Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

Grąžinau žvyną Denai.

— Kadaise, kai žmonės dar nekasė šachtų, jie turbūt medžiojo drakusus dėl geležies. Manau, ir mūsų laikais alchemikai mokėtų nemažus pinigus už jų žvynus ar kaulus. Organinė geležis yra tikra retenybė. Daug ką iš jos galima padaryti.

Dena pažvelgė į žvyną savo rankoje.

— Gerai, įtikinai. Tu gali parašyti dainą. — Kažką sugalvojus, jos akys užsidegė. — Duok dar tą lodenkmenį.

Išėmiau jį iš krepšio ir padaviau Denai. Ji priartino žvyną prie traukakmenio, ir jie, pasigirdus tam pačiam keistam keraminio indo skimbtelėjimui, sulipo. Dena nusišypsojo ir priėjusi prie laužavietės ėmė lodenkmeniu ieškoti žvynų.

Pažvelgiau į šiaurines kalvas.

— Nemėgstu, kai reikia pranešti blogas naujienas, bet ten kažkas rusena, — pasakiau rodydamas į virš medžių kylantį dūmelį. — Vakar mano įkaltų pagalių nebėra, bet, manau, kryptis ta, kur matėme mėlyną ugnį.

Dena lodenkmeniu tarp ugniakuro liekanų tebeieškojo žvynų.

— Drakusas negali būti atsakingas už tai, kas nutiko Mauteno ūkyje. — Ji mostelėjo į ištryptą žemę. — Nieko panašaus ten nebuvo.

— Aš galvoju ne apie ūkį, — atsakiau. — Galvoju apie kai kieno globėją, kuris galėjo praėjusią naktį susikurti mažą smagų lauželį...

Denos veidas ištįso.

— Ir drakusas tą lauželį matė.

— Neverta nerimauti, — paskubom nuraminau. — Jei ponas Uosis tikrai toks galvotas, kaip sakei, jis turbūt saugus lyg savo namuose.

— Parodyk man tokius namus, kurie apsaugotų nuo to padaro, — tarė ji niūriai, grąžindama man traukakmenį. — Eime, pažiūrėsim.

Iki tos vietos, kur virš miško kilo plona dūmų sruoga, tebuvo kelios mylios, bet įveikėme jas sunkiai. Abu nusivarėme nuo kojų ir nė vienas nepuoselėjome didelių vilčių dėl to, ką ten rasime.

Eidami pasidalijome paskutinį obuolį ir pusę likusio paplotėlio. Pripjausčiau beržo žievės rėželių ir abu su Dena atgnybę jos pakramtydavome. Po geros valandos mano kojų raumenys taip suglebo, kad eidamas nebejutau skausmo.

Kuo arčiau tikslo buvome, tuo lėčiau žygiavome. Banguotas kalvas pakeitė aštrios uolos ir akmenų nuogriuvomis nukloti šlaitai. Mums teko arba kopti jais, arba plačiu lanku apeiti, o kartais ir grįžti atgal ieškoti praeinamesnio kelio.

Tačiau leidome sau ir papramogauti. Užėjome lopinėlį prinokusių šermukšnių ir užtrukome prie jų beveik visą valandą. Netrukus pasiekėme upelį ir sustojome atsigerti, pailsėti ir nusiprausti. Šį kartą viltys dėl mano minėtos istorijose vaizduojamos scenos nuvylė, nes upelis buvo vos šešių colių gylio. Sekloka maudynėms.

Ankstyvą popietę pagaliau priėjome vietą, iš kur kilo dūmai, ir tai, ką ten aptikome, buvo visai ne tai, ko tikėjomės.

Prieš mus atsivėrė atokus tarp uolų įsispraudęs slėnis. Sakau „slėnis“, bet, tiesą sakant, ta vieta labiau priminė milžinišką tarp kalvų įspaustą pėdsaką. Vienoje pusėje stūksojo aukšta, tamsi uolų siena, kita užsibaigė stačiu skardžiu. Mes du kartus priartėjome prie slėnio iš dviejų skirtingų pusių, kol galiausiai radome vietą įeiti. Laimė, diena buvo be vėjo ir dūmai tiesia strėle kilo į giedrą mėlyną dangų. Jei jie nebūtų rodę mums kelio, turbūt niekada nebūtumėm aptikę šios vietos.

Kitados čionai, matyt, augo gražus miškelis, bet dabar viskas atrodė lyg po uragano. Medžiai buvo išvartyti, išrauti su šaknimis, apdegę ir aplaužyti. Žemę ir uolas visur raižė didžiulės vagos, lyg koks milžinas ūkininkas būtų staiga pakvaišęs ardamas savo lauką.

Prieš dvi dienas niekaip nebūčiau supratęs, kas galėjo taip viską nuniokoti. Bet po to, ką mačiau praėjusią naktį...

— Regis, sakei, kad jie romūs? — tarė Dena atsigręždama į mane. — Jis čia tiesiog siautėjo.

Atsargiai rinkdamiesi kelią per nuolaužas, pasukome baltų dūmų link. Jie kilo iš gilios, išvertus didžiulį klevą atsivėrusios duobės. Iš jos dugne degusio laužo tebuvo likusios kelios rusenančios anglys.

Tingiai nuspyriau bato galu keletą purvo grumstų į duobę.

— Ką gi, gera naujiena ta, kad tavo globėjo čia nėra. O bloga naujiena... — Nutilau ir giliau įkvėpiau. — Užuodi?

Dena taip pat įkvėpė ir suraukusį nosį linktelėjo.

Užsiropščiau ant išversto klevo ir apsižvalgiau. Pasikeitus vėjui, kvapas sustiprėjo — tai buvo kažko negyvo ir pūvančio smarvė.

— Rodos, sakei, jie mėsos neėda, — tarė Dena nervingai dairydamasi.

Nušokau nuo medžio ir patraukiau prie uolų sienos. Ten radau mažą, kadaise iš rąstų suręstą, o dabar nuolaužų krūva virtusią trobelę. Pūvančio kūno smarvė dar sustiprėjo.

— Taigi, — tarė Dena apžvelgdama trobelės liekanas, — jis tikrai visai nepavojingas.

— Mes nežinome, ar tai padarė driežas, — atsakiau. — Galbūt čandrianai užpuolė šią vietą, o drakusą priviliojo ugnis, ir ją gesindamas jis viską nusiaubė.

— Manai, tai čandrianų darbas? — paklausė ji. — Visai nepanašu į tai, ką esu apie juos girdėjusi. Jie turėtų smogti kaip žaibas, o paskui išnykti. Nebūna taip, kad jie pasirodo, ką nors nuniokoja ir padega, o paskui grįžta sutvarkyti dar kelių reikaliukų.

— Nežinau, ką ir galvoti. Bet sugriauti du namai... — Ėmiau apžiūrinėti nuolaužas. — Man atrodo, visai pakanka pagrindo manyti, kad jie čia nagus prikišę.

Dena aiktelėjo. Nusekiau jos žvilgsnį ir pamačiau iš po sunkių rąstų kyšančią ranką.

Priėjau arčiau. Zvimbdamas pakilo debesėlis musių, o aš prisidengiau burną, bergždžiai stengdamasis neįkvėpti dvoko.

— Jis žuvo maždaug prieš du tarpsnius. — Pasilenkiau ir pakėliau medinių bei metalinių nuolaužų raizginį. — Pažvelk.

— Atnešk čia, apžiūrėsiu.

Nunešiau radinį Denai. Daiktas buvo beveik neatpažįstamai sulaužytas.

— Arbaletas.

— Nelabai jam padėjo, — pastebėjo Dena.

— Klausimas štai koks: kodėl jis turėjo būtent arbaletą? — Apžiūrėjau iš storo melsvo plieno nukaltą ginklo korpusą. — Tai juk ne koks medžioklinis lankas. Iš tokio galima nužudyti šarvuotą kitame lauko gale stovintį vyrą. Įstatymai tokius draudžia.

Dena prunkštelėjo.

— Tokių įstatymų laikytis šiose vietose nepriversi. Pats žinai.

— Visgi faktas kaip blynas — tai brangus ginklas. Kuriems galams žmogui, gyvenančiam mažytėje trobelėje su plūktine asla, dešimties talentų vertės arbaletas?

— Gal jis ką nors žinojo apie drakusą, — tarė Dena neramiai dairydamasi. — Aš taip pat būčiau nieko prieš dabar turėti arbaletą.

Papurčiau galvą.

— Drakusai yra baikštūs. Nuo žmonių jie laikosi atokiau.

Dena tik pažvelgė man į akis ir mostelėjo į trobelės griuvėsius.

— Pagalvok apie miškuose gyvenančius laukinius žvėris, — tariau. — Visi jie vengia žmonių. Juk pati sakei, kad niekada nebuvai girdėjusi apie drakusus. Štai tau atsakymas kodėl.

— Tai gal jis pasiutęs?

Jos žodžiai man atėmė žadą.

— Tai siaubinga mintis. — Apžvelgiau nuniokotą kraštovaizdį. — Bet kaip toks padaras galėjo užsikrėsti? Ir ar gali driežai sirgti pasiutlige?

Dena neramiai perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos ir vėl nervingai apsidairė.

— Dar ką nors nori apžiūrėti? Nes aš čia nebeturiu ką veikti. Ir nenoriu čia būti, kai tas padaras sugrįš.

— Kažkuri mano dalis sako, kad turėtume tą vaikiną deramai palaidoti...

Dena papurtė galvą.

— Aš čia nebūsiu taip ilgai. Mes galime Trebone pranešti, ką čia radome, ir miestelėnai juo pasirūpins. Drakusas gali grįžti kiekvieną akimirką.