Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Krutindama žandikaulius, Dena pabandė liežuviu užčiuopti, ar neliko tarp dantų dervos.

— Gerai, aš švari.

Prisiverčiau nusijuokti.

— Tu kokia nori, tik ne švari, — atsakiau. — Visa tavo burna juoda. Atrodai kaip anglių dėžėje žaidęs vaikas.

— Tu ne ką geriau, — atkirto ji. — Panašus į kaminkrėtį. — Dena ištiesė ranką ir palietė mano nuogą petį. Matyt, susiplėšiau marškinius į uolas, kai lėkiau atnešti vandenmaišio. Ji išspaudė blankią šypseną, visiškai neatsispindinčią išsigandusiose akyse. — Kodėl aš turiu prisikimšti pilną pilvą anglių?

— Medžio anglis yra tarsi cheminė kempinė, — atsakiau. — Ji sugeria narkotikus ir nuodus.

Dena kiek pagyvėjo.

— Visus, kiek patenka į organizmą?

Pasvarsčiau, ar nevertėtų sumeluoti, bet atsisakiau tos minties.

— Didžiąją dalį. Suvalgei angliukus gana greitai. Jie sugers dervą, kurią spėjai nuryti.

— Kiek?

— Maždaug šeštadalį, — atsakiau. — Tikiuosi, ir daugiau. Kaip tu jautiesi?

— Išsigandusi, — pasakė Dena. — Be to, krečia drebulys. Visa kita kaip buvę. — Ji neramiai sujudėjo ir paėmė jai iš rankų išmuštą lipnios dervos skritulį. Dena sviedė jį šalin ir nusivalė delnus į kelnes. — Kiek prireiks laiko, kad paaiškėtų?

— Nežinau, ar jie tą dervą rafinavo, — tariau. — Jei ji neapdorota, pradės veikti ne iškart. Tai gerai: poveikis truks ilgiau, bet bus ne toks stiprus.

Pridėjęs pirštą prie kaklo patikrinau jos pulsą. Jis buvo padažnėjęs, bet man tai nieko nesakė — manasis taip pat tvinkčiojo stipriau nei įprastai.

— Žiūrėk čia.

Pavedžiojau pakelta ranka ir stebėjau Denos akis. Jos vyzdžiai į šviesą reagavo kiek lėčiau nei derėtų. Uždėjau ranką jai ant galvos, norėdamas pakelti vokus, ir, pasinaudodamas šia dingstimi, stipriai spustelėjau pirštais mėlynę ant smilkinio. Dena nekrūptelėjo ir niekaip kitaip neparodė, kad jai skaudėtų.

— Maniau, visa tai tik mano vaizduotė, — tarė Dena žiūrėdama į mane. — Bet tavo akys iš tikrųjų keičia spalvą. Paprastai jos būna ryškiai žalios, su auksiniu žiedeliu per vidurį...

— Paveldėjau jas iš mamos, — atsakiau.

— Bet aš stebėjau tave. Kai vakar nulaužei pompos rankeną, jos pasidarė blausiai žalios, drumstos. O kai kiauliaganys patraukė per dantį edema ru, tavo akys trumpam patamsėjo. Maniau, tai tik šviesos žaismas, bet dabar matau — ne.

— Keista, kad pastebėjai, — tariau. — Vienintelis į tai dėmesį atkreipęs žmogus buvo mano senasis mokytojas. Bet jis arkanistas, viską pastebėti — jo darbas.

— Na, o mano darbas pastebėti viską, kas susiję su tavim. — Dena pakreipė galvą. — Žmones turbūt glumina tavo plaukai. Jie tokie ryškūs. Jie tokie... tokie prikaustantys dėmesį. O tavo veidas labai išraiškingas. Tu visada jį kontroliuoji, netgi akių judėjimą. Bet ne jų spalvą. — Ji šyptelėjo. — O dabar jos blankios. Kaip žalias šerkšnas. Tu turbūt siaubingai išsigandęs.

— Greičiau tai senamadiška aistra, — atkirtau šiurkščiai. — Ne dažnai tenka stovėti taip arti gražios merginos.

— Tu visad man sakai patį gražiausią melą, — tarė ji nuleisdama akis į savo rankas. — Aš mirsiu?

— Ne, — atsakiau tvirtai. — Žinoma, ne.

— Ar gali... — Dena pakėlė į mane drėgnas akis ir vėl nusišypsojo. — Ar gali pakartoti tai garsiai?

— Tu nemirsi, — tariau stodamasis. — Eime, pažiūrėsim, ar dar neišsinešdino mūsų draugužis driežas.

Tikėjausi, kad ėjimas išblaškys jos niūrias mintis, tad abu dar truputėlį gurkštelėjome vandens ir pasukome prie stebyklos. Drakusas atsigulęs saulėkaitoje miegojo.

Paėmiau iš medinės dėžės antklodę bei džiovintą mėsą ir susidėjau į savo krepšį.

— Seniau atrodė, kad negerai vogti iš mirusių, — tariau, — bet dabar...

— Dabar bent žinome, kodėl jis slėpėsi šiame pasaulio krašte su arbaletu, stebykla ir kitkuo, — pastebėjo Dena. — Mažesnioji paslaptis įminta.

Jau pradėjau rišti savo kelioninį krepšį, bet paskui, dar pagalvojęs, įsidėjau ir arbaleto strėles.

— Kam tau jos? — paklausė Dena.

— Jas galima parduoti, — atsakiau. — Esu skolingas pavojingam žmogui. Tad pravers kiekvienas grašis... — Nutilau ir susimąsčiau.

Dena pažvelgė į mane ir supratau, kad ji galvoja apie tą patį.

— Ar žinai, kiek kainuotų visa ši derva? — paklausė ji.

— Tiesą sakant, nelabai, — atsakiau, o prieš akis iškilo trisdešimt kaistuvų ir kiekvieno dugne — sustingęs, didelės lėkštės dydžio juodos lipnios dervos blynas. — Manau, daug. Labai daug.

Dena pamindžikavo.

— Kvoutai, net nežinau, ką daryti. Mačiau merginas, įnikusias į tą šlamštą. Bet man reikia pinigų. — Ji karčiai nusijuokė. — Dabar net neturiu drabužių pamainos. — Ji atrodė susijaudinusi. — Bet nežinau, ar man tikrai to reikia tokia kaina.

— Aš galvoju apie vaistininkus, — tariau paskubom. — Jie naudoja tą dervą vaistams gaminti. Tai galingas nuskausminamasis. Suma ne iš tolo neprilygs tai, kokią gautume nuėję pas kitus žmones, bet visgi pusė kepaliuko...

Dena plačiai nusišypsojo.

— Man patinka puskepaliai. Ypač nuo tada, kai mano paslaptingasis globėjas, regis, dingo visiems laikams.

Pasukome atgal į tarpeklį. Šį kartą išėjęs siaura perėja į garinimo kaistuvą pažvelgiau visai kitaip. Dabar kiekvienas jų reiškė sunkią monetą kišenėje. Mokestis už kitą trimestrą, nauji drabužiai, išsilaisvinimas nuo skolos Devi...

Pastebėjau, kad Dena taip pat lyg pakerėta žvelgia į tuos indus, tik jos akys buvo tarsi stiklinės.

— Už šitiek galėsiu patogiai gyventi visus metus, — tarė ji. — Ir nereikės jaustis niekam skolingai.

Nuėjau į pašiūrę ir abiem suradau po grandiklį. Po kelių darbo minučių sulipdėme visus nukrapštytus juodus gabaliukus į meliono dydžio gumulą.

Dena suvirpėjo, pažiūrėjo į mane ir nusišypsojo. Jos skruostai paraudo.

— Jaučiuosi puikiai. — Ji sunėrė rankas ant krūtinės ir patrynė jas delnais virš alkūnių. — Tiesiog nuostabiai. Ir nemanau, kad tai dėl minties apie pinigus.

— Tai derva, — atsakiau. — Gerai, kad ji pradėjo veikti po tiek laiko. Nerimavau, kad nesuveiktų greičiau. — Įdėmiai į ją pažiūrėjau. — Dabar paklausyk. Jei pajusi kokį nors sunkumą krūtinėje ar pasidarys sunku kvėpuoti, būtinai pasakyk man. O jei nieko panašaus nenutiks, vadinasi, viskas kuo puikiausia.

Dena linktelėjo, paskui giliai įkvėpė ir iškvėpė.

— O saldusis dangaus angele Ordalai, kaip man gera. — Ji pažvelgė į mane su nerimu, bet šypsena vis tiek nedingo nuo lūpų. — Ar aš tapsiu nuo to priklausoma?

Papurčiau galvą, ir ji su palengvėjimu atsiduso.

— Žinai, kas baisiausia? Aš nerimauju, kad galiu tapti priklausoma, bet kartu man nusispjaut į savo nerimą. Niekad šitaip nesijaučiau. Nieko keista, kad mūsų didysis žvynuotasis bičiulis nuolat grįžta pasismaginti...

— Gailestingasis Teilu! — šūktelėjau. — Net nepagalvojau apie tai. Štai kodėl jis bando nagais čia prasigremžti. Drakusas užuodžia dervą. Jis ėda tuos medžius jau du tarpsnius, po tris ar keturis per dieną.

— Didžiausias „smaližius“ pasaulyje tvarkingai grįžta savo dozės. — Dena nusijuokė, bet paskui staiga pasibaisėjusi paklausė: — Kiek medžių dar liko?

— Du ar trys, — atsakiau prisimindamas tuščių duobių ir kelmų eiles. — Bet, kol mūsų nebuvo, jis galėjo suėsti dar vieną.

— Ar kada nors matei dervos alkio kamuojamą „smaližių“? — paklausė Dena persikreipusiu veidu. — Jie kraustosi iš proto.