Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Mane rado gulintį be sąmonės ant demoną užmušusio geležinio rato. Vietinis šundaktaris kiek galėdamas mane sulopė ir, nenutuokdamas apie nepaprastą mano kaukolės tvirtumą, išreiškė didžiules abejones, ar aš kada nors pabusiu.

Pradžioj visi manė, kad tesu nelaimingas pašalietis arba kažkokiu būdu sugebėjau nuplėšti ratą nuo bažnyčios sienos. Tačiau mano stebuklingas atsigavimas ir žinia, kad pradeginau skylę ant baro, paskatino žmones atkreipti dėmesį į tai, ką vienas berniukas ir sena našlė kalbėjo jau visą dieną: kai senasis ąžuolas užsiplieskė kaip deglas, jie matė kažką stovint ant bažnyčios stogo. Tą žmogų iš apačios apšvietė ugnis, o rankas jis laikė pakeltas priešais save, tarsi meldžiantis...

Galiausiai meras ir konsteblis išsakė viską, ką galėjo, kad neleistų įsitvyroti tylai, ir nuščiuvę nerimastingai žvilgčiojo tai į mane, tai vienas į kitą.

Aš staiga suvokiau, kad priešais save jie mato ne skarmaluotą tuščiakišenį berniūkštį, o paslaptingą žaizdomis nusėtą žmogų, kuris nužudė demoną. Nebuvo priežasčių įtikinėti, kad buvo kitaip. Apskritai buvo pats metas išpešti iš viso šio reikalo kokios nors naudos sau. Jei jie mane laiko herojumi ar šventuoju, vadinasi, laikau savo rankose galingus įtakos svertus.

— Ką jūs padarėte su demono kūnu? — paklausiau ir pastebėjau, kad senukai iškart lengviau atsikvėpė. Iki šiol tebuvau iškošęs vos tuziną žodžių, mat į nedrąsiai užduodamus jų klausimus dažniausiai atsakydavau niūria tyla.

— Dėl to nesijaudinkite, pone, — atsakė konsteblis. — Mes žinojome, ką su juo daryti.

Mano skrandis susitraukė, ir jiems dar nepradėjus pasakoti supratau, kad drakuso palaikus sudegino ir užkasė. Tas padaras buvo mokslinis stebuklas, o jie paleido jį pelenais lyg šiukšlę. Pažinojau archyvarų gamtininkų, kurie būtų davę nukirsti ranką už galimybę patyrinėti tokį retą gyvūną. Giliai širdyje netgi tikėjausi, kad, suteikęs jiems tokią galimybę, vėl pelnysiu leidimą įeiti į Archyvus.

O žvynai ir kaulai... Šimtai svarų organinės geležies, dėl kurios alchemikai kibtų vieni kitiems į atlapus...

Meras entuziastingai linktelėjo ir uždainavo:

Duobei vietą tu išrink:

Du ir dešimt — atsimink.

Uosio dėk ir guobos dėk,

Ir šermukšnio negailėk.

Baigęs jis atsikrenkštė ir tarė:

— Nors čia, žinoma, prireikė didesnės duobės. Plušom visi paeiliui, kad greičiau iškastume. — Meras pakėlė ranką ir išdidžiai parodė šviežias pūsles ant delno.

Užsimerkiau ir pabandžiau užgniaužti norą apversti šį kambarį aukštyn kojom ir prakeikti senius aštuoniomis kalbomis. Štai kodėl miestas iki šiol atrodo taip apgailėtinai: miestelėnai visą tą laiką liejo devynis prakaitus, kad sunaikintų krūvos pinigų vertus drakuso palaikus.

Tačiau dabar nieko nebepadarysi. Abejojau, ar mano naujoji reputacija mane apsaugotų, jei būčiau sučiuptas atkasinėjant drakusą.

— Mergina, kuri išgyveno per Mauteno vestuves, — tariau. — Ar šiandien ją kas nors matė?

Meras klausiamai pažvelgė į konsteblį.

— Negirdėjau, kad kas būtų matęs. Manote, ji kaip nors susijusi su tuo pabaisa?

— Ką? — Klausimas buvo toks absurdiškas, kad iš pradžių jo net nesupratau. — Ne! Nebūkit juokingas. — Rūsčiai nužvelgiau juos. Mažiausia, ko man reikia, tai įpainioti į visa tai Deną. — Ji padėjo man atlikti darbą, — tariau uoliai stengdamasis nepasakyti per daug.

Meras piktai pervėrė konsteblį akimis ir pasisuko į mane.

— O jūsų... darbas čia jau baigtas? — paklausė jis atsargiai, tarsi bijodamas mane įžeisti. — Aš, žinoma, neketinu kišti nosies į jūsų reikalus... bet... — Jis nervingai apsilaižė lūpas. — Kodėl visa tai nutiko? Ar mes dabar saugūs?

— Tiek, kiek aš galiu jus apsaugoti, — atsakiau miglotai. Regis, mano žodžiai nuskambėjo herojiškai. Jei viskas, ką galiu čia pešti, yra reputacija, reikia pasistengti, kad ji būtų tinkama.

Paskui man kilo mintis.

— Norint visiškai užtikrinti jūsų saugumą man reikia vieno dalyko. — Palinkau kėdėje ir sunėriau piršus. — Aš turiu žinoti, ką Mautenas iškasė Pilkapyje.

Mačiau, kaip senukai žiūri vienas į kitą ir galvoja: „Iš kur jis apie tai sužinojo?“

Atsilošiau ir pasistengiau užgniaužti į karvelidę įlindusio katino šypseną.

— Jei žinosiu, ką Mautenas toje kalvoje rado, galėsiu imtis tam tikrų žygių, kad tokie dalykai nepasikartotų. Žinau, kad tai buvo paslaptis, bet kas nors mieste tikrai bent šį tą girdėjo ar matė. Paleiskit žinią ir tegul kiekvienas, nors ką apie tai žinantis, ateina pasikalbėti.

Atsistojau ramiai ir grakščiai, nors prireikė nemažai valios pastangų, kad visą kūną nudiegus skausmui nesusiraukčiau.

— Bet tegul jie paskuba. Rytoj vakare aš išvykstu. Turiu skubių reikalų pietuose.

Paskui teatrališkai mostelėjau apsiausto skvernu ir išdidžiai nužingsniavau prie durų. Esu aktorius iki kaulų smegenų, tad, kai vaidinimas baigtas, žinau, kaip išeiti iš scenos.

Kitą dieną praleidau skonėdamasis geru smuklės maistu ir snūduriuodamas minkštoje lovoje. Išsimaudžiau, pasirūpinau savo gausiomis žaizdomis ir mėgavausi užsitarnautu poilsiu. Keletas žmonių užsuko papasakoti tai, ką ir taip žinojau: Mautenas atkasė Pilkapio akmenis ir ten kažką rado. Ką būtent? Tiesiog „kažką“. Daugiau niekas nieko nežinojo.

Kai sėdėjau prie savo lovos juokais svarstydamas, ar nevertėtų tikrai parašyti dainos apie drakusą, išgirdau nedrąsų beldimą — tokį silpną, vos girdimą.

— Užeikit.

Durys prasivėrė — pirma truputį, paskui kiek plačiau. Gal trylikos metų susijaudinusi mergaitė apžvelgė mano kambarį, įsmuko vidun ir tyliai uždarė duris. Jos plaukai buvo pilkšvai rudi, garbanoti, veidas blyškus, su raudonais lopeliais ant skruostų. Jos akys buvo įkritusios, o paakiai pajuodę, tarsi mergaitė būtų daug verkusi, ilgai nemiegojusi arba ir viena, ir kita.

— Jūs norite žinoti, ką iškasė Mautenas? — Ji pažvelgė į mane, paskui nusuko akis.

— Kuo tu vardu? — švelniai paklausiau.

— Verijanija Greiflok, — atsakė ji klusniai ir, nepakeldama akių nuo grindų, paskubom tūptelėjo.

— Gražus vardas, — tariau. — Verijanas — tokia maža raudona gėlelė. — Norėdamas ją nuraminti, nusišypsojau. — Esi tokią mačiusi?

Ji papurtė galvą, o žvilgsnis taip ir liko įsmeigtas į grindis.

— Spėju, niekas į tave nesikreipia Verijanija. Tave vadina Nina?

Mergaitė pakėlė akis. Iškamuotame jos veide pasirodė blanki šypsena.

— Taip mane vadina močiutė.

— Sėskis, Nina. — Linktelėjau į lovos pusę, mat daugiau kur prisėsti kambaryje ir nebuvo.

Nervingai pašydama skverną, Nina atsisėdo.

— Aš mačiau tai. Tą daiktą, kurį jie rado Pilkapyje. — Ji žvilgtelėjo į mane, paskui vėl nuleido akis į rankas. — Džimis, Mauteno jaunėlis, parodė.

Mano širdis ėmė plakti greičiau.

— Ir kas tai buvo?

— Didelis išpuoštas puodas, — atsakė ji tyliai. — Maždaug tokio aukščio. — Nina pakėlė delną maždaug tris pėdas nuo žemės. Jos ranka drebėjo. — Ant jo buvo visokių užrašų ir paveiksliukų. Tikrai labai puošnus. Net nebuvau mačiusi tokių spalvų. Kai kurie dažai spindėjo kaip sidabras ir auksas.

— O kas buvo vaizduojama paveiksliukuose? — paklausiau kaip galėdamas ramiau.

— Žmonės, — atsakė Nina. — Daugiausia žmonės. Moteris, laikanti sulaužytą kardą, vyras prie nudžiūvusio medžio, kitas vyras, kuriam šuo kanda į koją...