Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Spėjau, kad drakusas sveria penkias tonas — aštuonis šimtus stonų. Dena galėjo sverti aštuonis ar devynis stonus — na, dėl viso pikto tebūnie aštuonis. Vadinasi, norint nunuodyti drakusą, šį kiekį reikia padidinti šimtą kartų. Padariau dešimt vynuogės dydžio rutulėlių, paskui sulipdžiau juos į krūvą. Dabar jau laikiau rankose gumulą sulig abrikosu. Suminkiau dar devynis tokio dydžio gniutulus ir sudėjau juos į iš denerio plantacijos atsineštą medinį kibirą.

Dena parnešė dar glėbį žabų ir sužiuro į dervą kibire.

— Viskas? — paklausė ji. — Neatrodo labai daug.

Ji buvo teisi. Palyginti su milžiniška drakuso apimtimi, dervos kibire buvo labai mažai. Paaiškinau savo skaičiavimus, ir Dena linktelėjo.

— Skamba įtikinamai. Bet nepamiršk, kad jis ėdė tuos medžius beveik visą mėnesį. Gali būti, kad to padaro organizmas jau pripratęs prie denerio.

Sutikau su ja ir įdėjau į kibirą dar penkis abrikoso dydžio kamuoliukus.

— O jei jis tvirtesnis nei manai? Be to, derva driežus gali veikti kitaip.

Vėl linktelėjau ir pridėjau dar penkis gumulus. Paskui, akimirką pasvarstęs, ir dar vieną.

— Dabar dvidešimt vienas, — paaiškinau. — Geras skaičius. Trys septintukai.

— Būtų neblogai, jei laimė mums šypsotųsi, — sutiko Dena.

— Be to, reikia, kad jis padvėstų greitai, — tariau. — Tai bus humaniškiau drakuso atžvilgiu, ir saugiau — mūsų.

Dena pažvelgė į mane.

— Tad padvigubiname?

Linktelėjau, ir ji vėl nuėjo į mišką, o aš padariau dar dvidešimt vieną kamuoliuką ir sumečiau į kibirą. Dena grįžo kaip tik tuo metu, kai voliojau paskutinį.

Prislėgiau dervą kibiro dugne.

— Turėtų pakakti, — tariau. — Šitiek ofalumo užtektų du kartus nužudyti visus Trebono gyventojus.

Pažvelgėm su Dena į kibirą. Jame buvo maždaug trečdalis visos mūsų rastos dervos. Už tai, kas liko klijuotiniame maiše, nupirksime Denai pusarfę, sumokėsime mano skolą Devi ir dar liks tiek, kad galėsime be rūpesčių gyventi kelis mėnesius. Pagalvojau, kad nusipirksiu naujus drabužius, komplektą liutnios stygų, butelį avenišiško vaisinio vyno...

O paskui pagalvojau apie drakusą, šluojantį iš kelio medžius tarsi kviečių pėdus, griaunantį juos savo svoriu.

— Reikia dar padvigubinti, — tarė Dena, aidu atliepdama mano mintis. — Kad būtume užtikrinti.

Taigi susukau dar keturiasdešimt du kamuoliukus dervos, o Dena vis nešė žabus, vieną glėbį po kito.

Prasidėjus lietui ėmiau kurti laužą. Sukrovėme jį didesnį nei praeitą naktį — tikėjomės, kad ryškesnė ugnis greičiau atvilios drakusą. Norėjau, kad Dena grįžtų į saugesnį Treboną kuo greičiau.

Galiausiai griuvėsiuose rastais kirvuku ir virželiu sumeistravau paprastas kopėčias. Atrodė jos nekaip, bet buvo tvirtos, tad atrėmiau jas į pilkakmenio arkos šoną. Šį kartą mūsų išsigelbėjimo kelias bus lengvas.

Mūsų vakarienė buvo beveik tokia pat prašmatni kaip praėjusį vakarą: turėjome pasitenkinti sužiedėjusio papločio likučiais, džiovinta mėsa ir ant žarijų keptomis paskutinėmis bulvėmis.

Kol valgėme, papasakojau Denai visą istoriją apie gaisrą Žvejykloje. Iš dalies todėl, kad buvau jaunas vyras ir žūtbūt geidžiau padaryti jai įspūdį, bet taip pat ir todėl, kad norėjau paaiškinti, jog neatėjau į mūsų pasimatymą dėl visai nuo manęs nepriklausančių aplinkybių. Dena buvo puiki klausytoja: dėmesinga ir aikčiojanti kaip tik tada, kada reikia.

Jau nebesijaudinau, kad ji gali būti perdozavusi. Pririnkus kalniuką žabų, Denos manija praėjo, dabar ją apėmė malonus mieguistumas ir svajingumas. Tačiau žinojau — paskiausiai narkotikas sukels išsekimą ir nuovargį. Norėjau, kad tuo metu, kai tai nutiks, ji jau būtų saugiame Trebone ir galėtų atgauti jėgas lovoje.

Po vakarienės priėjau prie Denos, kuri sėdėjo atsirėmusi į pilkakmenį, ir pasiraitojau rankoves.

— Gerai, dabar reikia tave apžiūrėti, — tariau iškilmingai.

Ji tingiai nusišypsojo ir pažvelgė į mane primerktomis akimis.

— O tu tikrai moki apsukti galvas merginoms saldžiais žodeliais...

Pridėjau ranką prie duobutės ant jos laibo kaklo ir patikrinau pulsą. Jis buvo lėtas, bet pastovus. Nuo mano prisilietimo ji kiek atšlijo.

— Kutena.

— Kaip tu jautiesi? — paklausiau.

— Pavargusi, — atsakė ji šiek tiek besipinančiu liežuviu. — Šiaip gerai, bet pavargusi ir truputį sušalusi...

Tokio denerio poveikio ir buvo galima tikėtis, tačiau vis tiek nustebau: mes sėdėjome tik per pėdą nuo liepsnojančio laužo. Ištraukiau iš kelioninio krepšio atsarginę antklodę ir padaviau Denai — ji čia pat į ją susisupo.

Pasilenkiau apžiūrėti jos akių. Denos vyzdžiai tebebuvo išsiplėtę, žvilgsnis vangus, bet ne labiau nei anksčiau.

Dena ištiesė ranką ir palietė mano skruostą.

— Tavo toks mielas veidas, — tarė ji svajingai žiūrėdama į mane. — Jis kaip tobula virtuvė.

Stengiausi užgniaužti šypseną. Denai prasidėjo kliedesiai. Dabar ji tai išnirs iš jų, tai vėl panirs, kol galiausiai visai išsekusi praras sąmonę. Jei matote Tarbeano skersgatvyje žmogų, kuris pliauškia nesąmones, gali būti, kad iš tikrųjų jis ne beprotis, o nuo didelės denerio dozės apkvaitęs „smaližius“.

— Virtuvė?

— Taip, — atsakė Dena. — Viskas priderinta, ir cukrinė kaip tik ten, kur turi būti.

— Kaip tavo kvėpavimas? — paklausiau.

— Normaliai, — nerūpestingai atsakė ji. — Truputį veržia, bet normaliai.

Nuo jos žodžių mano širdis ėmė plakti greičiau.

— Ką turi galvoje?

— Kartais man sunku kvėpuoti, — atsakė Dena. — Krūtinė staiga ima ir tarsi susiveržia, tada alsuoju lyg pro pudingą. — Ji nusijuokė. — Aš pasakiau pudingą? Turėjau galvoje sirupą. Saldų pudingą su sirupu.

Man teko užgniaužti norą piktai papriekaištauti: juk prašiau jos pasakyti, jei kiltų kokių nors bėdų dėl kvėpavimo.

— Ar dabar sunku kvėpuoti?

Dena abejingai gūžtelėjo pečiais.

— Reikia paklausyti tavo alsavimo, — tariau. — Deja, neturiu čia jokių instrumentų, bet, jei truputį prasegtum marškinius, galėčiau pridėti ausį prie krūtinės.

Dena pavartė akis ir atsegė daugiau sagų, nei buvo būtina.

— O tai jau kažkas visiškai nauja, — tarė ji šelmiškai, akimirką, regis, tapdama įprastine Dena. — Tokio triuko dar neteko matyti.

Prispaudžiau ausį prie jos krūtinkaulio.

— Ir kaip mano širdis? — paklausė ji.

— Plaka lėtai, bet stipriai, — atsakiau. — Gera širdis.

— Ji ką nors sako?

— Nieko man girdimo.

— Klausyk įdėmiau.

— Keletą kartų giliai įkvėpk ir nieko nekalbėk, — tariau. — Reikia paklausyti tavo alsavimo.

Ir aš klausiausi. Dena įkvėpė oro, ir jos krūtis prisispaudė prie mano rankos. Dena iškvėpė, ir pajutau ant savo kaklo jos šiltą alsavimą. Per visą mano kūną nubėgo šiurpuliukai.

Įsivaizdavau nepritariamai žiūrintį Arvilą, paskui užmerkiau akis ir pabandžiau susitelkti į tai, ką darau. Įkvėpimas ir iškvėpimas — lyg klausytumeisi vėjo ošimo medžiuose. Įkvėpimas ir iškvėpimas — išgirdau silpną šiugždesį, lyg glamžomo popieriaus šlamėjimą ar lengvą atodūsį. Tačiau alsavimas nebuvo nei drėgnas, nei karkiantis.

— Tavo plaukai skaniai kvepia, — tarė Dena.

Atsisėdau.

— Tau viskas gerai, — tariau. — Būtinai pasakyk, jei pasijusi blogiau arba kas nors pasikeis.

Svajingai šypsodamasi, ji maloniai linktelėjo.

Pykdamas, kad drakusas, regis, per daug neskuba, įmečiau į laužą daugiau žabų. Pažvelgiau į šiaurines uolas, tačiau blausioje šviesoje ten buvo matyti tik medžių ir uolų apybraižos.