Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Stebėdamas, kaip vėjas taršo fontano purslus, gūžtelėjau pečiais.

— Žinai, ką mes turėtume... — Simas nutilo nebaigęs minties ir sužiuro kažkur man už nugaros. Jo veidas staiga pasidarė be jokios išraiškos.

Atsigręžiau pažiūrėti, į ką jis taip spokso, ir pamačiau, kad mano liutnios dėklas tuščias. Instrumento jame nebebuvo. Kaip išprotėjęs dairiausi aplink, pasiruošęs šokti ant kojų ir pulti jo ieškoti. Bet nebuvo reikalo... Už kelių pėdų stovėjo Ambrozas ir keli jo draugužiai. Rankoje jis atsainiai laikė mano liutnią.

— Teilu gailestingas, — man už nugaros tyliai sumurmėjo Simonas, paskui, jau normaliu balsu, tarė: — Atiduok, Ambrozai.

— Tylėk, e’lire, — atkirto Ambrozas. — Tai ne tavo reikalas.

Atsistojau ir įsmeigiau akis tiesiai į jį ir į savo liutnią. Anksčiau maniau, kad Ambrozas už mane aukštesnis, bet dabar pamačiau, kad mes beveik vienodo ūgio. Jis, regis, dėl to taip pat kiek nustebo.

— Atiduok, — tariau ištiesdamas ranką. Keista, bet ji nedrebėjo. Užtat visas tirtėjau viduje: ir iš baimės, ir iš pykčio.

Manyje vienu metu prakalbo du balsai. Viena mano dalis rėkė: „Prašau, nieko jai nedaryk. Nesudaužyk. Nenoriu to patirti dar kartą. Nelaikyk jos šitaip už kaklelio.“ Tuo tarpu kita pusė skandavo taip, tarsi spjaudytųsi krauju: „Nekenčiu tavęs, nekenčiu tavęs, nekenčiu tavęs...“

Žengiau žingsnį į priekį.

— Atiduok.

Mano balsas nuskambėjo keistai netgi man pačiam: jis buvo beaistris ir lygus. Lygus kaip mano ištiestas delnas. Vidinis drebulys liovėsi.

Ambrozas sustingo: kažkas mano balse sukėlė jam nerimą. Jaučiau, kad jis sutrikęs ir įsitempęs, — elgiausi ne taip, kaip jis tikėjosi. Už mano nugaros Vilemas su Simonu sulaikė kvapą. Ambrozo draugužiai nutilo ir staiga pasidarė nebe tokie pasitikintys savimi.

Ambrozas nusišypsojo ir kilstelėjo antakius.

— Bet aš parašiau tau dainą, ir man reikia akompanimento.

Jis negrabiai suėmė abiem rankom liutnią ir džerkštelėjo pirštais per stygas, nė negalvodamas apie ritmą ar melodiją. Keli praeiviai stabtelėjo pažiūrėti, kas čia vyksta, o Ambrozas uždainavo:

Gyveno kartą Kvoutas toks. Prie pokštų

Jis pirmas buvo liežuviu mitriu.

Magistrai laikė driskių proto bokštu

Ir lepino dažnai jį botagu.

Aplink susirinko būrelis žmonių, jie šypsojosi ir juokėsi iš šio mažo vaidinimo. Padrąsintas Ambrozas žemai nusilenkė.

— O dabar visi kartu! — sušuko jis, pakeldamas rankas lyg orkestro dirigentas ir mojuodamas liutnia tarsi batuta.

Žengiau dar žingsnį į priekį.

— Atiduok, arba aš tave užmušiu.

Tą akimirką kalbėjau visiškai rimtai.

Visi staiga nutilo. Matydamas, kad iš manęs nesulauks to, ko tikisi, Ambrozas atsistojo abejinga povyza.

— Kai kurie žmonės neturi humoro jausmo, — tarė jis atsidusdamas. — Gaudyk.

Jis metė man liutnią, — tačiau jos sukurtos ne tam, kad jas svaidytų: instrumentas skriedamas negrabiai apsisuko, ir aš sugriebiau rankomis tik orą. Ar tai buvo Ambrozo nevikrumas, ar žiaurumas — nesvarbu. Liutnios korpusas trenkėsi į grindinio akmenis ir pasigirdo lūžtančio medžio pokštelėjimas.

Šis garsas man priminė siaubingą trekštelėjimą, nuaidėjusį tuomet, kai suodiname Tarbeano skersgatvyje po mano kūnu lūžo tėvo liutnia. Pasilenkiau pakelti instrumentą, o jis sudejavo kaip sužeistas žvėris. Ambrozas grįžtelėjo mano pusėn, ir pastebėjau jo akyse žybsint linksmas kibirkštėles.

Išsižiojau staugti, rėkti, prakeikti jį. Bet vietoj to iš gerklės išsiveržė kažkas kita — žodis, kurio nežinojau ir kuris negalėjo išplaukti iš atminties.

Viskas, ką girdėjau paskui, buvo vėjo staugsmas. Jis užriaumojo kiemelyje kaip netikėta audra. Netoliese stovinti karieta apvirto ant šono ir nučiuožė grindiniu, o panikos ištikti jos arkliai stojosi piestu. Iš kažkieno rankų išplėštas natų sąsiuvinis pralėkė pro šalį lyg žaibas. Vėjo gūsis mane stumtelėjo į priekį. Nuo jo svyrinėjo visi.

Visi, išskyrus Ambrozą — jis gulėjo priplotas prie žemės lyg būtų parmuštas paties Dievo rankos.

Paskui viskas nurimo. Popieriai krito sukdamiesi kaip rudeniniai lapai. Žmonės apstulbę dairėsi aplink, visų plaukai buvo suvelti, o drabužiai išdraikyti. Vėjas liovėsi taip staiga, kad keli pasvirę atsilaikyti bandę praeiviai vos neparpuolė.

Man skaudėjo gerklę. Mano liutnia buvo sulaužyta.

Ambrozas svirduliuodamas atsikėlė. Vieną ranką jis laikė nepatogiai prispaudęs prie šono, jo viršugalvis kraujavo. Beprotiškos baimės ir sumaišties kupinas žvilgsnis, kuriuo jis į mane pažiūrėjo, buvo man kad ir trumpas, bet saldus malonumas. Pagalvojau — ar nevertėtų riktelti jam dar kartą: įdomu, kas nutiktų? Ar vėjas vėl pakiltų? O gal Ambrozą prarytų žemė?

Išgirdau panišką arklio prunkštimą. Iš „Eoliano“ ir kitų namų į aikštę pasipylė žmonės. Muzikantai paklaikę dairėsi į šalis, ir visi kalbėjo vienas per kitą.

— ...čia buvo?

— ...natos išsilakstė. Padėkit surinkti, kol jie...

— ...tai padarė. Štai tas, raudonais...

— ...demonas. Vėjo demonas ir...

Bežadis ir sumišęs, taip pat dairiausi po kiemą, kol Vilemas su Simonu paskubom manęs nenusivedė.

— Nežinojom, kur jį vesti, — tarė Simonas Kilvinui.

— Dar kartą viską papasakokit, — ramiai pasakė magistras. — Bet šį kartą tegul kalba tik vienas. — Jis parodė į Vilemą. — Ir pasistenk surikiuoti žodžius tvarkinga seka.

Sėdėjome Kilvino kabinete. Durys buvo uždarytos, užuolaidos užtrauktos. Vilemas ėmė pasakoti, kas nutiko, bet įsibėgėjęs nejučia perėjo į siaru kalbą. Kilvinas linksėjo, jo veidas buvo mąslus. Simonas klausėsi įdėmiai, retkarčiais įterpdamas vieną kitą žodį.

Sėdėjau ant taburetės. Sumaišties apimtoje galvoje sūkuriavo iki galo nesuformuluoti klausimai. Skaudėjo gerklę. Kūnas buvo pavargęs ir pilnas išsivadėjusio adrenalino. Kažkur, pačioje krūtinės gelmėj, dalelė manęs degė pykčiu, lyg raudonos ir karštos žaizdro anglys pūstelėjus dumplėms. Tačiau išoriškai jaučiausi sukaustytas stingulio, tarsi kas nors būtų mane užliejęs dešimties colių vaško sluoksniu. Neliko jokio Kvouto, tik sumaištis, pyktis ir viską gaubiantis sąstingis. Buvau lyg audros blaškomas žvirblis, nepajėgiantis nei susirasti tvirtos šakelės įsikibti, nei suvaldyti vartymusi kūliais virtusio skrydžio.

Vilemas jau artėjo prie pabaigos, kai į kabinetą nepabeldęs ir iš anksto nepranešęs įsiveržė Elodinas. Vilas nutilo. Žvilgtelėjau į Įvardijimo magistrą, paskui vėl įsmeigiau akis į rankose laikomą sulaužytą liutnią. Bandydamas ją apversti, aštriu kraštu įsipjoviau pirštą ir abejingai žiūrėjau, kaip ištrykšta ir ant grindų laša kraujas.

Nesivargindamas kalbėti su kitais, Elodinas priėjo tiesiai prie manęs ir atsistojo priešais.

— Kvoutai?

— Jam kažkas negerai, magistre, — tarė Simonas spigiu iš susirūpinimo balsu. — Jis kažkoks apdujęs. Neišpeši nė žodžio.

Girdėjau šiuos žodžius ir netgi žinojau kiekvieno iš jų reikšmę, tačiau jie man vis tiek nelipo į prasmingą visumą.

— Manau, jis susitrenkė galvą, — pasakė Vilemas. — Jis tarytum žiūri į tave, bet nieko nesupranta. Kaip šuo.

— Kvoutai? — pakartojo Elodinas. Kai nieko neatsakiau ir nepakėliau akių nuo liutnios, jis ištiesė ranką ir švelniai kilstelėjo mano smakrą, kol mūsų žvilgsniai susitiko. — Kvoutai.

Sumirksėjau.

Elodinas žiūrėjo į mane. Jo tamsios akys mane tarsi sustiprino. Apramino audrą viduje.