Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

— Ar buvo ten nupieštas vyras baltais plaukais ir juodomis akimis?

Mergaitė išpūtusi akis į mane pažvelgė ir linktelėjo.

— Man taip baisu. — Ji sudrebėjo.

Čandrianai. Tai buvo vaza, išpiešta čandrianais ir jų simboliais.

— Dar ką nors atsimeni apie tuos paveiksliukus? — paklausiau. — Neskubėk, gerai pagalvok.

Nina susimąstė.

— Vienas žmogus visai neturėjo veido: tik gaubtas, o po juo — nieko. Prie jo kojų gulėjo veidrodis, o virš galvos buvo visokie mėnuliai. Na, žinote: pilnatis, priešpilnis, delčia. — Ji vėl nuleido akis susimąsčiusi. — Ir dar buvo moteris... — Mergaitė išraudo. — Be kai kurių drabužių.

— Dar ką nors atsimeni? — paklausiau. Ji papurtė galvą. — Na, o užrašai?

— Užrašyta buvo ne mūsiškai. Nieko negalėjau suprasti.

— Kaip manai, gal sugebėtum ką nors iš tų rašmenų man nupiešti?

Ji vėl pakratė galvą.

— Aš tą puodą regėjau tik akimirką, — tarė Nina. — Mudu su Džimiu žinojom — jei jo tėtušis mus užklups, abiem išpers kailį. — Jos akys staiga prisikaupė ašarų. — Ar dėl to, kad mačiau tą daiktą, demonai ateis ir manęs?

Raminamai papurčiau galvą, bet ji vis tiek pratrūko verkti.

— Po to, kas nutiko pas Mauteną, man pasidarė taip baisu, — sukūkčiojo Nina. — O dar tie sapnai... Žinau, jie ateis ir manęs.

Atsisėdau šalia mergaitės ant lovos ir kažką raminamai murmėdamas apkabinau. Pamažu jos raudojimas aprimo.

— Niekas tavęs neateis.

Ji pakėlė į mane žvilgsnį. Nina nebeverkė, tačiau jos akyse mačiau tiesą — ji vis dar siaubingai bijo. Jokie paguodos žodžiai nebūtų jos įtikinę, kad nerimauti nėra ko.

Atsistojau ir nuėjau prie savo apsiausto.

— Aš tau šį tą duosiu, — tariau rausdamasis vienoje iš kišenių. Išėmiau Žvejykloje gaminamos simpatinės lempos detalę — šviesaus metalo skridinį su vienoje pusėje išraižyta sudėtinga sigaldrija.

Padaviau jį mergaitei.

— Gavau šį amuletą Velorane. O tai labai toli, už Štormvalo kalnų. Geresnio nuo demonų apsaugančio amuleto ir nerasi. — Paėmiau Ninos ranką ir įspaudžiau skridinėlį į delną.

Nina pažiūrėjo į jį, paskui į mane.

— O jums jo nereikia?

Papurčiau galvą.

— Aš turiu kitų būdų apsisaugoti.

Ji sugniaužė skridinį, jos skruostais vėl nusirito ašaros.

— O, ačiū jums. Visad jį turėsiu prie savęs. — Nina taip stipriai spaudė metalo gabalėlį, kad net pabalo krumpliai.

Mergaitė jį pames. Negreit, gal po metų, dvejų ar dešimties. Tokia jau žmogaus prigimtis, ir kai tai nutiks, jai bus blogiau nei dabar.

— Tai nebūtina, — greitai atsakiau. — Jis veikia štai šitaip. — Paėmiau Ninos delną, kuriame ji gniaužė skridinį, ir uždengiau jį savuoju. — Užsimerk.

Nina užmerkė akis ir aš lėtai padeklamavau pirmas dešimt eilučių iš Ve Valora Sartane. Tiesą sakant, nelabai tinkamas kūrinys, bet nieko geresnio tą akimirką nesugalvojau. Temikų kalba skamba įspūdingai, ypač jei turi stiprų dramatinį baritoną, kaip aš.

Man baigus mergaitė atsimerkė. Šį kartą jos akys buvo pilnos ne ašarų, o nuostabos.

— Dabar amuletas pritaikytas tau, — tariau. — Kad ir kur būtų, jis vis tiek tave saugos. Net jei jį sulaužysi ar sulydysi, kerai vis tiek laikysis.

Nina apsivijo mane rankomis ir pabučiavo į skruostą, paskui, visa išraudusi, staiga atsistojo. Veide, kuris nebeatrodė nei blyškus, nei iškamuotas, degė akys. Dabar pastebėjau ir tai, ko nemačiau anksčiau — mergaitė buvo graži.

Netrukus Nina išėjo, o aš atsisėdau ant lovos ir susimąsčiau.

Pastarąjį mėnesį iš pragariško gaisro išgelbėjau merginą, iššaukęs ugnį ir žaibą atsikračiau samdomų žudikų, ir netgi nužudžiau padarą, kurį, priklausomai nuo požiūrio, galima laikyti drakonu arba demonu.

Bet čia, šiame kambaryje, aš pirmą kartą iš tikrųjų pasijutau herojumi. Jei ieškote priežasčių, kodėl aš galiausiai tapau tuo, kas esu, jei ieškote pačių ištakų, jos slypi būtent čia. AŠTUONIASDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS Sugrįžimas

Tą patį vakarą susirinkau savo mantą ir nulipau į salę. Miestelėnai nenuleido nuo manęs akių ir susijaudinę kažką tarpusavyje murmėjosi. Eidamas prie baro nugirdau keletą sakinių ir suvokiau, kad vakar apibintuotą mane matę žmonės buvo įsitikinę, jog po tvarsčiais — siaubingos žaizdos. O šiandien pasirodžiau be vyturų, ir vietoj baisių sužalojimų tebuvo kelios nežymios mėlynės. Dar vienas stebuklas. Šiaip ne taip užgniaužiau šypseną.

Niūrusis smuklininkas pasakė, kad neketina iš manęs imti nė grašio, — ir taip visas miestas man skolingas. Bet aš laikiausi savo. Ne, ne, jokiu būdu. Jis nenori apie tai nė girdėti. Jei tik galėtų dar kaip nors išreikšti man savo padėką...

Nutaisiau mąslią miną. Kad jau apie tai prašneko, gal jis kur nors rastų dar vieną butelį to puikaus žemuoginio vyno...

Patraukiau į Evsdauno dokus ir gavau vietą žemyn upe keliaujančioje baržoje. Paskui, laukdamas, kol išplauksim, paklausinėjau dokininkų, ar jie per pastarąsias porą dienų nepastebėjo čia jaunos merginos. Tamsiaplaukė, graži...

Pastebėjo. Ji buvo čia vakar popietę ir išplaukė į žemupio pusę. Sužinojęs, kad Dena saugi ir, regis, sveika, pajutau palengvėjimą. Bet, kalbant apie visa kita, nežinojau, ką ir manyti. Kodėl ji neatėjo į Treboną? Negi ji mano, kad ją palikau? Ar ji prisimena, ką kalbėjome tą naktį gulėdami ant pilkakmenio?

Įplaukėme į Imrės dokus likus kelioms valandoms iki aušros, ir aš nuėjau tiesiai pas Devi. Po atkaklių derybų atidaviau jai lodenkmenį ir vieną talentą, ir šitaip padengiau trumpalaikę dvidešimties talentų paskolą. Dar liko ankstesnis įsiskolinimas, tačiau, nors mano kapšelis vėl buvo beveik tuščias, po visko, ką man teko patirti, keturių talentų suma nebeatrodė tokia grėsmingai didelė.

Grįžti į ankstesnes gyvenimo vėžes prireikė laiko. Buvau išvykęs vos keturias dienas, bet turėjau atsiprašyti ir pasiaiškinti įvairiausiems žmonėms. Praleidau susitikimą su grafu Trepe, dvi pamokas pas Manetą ir pietus su Fela. Ankeriui teko du vakarus verstis be muzikanto. Net Auri švelniai papriekaištavo, kad neatėjau jos aplankyti.

Praleidau Kilvino, Elksa dal ir Arvilo paskaitas. Visi priėmė mano atsiprašymus su maloningu nepasitenkinimu. Žinojau — kai bus skiriamas mokestis už mokslą kitą trimestrą, netikėtas ir iš esmės nepaaiškinamas dingimas atsilieps mano kišenei.

Bet svarbiausia — Vilas ir Simas. Juos pasiekė gandai, kad skersgatvyje buvo užpultas kažkoks studentas. Kadangi Ambrozo mina pastarosiomis dienomis spindėjo dar didesniu pasitenkinimu savimi nei paprastai, jie nusprendė, kad aš pabėgau iš miesto arba, jei nutiko blogiausia, guliu Omečio dugne su akmeniu po kaklu.

Vilas su Simu buvo vieninteliai, kuriems paaiškinau, kas iš tikrųjų nutiko. Nors ir neatskleidžiau tiesos, kodėl domiuosi čandrianais, papasakojau jiems visą istoriją ir parodžiau žvyną. Bičiuliai kaip reikiant apstulbo, tačiau čia pat tiesiai šviesiai pasakė, kad kitą kartą verčiau palikčiau jiems raštelį, kitaip man pašėlusiai atsirūgs.

Ir dar aš ieškojau tos, kuriai pasiaiškinti norėjau labiau nei kam kitam, — Denos. Bet ir vėl nesėkmingai. AŠTUONIASDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS Netikėta audra

Galiausiai sutikau Deną, kaip visada, visiškai atsitiktinai.

Įvairiausių minčių knibždančia galva skubėjau gatve ir pasukęs už kampo staiga sustojau, kad nesusidurčiau su ja kaktomuša.

Akimirką stovėjome vienas prieš kitą apstulbę ir praradę žadą. Nors visas šias dienas ieškojau Denos veido kiekviename šešėlyje ir kiekviename karietos lange, išvydęs ją pasijutau pritrenktas. Aš prisiminiau jos akių formą, bet ne jų skvarbą ir galią. Jų tamsumą, bet ne gelmę. Denos artuma užgniaužė man kvapą, tarsi būčiau staiga atsidūręs giliai po vandeniu.