Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Pamačius virš ugnies kabantį puodą, Metraštininko skrandis viltingai sugurgė, tačiau priėjęs arčiau jis užuodė šlykščią, su laužo dūmais susimaišiusią smarvę. Kvapas priminė svylančių plaukų ir pūvančių gėlių dvoką. Metraštininkas netruko apsispręsti — kad ir ką tas žmogus virtų savo geležiniame puode, jis šito į burną neims. Pakaks ir to, jei galės pernakvoti prie laužo — vis geriau nei drybsoti šalikelėj.

Metraštininkas įžengė į liepsnos apšviestą ratą.

— Pastebėjau tavo lau... — Jis nebaigė sakinio, nes žmogus žaibiškai pašoko ant kojų ir abiem rankomis iškėlė kardą. Nors ne, tai buvo ne kardas, tačiau ir ne paprastas medinis pagalys — per daug taisyklingos formos. Greičiau ilgas, tamsus vėzdas.

Metraštininkas sustojo kaip įbestas.

— Aš tik ieškau vietos nakvynei, — paskubom tarė jis, nesąmoningai sugriebdamas ant kaklo kabantį geležinį žiedą. — Nenoriu jokių nemalonumų. Geriau paliksiu tave vakarieniauti.

Jis žengė žingsnį atbulas, o nepažįstamasis atsipalaidavo ir nuleido savo vėzdą — pasigirdo, kaip cingteli metalas atsitrenkdamas į akmenį.

— Dėl apanglėjusio Viešpaties kūno, ką tu čia veiki tokį vėlų metą?

— Keliavau į Niuarą ir pamačiau laužo šviesą.

— Ir tiesiog ėjai tos šviesos link? Naktį, miške, nežinodamas, kas čia gali būti? — Žmogus po gobtuvu papurtė galvą. — Na, bet jei jau atpėdinai iki čia, eikš arčiau. — Jis mostelėjo Metraštininkui prieiti, ir šis pamatė ant nepažįstamojo rankų storas odines pirštines. — Teilu visagali, tau visad taip nesiseka, ar tik šią naktį?

— Nežinau, ko tu čia lauki, — tarė Metraštininkas ir žengė atbulas dar žingsnį, — bet esu tikras — tau verčiau ir toliau laukti vienumoje.

— Užsičiaupk ir paklausyk, — griežtai nutraukė jį nepažįstamasis. — Mes neturim daug laiko. — Jis nuleido akis ir pasitrynė ranka veidą. — Viešpatie, aš niekad nežinau, kiek tiems žmonėms galima pasakoti. Jei manim nepatikėsi, pamanysi, kad aš beprotis. O jei patikėsi , įsibaiminsi taip, kad bus dar blogiau. — Pakėlęs akis jis pamatė, kad Metraštininkas tebestovi sustingęs. — Kad tu prasmegtum! Eikš gi čionai. Jei trauksi atgal — pateksi tiesiai mirčiai į nagus.

Metraštininkas žvilgtelėjo sau per petį į miško tamsą.

— Kodėl? Kas ten tokio?

Nepažįstamasis trumpai karčiai susijuokė, paskui piktai papurtė galvą.

— Sakyti atvirai? — Jis atsainiai perbraukė ranka plaukus ir šitaip atsmaukė gobtuvą. Laužo šviesoje jo plaukai atrodė neįtikėtinai raudoni, o akys kone baugino ryškiu žalumu. Jis tiriamai nužvelgė Metraštininką ir galiausiai tarė: — Demonai. Didelių, juodų vorų pavidalo.

Metraštininkas lengviau atsikvėpė.

— Demonų nebūna. — Iš jo tono buvo akivaizdu, jog šiuos žodžius yra sakęs begalę kartų.

Raudonplaukis nepatikliai sukikeno.

— Ką gi, tuomet susirenkam mantą ir traukiam namolio! — Jis išsišiepė lyg pamišėlis, bet paskui vėl surimtėjo: — Paklausyk. Kaip suprantu, esi išsilavinęs žmogus. Mokslą aš gerbiu, ir iš esmės tu visai teisus: demonų nebūna. Bet šiąnakt, čia ir dabar, tu klysti. Siaubingai klysti. Ir kai tai suvoksi, nebenorėsi būti anoje laužo pusėje.

Nuo jo balse nuskambėjusio tvirto įsitikinimo Metraštininką nukrėtė šiurpas. Nors jautėsi kaip paskutinis kvailys, atsargiai apėjo laužą.

Nepažįstamasis greitai permetė jį akimis.

— Spėju, neturi jokio ginklo? — Metraštininkas papurtė galvą. — Nesvarbu. Kardas nelabai ir padėtų. — Jis įbruko Metraštininkui į rankas sunkią pliauską. — Vargu ar tau pavyks trinktelėti bent vienam, bet pabandyti verta. Jie greiti. Jei kuris užsiropš ant tavęs, tiesiog griūk ant žemės. Stenkis užgulti jį, sulaužyti savo svoriu. Vartykis ant jo. Jei kokį sučiupsi, mesk į ugnį.

Greitakalbe berdamas žodžius, jis vėl užsimaukšlino gobtuvą.

— Jei turi dar kokių drabužių — apsivilk. Jei turi antklodę — susi...

Staiga jis nutilo ir pažvelgė į mišką už laužo.

— Stovėk nugara į sieną, — tarė jis šiurkščiai, keldamas savo vėzdą abiem rankomis.

Metraštininkas taip pat nukreipė akis į mišką. Tarp medžių judėjo juodi šešėliai.

Paskui jie išropojo į šviesą: juodi, daugiakojai ir didžiuliai kaip vežimo ratai. Vienas, greitesnis už kitus, be atodairos puolė prie ugnies. Jis judėjo bauginamai vingriai lyg gyvatė ir bukai atkakliai lyg vabzdys.

Metraštininkui nespėjus pakelti savo pliauskos, padaras apibėgo laužą ir staigiai šoko ant jo it svirplys. Vyras pakėlė rankas kaip tik tą akimirką, kai juodasis šešėlis trenkėsi jam į krūtinę ir veidą. Šaltos, kietos padaro kojos apglėbė Metraštininką ir ėmė draskyti rankas, bandydamos įsikibti. Pajutęs aštrų skausmą, raštininkas atšoko, užkliuvo kulnu už nelygios žemės ir smarkiai sumostagavęs rankomis parpuolė.

Griūdamas Metraštininkas paskutinį kartą žvilgtelėjo į laužo apšviestą ratą. Iš tamsos niro vis daugiau juodųjų būtybių. Ant medžių šaknų, akmenų ir nukritusių lapų jų kojos trypė greitą staccato. Šiapus laužo žmogus su didžiuliu apsiaustu abiem rankomis pakėlė geležinį vėzdą. Jis stovėjo visiškai ramus ir nebylus. Jis laukė.

Metraštininkas griuvo atbulas, su tamsiuoju padaru ant savęs. Jis trenkėsi pakaušiu į akmeninę sieną ir pajuto, lyg galvoje kas būtų sprogę. Viskas aplink sulėtėjo, paskui ėmė lietis, galiausiai ir visai aptemo.

Metraštininkas atmerkė akis, bet galėjo įžiūrėti tik tamsius šešėlius ir laužo liepsną. Galva tvinkčiojo. Ties pečiais vėrė aštrus skausmas, o kas kartą įkvepiant nudiegdavo ir kairį šoną.

Po ilgų bandymų Metraštininkui šiaip taip pavyko sutelkti žvilgsnį. Kai pasaulis išniro iš miglos, jis pamatė šalia sėdintį nepažįstamąjį. Jis nebemūvėjo pirštinių, o didysis apsiaustas, į kurį tebebuvo susisupęs, dabar labiau panėšėjo į skarmalus. Bet apskritai vyras atrodė gyvas ir sveikas. Jo veidą vėl slėpė gobtuvas.

— Prabudai? — smalsiai paklausė jis. — Tai gerai. Susižeidus galvą visko būna. — Gobtuvas šiek tiek pasisuko. — Gali kalbėti? Ar supranti, kur esi?

— Taip, — pralemeno Metraštininkas. Regis, jam prireikė didžiulių pastangų ištarti šį vienintelį žodį.

— Dar geriau. Ką gi, yra du — bus ir trys: kaip manai, ar pajėgsi atsistoti ir man padėti? Mes turime sudeginti ir palaidoti jų liekanas.

Metraštininkas truputį pajudino galvą ir iškart pajuto svaigulį bei pykinimą.

— Kas man nutiko?

— Turbūt sulaužiau tau porą šonkaulių, — atsakė nepažįstamasis. — Vienas iš jų užsiropštė ant tavęs. Nebuvo kitos išeities. — Jis gūžtelėjo pečiais. — Atleisk, bet viskas turi savo kainą. Jau susiuvau žaizdas ant tavo rankų. Turėtų gerai sugyti.

— Jie pasitraukė?

Gobtuvas kiek palinko.

— Skreliai niekad nesitraukia. Jie kaip vapsvų spiečius. Puola, kol žūsta.

Metraštininko veidą iškreipė siaubas:

— Tų padarų čia visas spiečius?

— Šventas Dieve, ne. Jų buvo tik penketas. Bet vis tiek juos reikia sudeginti ir užkasti — atsarga gėdos nedaro. Aš jau prikapojau tinkamų malkų: uosio ir šermukšnio.

Metraštininkas isteriškai sukikeno.

— Visai kaip toj vaikiškoj dainelėj:

Duobei vietą tu išrink:

Du ir dešimt — atsimink.

Uosio dėk ir guobos dėk,

Ir šermukšnio negailėk...

— Taip, iš tikrųjų, — sausai pritarė vyras. — Nustebtum sužinojęs, kiek daug visko slypi vaikiškose dainelėse. Šiaip ar taip, nors ir nemanau, kad mums reikia kasti dešimties pėdų gylio duobę, vis dėlto pagalbos neatsisakysiu... — Jis reikšmingai nutilo.