks ir drabas, — tarė Džeikas. — Jie kalami iš geros geležies.

— Geros geležies čia nepakanka, reikia grynos, — atsakė Koutas. — O drabuose per daug anglies. Tai beveik plienas.

— Iš dalies jis teisus, — pritarė kalvio pameistrys. — Anglies ten nėra, bet gaminant plieną naudojamas koksas. Be to, dar ir kalkės.

Smuklininkas pagarbiai linktelėjo berniukui:

— Tu geriau žinai, jaunasis meistre. Juk tai tavo amatas. — Ilgi Kouto pirštai pagaliau rado monetų krūvoje šimą. — Štai jis.

— Ką tu su juo darysi? — paklausė Džeikas.

— Geležis nužudo demonus, — neužtikrintu balsu tarė Kobas, — bet šis jau ir taip negyvas. Tad kažin ar bus koks poveikis.

— Yra tik vienas būdas tai išsiaiškinti. — Smuklininkas visus greitai nužvelgė tarsi norėdamas įsitikinti, paskui ryžtingai atsisuko į stalą. Kiti dar šiek tiek atsitraukė.

Koutas prispaudė geležinį šimą padarui prie šono, pasigirdo trumpas, stiprus garsas, lyg pušiniam rąstgaliui spragtelėjus kaitrioje liepsnoje. Visi krūptelėjo, bet matydami, kad juodoji būtybė nesujudėjo, nurimo. Vyrai nusišypsojo vienas kitam virpančiomis lūpomis, lyg istorijos apie vaiduoklius išgąsdinti berniukai. Bet šypsenos greitai dingo nuo veidų: kambarys prisipildė saldaus, aštraus pūvančių gėlių ir degančių plaukų tvaiko.

Klinktelėjo ant stalo smuklininko dedamas šimas.

— Ką gi, — tarė jis, valydamasis rankas į prijuostę, — manau, viskas aišku. Ką dabar darysim?