— Bet kodėl? Kodėl jis čia sugrįžta? Štai tas medis, — tariau rodydamas ranka, — išverstas prieš tarpsnį, o šis — vos prieš kelias dienas...
— O koks tau skirtumas? — paklausė Dena.
— Čandrianai, — atsakiau ryžtingai. — Noriu žinoti, kodėl jie čia buvo. Gal jie valdo drakusą?
— Nemanau, kad jie čia buvo, — pasakė Dena. — Mauteno ūkyje — galbūt. Bet visa tai — pasiutusio karvadriežio darbas. — Ji ilgai įdėmiai žiūrėjo man į veidą. — Nežinau, ko čia atėjai ieškoti, bet nemanau, kad tai rasi.
Papurčiau galvą ir apsidairiau.
— Jaučiu — tai kažkaip susiję su ūkiu.
— O aš manau, tu paprasčiausiai nori, kad būtų susiję, — ramiai atsakė ji. — Bet tas
vaikinas jau seniai miręs. Pats sakei. Be to, prisimink durų staktą ir geldą ūkyje. — Dena pasilenkė ir pabarbeno krumpliais į sugriautos trobelės rąstą. Pasigirdo įprastas kieto medžio garsas. — Ir pažvelk į arbaletą — jo metalas nesurūdijęs. Čiandrianų čia nebuvo.
Pajutau, kaip sudiegia krūtinę. Dena buvo teisi. Širdies gilumoje žinojau, kad bandau griebtis šiaudo. Vis dėlto jaučiau: nedera pasiduoti neišbandžius visų galimybių.
Dena paėmė mane už rankos.
— Nagi. Eime. — Ji nusišypsojo ir trūktelėjo mane, ketindama vestis. Jos delnas buvo vėsus ir švelnus. — Yra ir įdomesnių dalykų, nei vaikytis...
Staiga miške pasigirdo skardus lūžtančio medžio garsas: tttrrrreekkkšššt. Dena paleido mano ranką ir atsisuko į tą pusę, iš kur atėjome.
— Ne... — tarė ji. — Ne, ne, ne...
Drakusas. Netikėta grėsmė privertė mane vėl sutelkti mintis.
— Viskas gerai, — pasakiau dairydamasis. — Jis negali laipioti. Jis per sunkus.
— Kur laipioti? Po medžius? Juk tas padaras smaginasi juos vartydamas!
— Uolomis. — Parodžiau į su šia miško dalimi besiribojančią stačių uolų sieną. — Eime...
Klupčiodami išrausta žeme ir šokinėdami per išverstus medžius leidomės prie tos sienos. Už mūsų buvo girdėti griausmingas perkūniją primenantis maurojimas. Mečiau žvilgsnį per petį, bet drakusas tebesislėpė kažkur tarp medžių.
Atbėgome į uolyno papėdę ir ėmiau ieškoti vietos, kur galėtume užkopti į viršų. Po ilgos siaubingos minutės prasibrovėme pro tankų žagrenių sąžalyną ir išėjome į beprotiškai ištryptos ir išraustos žemės ruožą. Ir čia siautėta drakuso.
— Žiūrėk! — Dena parodė gal dviejų pėdų skersmens plyšį tarp uolų. Jis buvo pakankamai platus prasisprausti žmogui, bet per siauras milžiniškam driežui. Ant uolų buvo ryškios nagų žymės, o ant ištryptos žemės visur mėtėsi akmenų atskalos.
Mudu su Dena prasispraudėme pro siaurąjį plyšį. Čia buvo tamsu — šviesa vos skverbėsi pro aukštai virš galvų mėlyno dangaus lopinėlį atveriantį siaurą rėžį. Norėdamas eiti toliau, kartais turėjau pasisukti šonu. Kai patraukiau rankas nuo sienos, mano delnai buvo suodini. Matyt, negalėdamas čia prasibrauti, drakusas kvėpuodavo ugnimi į siaurąjį tarpeklį.
Vos už tuzino pėdų plyšys uoloje kiek paplatėjo.
— Čia yra kopėčios, — pasakė Dena. — Lipu viršun. Jei tas padaras kvėptels į mus ugnimi, bus ne ką geriau nei sėdėti dubury per lietų.
Ji ėmė lipti paprastomis, bet tvirtomis kopėčiomis, aš iš paskos. Palipę dvidešimt pėdų, išvydome lygios žemės sklypą. Tamsūs akmenys supo mus iš trijų pusių, bet iš čia aiškiai buvo matyti nuniokota trobelė ir išvartyti medžiai apačioje. Prie uolų sienos stovėjo medinė dėžė.
— Tu matai jį? — paklausė Dena įsistebeilydama žemyn. — Tik nesakyk, kad nusibrozdinau kelius bėgdama nuo nieko.
Išgirdau duslų dunktelėjimą ir pajutau, kaip per nugarą ritasi karšto oro banga.
Drakusas vėl užmaurojo, ir pro siaurą plyšį apačioje įsiveržė dar vienas ugnies kamuolys. Paskui staiga pasigirdo nirtulingas krebždenimas, lyg kas vinim braukytų per skalūną: didysis driežas kaip patrakęs draskė nagais uolą.
Dena išraiškingai pažvelgė į mane.
— Nepavojingas...
— Jis neketina mūsų gaudyti, — atsakiau. — Pati matei: drakusas rausėsi prie šitos sienos dar tada, kai mūsų čia nebuvo nė kvapo.
Dena atsisėdo.
— Kas čia per vieta?
— Kažkas panašaus į stebyklą, — tariau. — Iš čia matyti visas slėnis.
— Kad stebykla, ir taip aišku, — atsiduso ji. — Aš kalbu apskritai apie šią vietą.
Atidariau prie uolos stovinčią medinę dėžę. Viduje radau šiurkščią vilnonę antklodę, pripildytą vandenmaišį, šiek tiek džiovintos mėsos ir tuziną itin aštrių arbaleto strėlių.
— Ir aš nežinau, — prisipažinau. — Gal tas vaikinas buvo dezertyras.
Triukšmas apačioje nutilo, ir mudu vėl pažvelgėme į nuniokotą slėnį. Pagaliau drakusas atsitraukė. Jis tolo nuo uolų lėtai, savo didžiuliu kūnu rausdamas žemėje nelygias vėžes.
— Tas padaras juda ne taip greitai, kaip praėjusią naktį, — tariau. — Gal jis tikrai serga.
— O gal pavargo po sunkios dienos, kai bandė mus susekti ir nugalabyti? — Dena pakėlė į mane akis. — Sėskis. Tu mane nervini. Juk vis tiek artimiausiu metu niekur iš čia neisime.
Atsisėdau ir mes stebėjome, kaip drakusas lėtai, sunkiai ropoja į slėnio vidurį. Jis priėjo prie maždaug trisdešimties pėdų aukščio medžio ir, regis, be jokių ypatingų pastangų jį išvertė.
Paskui driežas puolė jį ėsti. Pradėjęs nuo lapų, netrukus ėmėsi mano riešo storumo šakų, atkąsdavo jas taip lengvai, kaip avis žolės kuokštą. Kai galiausiai liko tik kamienas, maniau, dabar drakusas liausis. Tačiau jis didžiuliais plokščiais nasrais sukando kamieno galą ir pasuko savo milžinišką kaklą. Medžio liemuo skilo ir perlūžo, o drakusui tarp dantų liko didžiulis, bet jam įveikiamas kąsnis — visą čia pat ir prarijo.
Mudu su Dena taip pat pasinaudojome proga papietauti: šiek tiek paplotėlio, dešra ir likusios morkos. Dėžėje rasto maisto nusprendžiau neliesti — nes negalėjau atmesti tikimybės, kad čia gyvenęs vaikinas buvo kiek kvaištelėjęs.
— Vis dar negaliu patikėti, kad niekas iš čionykščių jo niekad nematė, — tarė Dena.
— Gal kas ir matė tolumoj šmėžuojant, — atsakiau. — Juk, pasak kiauliaganio, visi žino, kad šiuose miškuose pavojinga. Gal žmonės manė, jog tai demonai arba kokia panaši nesąmonė.
Dena pažvelgė į mane linksmai šypsodamasi.
— Ir taip kalba žmogus, kuris atvyko į Treboną ieškoti čandrianų.
— Tai visai kas kita, — karštai paprieštaravau. — Aš čionai neplavinėju porindamas istorijas apie fajerius ir stvarstydamasis už geležies. Atvykau todėl, kad pasitaikė galimybė sužinoti tiesą. Čia galiu gauti žinių iš gerokai patikimesnių šaltinių, nei liudijimai iš trečių lūpų.
— Nenorėjau užgauti jautrios vietos, — nustebusi atsakė Dena. Ji vėl nukreipė akis į slėnį. — Tikrai neįtikėtinas gyvis.
— Kai skaičiau apie juos, nelabai patikėjau, kad jie leidžia ugnį, — prisipažinau. — Man tai pasirodė kiek įtartina.
— Labiau įtartina nei driežas sulig arklių gabenimo vežimu?
— Na, čia jau dydžio klausimas. O ugnis nėra įprastas, prigimtinis dalykas. Pavyzdžiui, kur drakusas ją laiko? Juk akivaizdu — ji nedega jo viduje.
— Ar tai nepaaiškinta tavo skaitytoje knygoje? — paklausė Dena.
— Autorius viso labo išdėstė keletą prielaidų. Jis negalėjo pasigauti kokio egzemplioriaus ir išskrosti.
— Suprantama, — tarė Dena žiūrėdama, kaip drakusas atsainiai verčia dar vieną medį ir jį ėda. — Koks tinklas ar narvas jį išlaikytų?
Читать дальше