Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Kai Koutas nusirengė ir ruošėsi gultis, staiga plykstelėjusi rausva ugnis nušvietė jam ant nugaros ir rankų neryškias linijas. Randai buvo lygūs, blyškūs, išraižę kūną kaip žaibas, kaip tolimų prisiminimų raukšlės. Akimirką liepsnos pliūpsnis apšvietė ir senas žaizdas, ir naujas. Visi randai buvo glotnūs, sidabriški. Visi, išskyrus vieną.

Ugnis plykstelėjo ir užgeso. Tuščioje lovoje, tarsi kantri mylimoji, jo laukė miegas.

Keliautojai išvyko ankstų kitos dienos rytą. Juos aptarnavo Bastas, paaiškinęs, kad šeimininko kelis smarkiai sutino ir jis negali nusileisti laiptais tokią ankštybę. Visi supratingai palinksėjo, tik pirklio sūnus smėlio spalvos plaukais buvo per daug pagiringas, kad apskritai ką nors suprastų. Apsauginiai, vartydami akis, apsikeitė šypsenomis, skardininkas čia pat išrėžė pamokslą apie blaivybę ir saiką, o Bastas pasiūlė keletą nelabai malonių būdų gydytis nuo pagirių.

Svečiams išvykus, Bastas toliau šeimininkavo smuklėje, tai buvo visai lengvas darbas: lankytojų nebuvo, tad didžiąją dalį laiko jis praleido svarstydamas, ką smagesnio nuveikus.

Po pusiaudienio laiptais nusileido Koutas ir rado Bastą stovintį už baro ir sunkia oda įrišta knyga traiškantį riešutus.

— Labas rytas, Reši.

— Labas rytas, Bastai, — atsakė Koutas. — Yra kokių naujienų?

— Buvo užbėgęs Orisonų berniukas. Klausė, ar mums nereikia avienos.

Koutas kinktelėjo taip, tarsi tokios naujienos ir būtų tikėjęsis.

— Kiek užsakei?

Bastas nusiviepė.

— Aš nekenčiu avienos, Reši. Jos skonis kaip šlapių pirštinių.

Koutas gūžtelėjo pečiais ir nuėjo prie durų.

— Turiu sutvarkyti kelis reikalus. Prižiūrėk viską, gerai?

— Žinoma, kaip visada.

Koutas išėjo iš „Pakelakmenio“ ir įkvėpė sustingusio, tvankaus oro, visu sunkumu užgulusio į miestelio centrą vedantį žvyrkelį. Dangus, blanki pilkų debesų drobulė, atrodė taip, lyg norėtų lyti, tačiau neturėtų tam jėgų.

Koutas perėjo kelią ir pasuko prie atvirų kalvės durų. Jam stebint kalvis — trumpai kirptas, bet užtat su tankia ir vešlia barzda — rūpestingai sukalė dvi vinis į dalgio žiedą, pritvirtindamas ašmenis prie lenkto medinio koto.

— Sveikas, Kalebai.

Kalvis atrėmė dalgį į sieną.

— Kuo galiu padėti, Koutai?

— Ar Orisonų berniukas ir pas tave buvo užbėgęs? — paklausė smuklininkas, kalvis linktelėjo galvą. — Jų avys vis dar dingsta?

— Tiesą sakant, kelios pradingėlės galiausiai atsirado. Siaubingai sudarkytos, kone suplėšytos į skutus.

— Vilkai? — paklausė Koutas.

Kalvis gūžtelėjo:

— Na, dabar lyg ir ne jų metas, bet, kita vertus, kas gi daugiau? Negi lokys? Manau, Orisonai dabar išparduoda viską, ko nebegali sužiūrėti. Jiems ir darbo rankų trūksta.

— Kaip tai?

— Spaudžia mokesčiai, tad teko atleisti berną, o jų vyriausias sūnus dar vasaros pradžioj stojo karaliaus tarnybon. Dabar jis kariauja su maištininkais Menate.

— Menerase, — mandagiai pataisė Koutas. — Jei dar pamatysi jų berniuką, pasakyk jam, kad norėčiau nusipirkti pusantros skerdenos.

— Gerai, — kalvis supratingai pažvelgė į smuklininką. — Dar ko nors?

Staiga susidrovėjęs Koutas nusuko akis į šalį.

— Na... pamaniau, gal turi kokį geležinį strypą? — tarė jis, vengdamas kalvio žvilgsnio. — Nieko įmantraus nereikia. Paprastas senas geležinis strypas tiks kuo puikiausiai.

Kalebas sukikeno:

— O aš vis svarsčiau: kažin kaip Koutas — ateis ar ne? Senasis Kobas ir kiti užvakar buvo atėję. — Jis priėjo prie darbastalio ir nuklojo nuo jo storos drobės gūnią. — Užtat ir padariau keletą atsargai.

Koutas paėmė maždaug dviejų pėdų ilgio geležinį strypą ir atsainiai juo pamosavo.

— Nuovokus tu žmogus, Kalebai.

— Išmanau savo amatą, — išdidžiai atsakė kalvis. — Dar ko nors?

— Tiesą sakant, — tarė Koutas, patogiai atremdamas geležinį strypą į petį, — yra dar vienas dalykas. Gal turi atsarginę prijuostę ir porą kalvio pirštinių?

— Gal ir surasiu, — dvejodamas atsakė Kalebas. — Kam tau viso to reikia?

— Už mano smuklės, — Koutas mostelėjo galva į „Pakelakmenio“ pusę, — keroja senas gervuogynas. Ketinu jį išrauti, o kitais metais įveisti ten sodą. Bet visai nesinori nusidraskyt pusę odos.

Kalebas linktelėjo ir pamojo Koutui sekti paskui jį į kalvę.

— Čia mano senieji reikmenys, — tarė kalvis, suieškojęs porą sunkių pirštinių ir standžią odinę prijuostę, daugelyje vietų pradegintas iki juodumo ir išterliotas riebalais. — Ne kažin kas, bet, manau, geriau negu nieko.

— Kiek aš už tai skolingas? — paklausė Koutas siekdamas kapšo.

Kalebas papurtė galvą:

— Joto bus per akis. Juk nei man, nei berniukui jų nebereikia.

Smuklininkas ištiesė jam monetą, o kalvis sudėjo pirštines ir prijuostę į seną storą maišą.

— Tu įsitikinęs, kad reikia tai daryti dabar? — paklausė kalvis. — Seniai lietaus bebūta. Po pavasarinio atodrėkio žemė bus minkštesnė.

Koutas gūžtelėjo pečiais:

— Senelis man visad sakydavo: jei nori ką nors išrauti, ir padaryti tai su visam, tuomet ruduo — pats tas metas. — Pamėgdžiodamas seno žmogaus balso virpėjimą Koutas tęsė: — „Pavasario mėnesiais visa kas pilna gyvybės. Vasarą — viskas sustiprėja ir laikosi įsikibę gyveniman kiek tik gali. O ruduo...“ — Smuklininkas pažvelgė į spalvas permainiusią medžių lapiją. — „O ruduo — pats tas metas. Rudenį visa kas pavargsta ir ruošiasi mirti.“

Tos dienos popietę Koutas nusiuntė Bastą numigti ir atsigriebti už praeitą naktį, o pats tingiai vaikštinėjo po smuklę, baiginėdamas smulkius nuo vakar likusius darbus. Lankytojų nebuvo. Kai pagaliau ėmė temti, Koutas uždegė lempas ir ėmė be jokio susidomėjimo vartyti knygą.

Ruduo paprastai būdavo laikomas judriausiu metų laiku, tačiau dabar keliautojų užsukdavo retai. Koutas niūriai suvokė, kad žiema bus labai ilga.

Smuklę jis uždarė kaip niekad anksti. Grindys ir taip buvo švarios, tad jų neplovė. Nevalė nei stalų, nei baro — nebuvo kam jų šiandien ištepti. Tik nublizgino vieną kitą butelį, paskui užrakino duris ir nuėjo miegoti.

Ir nebuvo kam pastebėti, kad kažkas pasikeitė. Tik Bastas, žvelgdamas į savo šeimininką, nerimavo ir laukė. KETVIRTAS SKYRIUS Pusiaukelėje į Niuarą

Metraštininkas šlubčioti pradėjo jau vakar, bet kadangi šiandien ant kojų apskritai neliko vietos, kuri neskaudėtų, ir šlubčiojant eiti nebuvo lengviau. Abots Forde ir Reniše jis už palaikius kuinus siūlė nežmoniškus pinigus, tačiau tokių mažų miesteliūkščių gyventojai atliekamų arklių neturi, ypač kai javapjūtė ant nosies.

Metraštininkas buvo nusiplūkęs per dieną, bet vis tiek, nuolat klupinėdamas, tęsė kelionę, nepaisydamas nei užslinkusios nakties, nei vos įžiūrimo provėžų išmušto žvyrkelio. Dvi valandas apgraibom paklypinėjęs tamsoje, Metraštininkas staiga pastebėjo tarp medžių blyksint šviesą ir, numojęs ranka į ketinimą dar šiąnakt pasiekti Niuarą, nusprendė, kad jam visai pakaks ir ūkininkų svetingumo.

Jis išsuko iš kelio ir nuklupinėjo pro medžius šviesos link. Bet ugnis buvo toliau nei jis manė, be to, ir gerokai didesnė. Tai nebuvo pro langą sklindanti lempos šviesa, ir netgi ne žiežirbuojantis stovyklavietės laužas. Tarp seno namo griuvėsių Metraštininkas pamatė didžiulę, siautulingą liepsną. Griuvėsiai tebuvo dvi aptrupėjusios akmeninės sienos, o jų kampe gūžėsi žmogus. Vilkėjo jis didžiulį apsiaustą su gobtuvu, ir siautėsi juo taip, lyg būtų gūdi žiema, o ne šiltas rudens vakaras.