Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Staiga drakusas beprotišku greičiu pasileido bėgti kalvos šlaitu žemyn. Girdėjau, kaip jis laužo ir varto medžius, paskui vėl suriaumoja.

Įjungiau savo simpatinę lempą ir priėjęs prie Denos ją šiurkščiai papurčiau:

— Dena. Dena! Turi keltis!

Ji vos sujudėjo.

Pakėliau jos akies voką ir patikrinau vyzdį. Jis nebebuvo toks vangus ir reaguodamas į šviesą greitai susitraukė. Vadinasi, denerio derva pagaliau pasišalino iš Denos organizmo. Liko tik paprastas nuovargis, ir nieko daugiau. Dėl visa ko pakėliau abu vokus ir vėl prikišau lempą.

Taip, vyzdžiai reaguoja tinkamai — Denai viskas gerai. Tarsi norėdama tai patvirtinti, ji piktai susiraukė ir nusisuko nuo šviesos, sumurmėjusi kažką neaiškaus ir neabejotinai nederamo panelėms. Supratau ne visus žodžius, bet tokios sąvokos kaip „kekšininkas“ ir „atsiknisk“ buvo pavartotos ne kartą.

Paėmiau ją su visomis antklodėmis ant rankų, atsargiai nunešiau žemyn ir paguldžiau po pilkakmenių arka. Kamšant Deną antklode pasirodė, kad ji kiek prasibudino.

— Dena?

— Motetai? — sumurmėjo ji pro miegus, jos akys po vokais sujudėjo.

— Dena! Drakusas eina į Treboną! Aš privalau...

Nutilau taip ir nebaigęs sakinio. Iš dalies todėl, kad ji aiškiai vėl paniro į sapnų karalystę, bet ir todėl, kad nelabai žinojau, ką dabar daryti.

Bet kažką daryti privalėjau. Įprastomis aplinkybėmis drakusas vengtų miesto, bet negalėjau nė įsivaizduoti, kaip jis reaguos į derliaus šventės laužus dabar, apkvaitęs nuo dervos ir apimtas manijos. Jei jis ims siautėti mieste, tai bus tik mano kaltė. Privalau kažką daryti.

Puoliau ant pilkakmenio viršūnės, pagriebiau abu maišus ir nusileidau. Apverčiau savo kelioninį krepšį ir išbėriau viską ant žemės. Čiupau arbaleto strėles, susukau jas į suplėšytus marškinius ir sugrūdau atgal. Ten pat įmečiau ir geležinį žvyną. Brendo butelį įdėjau į klijuotinį maišą, kad nesudužtų, o patį maišą — į kelionkrepšį.

Burna išdžiūvo, tad greitai gurkštelėjau iš vandenmaišio, paskui užkimšau jį ir palikau Denai. Kai atsibus, ją siaubingai troškins.

Persimečiau kelioninį krepšį per petį ir tvirtai pritvirtinau prie nugaros. Paskui įjungiau simpatinę lempą, pasičiupau kirvuką ir leidausi bėgti.

Privalėjau nužudyti drakoną.

Bėgau per mišką kaip išprotėjęs. Pašėlusiai šokčiojanti simpatinės lempos šviesa nutvieksdavo kliūtis anksčiau, nei ant jų užlėkdavau. Nieko nuostabaus, kad leisdamasis kalvos šlaitu suklupau ir kūliavirsčia nusiritau žemyn. Atsistojęs be vargo suradau lempą, bet kirvuko net neieškojau: giliai širdyje žinojau, kad prieš drakusą iš jo nebus jokios naudos.

Dar du kartus parpuolęs, galų gale išbėgau į kelią, tuomet, tarsi trumpų nuotolių bėgikas, nulenkiau galvą ir pasileidau kiek kojos neša tolumoje šviečiančio miesto link. Žinojau, kad drakusas greitesnis už mane, tačiau tikėjausi, kad jį užlaikys medžiai arba jis išklys iš kelio. Jei pasieksiu miestą pirmas, galėsiu įspėti ir paruošti žmones...

Bet kai kelias išsuko iš miško, pamačiau, kad ugnys mieste paryškėjo ir padidėjo. Degė namai. Girdėjau beveik nenutrūkstamą drakuso maurojimą, jį kartais pertraukdavo klyksmai ir spiegimas.

Pasiekęs miestą nebebėgau, tik žengiau sparčiu žingsniu ir bandžiau atgauti kvapą. Paskui užsikoriau siena ant vieno iš nedaugelio dviaukščių pastatų stogo, kad galėčiau geriau matyti, kas čia vyksta.

Visa miesto aikštė buvo nusėta laužų. Kelių artimiausių namų ir parduotuvių sienos buvo pramuštos kaip supuvusios statinės; daugelis šių pastatų degė. Ugnis jau lyžčiojo keleto stogų malksnas. Jei ne vakarinis lietus, dabar liepsnotų ne vienas kitas namas, o visas miestas. Vis dėlto tai buvo tik laiko klausimas.

Drakuso nemačiau, bet išgirdau garsų traškesį, kurį jis kėlė vartydamasis po degančio namo nuolaužas. Pamačiau aukštai virš stogo kylant mėlynos liepsnos pliūpsnį, ir vėl nuaidėjo riaumojimas. Nuo to garso mane išpylė prakaitas. Kas žino, kas dabar vyksta nuo narkotikų apkvaitusiose drakuso smegenyse?

Visur zujo žmonės. Vieni tiesiog stovėjo sutrikę, kiti ištikti panikos bėgo į bažnyčią, tikėdamiesi, kad aukštas akmeninis pastatas arba virš jo kabantis geležinis, išsigelbėjimą nuo demonų žadantis ratas juos apsaugos. Bet bažnyčios durys buvo užrakintos, tad žmonėms teko ieškoti prieglobsčio kur nors kitur. Kai kurie pasibaisėję miestelėnai raudodami stebėjo įvykius pro savo namų langus, bet visgi stebėtinai daug žmonių išsaugojo šaltą protą: jie išsirikiavo į vorą, besidriekiančią nuo rotušės, kur ant stogo buvo įrengtas rezervuaras, iki artimiausio degančio pastato, ir perdavinėjo vienam kitam kibirus su vandeniu.

Ūmai supratau, ką turiu daryti. Jaučiausi lyg staiga įžengęs į sceną. Baimės ar abejonių neliko. Man rūpėjo tik viena — gerai atlikti savo vaidmenį.

Peršokau ant gretimo namo stogo, paskui perbėgau dar keletu kitų, galiausiai pasiekiau prie pat aikštės stovintį pastatą — jo viršus jau taip pat liepsnojo. Atplėšiau storą viename pakraštyje degančią malksną ir pasileidau miesto rotušės link.

Bet įveikęs vos porą stogų paslydau: per vėlai supratau, kad užšokau ant smuklės, kuri buvo dengta ne medinėmis skiedromis, o molinėmis, nuo lietaus slidžiomis čerpėmis. Net nebandžiau pristabdyti savo kritimo, tik tvirtai suspaudžiau rankoje degančią malksną. Nučiuožiau beveik iki pat stogo krašto ir tik tuomet, širdžiai pašėlusiai daužantis krūtinėje, sustojau.

Vos atgaudamas kvapą, nusispyriau batus, atsistojau ir, jausdamas pažįstamą įdiržusių kojų prisilietimą prie stogo, leidausi lėkti toliau. Pabėgėjimas, šuolis, pabėgėjimas, slydimas, vėl šuolis... Galų gale užsikabinau viena ranka už pakraigės lietvamzdžio ir įsisiūbavęs užsiropščiau ant plokščio akmeninio rotušės stogo.

Tebespausdamas rankoje degančią malksną, užlipau kopėčiomis ant rezervuaro ir be garso sušnibždėjau padėkas tiems, kas paliko jį atvirą.

Kol lėkiau stogais, malksna užgeso — liko tik plona rausvai rusenanti juosta palei jos kraštą. Atsargiai papūčiau, kad ugnis vėl įsidegtų, ir netrukus linksmai sušokčiojo liepsnos. Perlaužiau malksną pusiau ir vieną dalį numečiau ant plokščio stogo apačioje.

Pasisukęs apžvelgiau miestą, atkreipdamas dėmesį į didžiausius gaisrus. Šeši iš jų buvo ypač grėsmingi — liepsnų liežuviai kilo aukštai į naktinį dangų. Elksa dal mėgo sakyti, kad visos ugnys yra viena ugnis, ir visos jos pavaldžios simpatistui. Puiku, visos ugnys — viena ugnis. Vadinasi, tas pats galioja ir šiai degančios malksnos ugniai. Sumurmėjau sujungimą ir sutelkiau alarą. Paskui nykščio nagu skubiai išraižiau ant medžio runas: ule , doch ir pesin. Per tą akimirką malksna dūmydama suruseno ir nudegino man ranką.

Užsikabinau pėdomis už kopėčių skersinio, persisvėriau giliai į cisterną ir nugramzdinau skiedrą į vandenį. Pajutau, kaip ranką sugelia šaltis, bet paskui vanduo greitai įšilo. Nors malksna jau mirko, jos kraštelis teberuseno.

Kita ranka išsitraukiau kišeninį peilį ir prismeigiau juo skiedrą prie medinės cisternos sienelės, šitaip pritvirtindamas savąjį sigaldrį po vandeniu. Neabejoju — tai buvo greičiausiai ir atgrubnagiškiausiai kada nors pagamintas karščiaėdis.

Atsitiesęs apžvelgiau staiga į palaimingą tamsą nugrimzdusį miestą. Liepsnos priblėso ir daugelyje vietų virto blankiai žėruojančiomis anglimis. Aš neužgesinau gaisrų visiškai, tik prislopinau juos tiek, kad miestiečiai galėtų su vandens kibirais tramdyti ugnį patys.