Патрик Ротфусс - Vėjo vardas

— Bet autorius iškėlė keletą įdomių teorijų, — tariau. — Ar žinai, kad iš galvijų mėšlo išsiskiria degios dujos?

Dena atsigręžė į mane ir nusijuokė.

— Ne. Tikrai?

Nusišypsojęs linktelėjau.

— Kaimo vaikai mėgsta skelti kibirkštį virš šviežio karvės blyno ir žiūrėti, kaip dega. Tad ūkininkai turi atsargiai elgtis su mėšlo atsargomis. Dujos gali susikaupti ir sprogti.

— Aš miesto mergaitė, — prunkštelėjo Dena. — Mes tokių žaidimų nežaisdavome.

— Tuomet praradai daug smagaus, — atsakiau. — Autorius iškėlė prielaidą, kad drakusai kaupia dujas kokioje nors pūslėje. Esminis klausimas — kaip jie tas dujas uždega. Autorius pateikė įdomią ir, cheminiu požiūriu, visai pagrįstą idėją apie arseną. Jei arsenas ir anglių dujos susiliečia, jos sprogsta. Šitaip atsiranda pelkynų žaltvykslės. Bet, manau, tai ne visai logiška. Jei tas padaras turėtų savo organizme tiek arseno, jis nusinuodytų.

— Hm, — numykė Dena stebėdama drakusą slėnyje.

— Bet gerai pagalvojus — uždegti dujoms tereikia mažos kibirkštėlės. O gyvūnų, galinčių išskirti pakankamai galvaninės energijos kibirkščiai, daugybė. Pavyzdžiui, gnybtukinis ungurys vos poros pėdų ilgio, o jo jėgos pakanka užmušti žmogui. — Mostelėjau į drakusą. — Tad tokio dydžio padaras tikrai gali išskirti užtektinai energijos įžiebti kibirkščiai.

Tikėjausi savo nuovokumu padaryti Denai įspūdį, bet ji, regis, buvo pakerėta vaizdo apačioje.

— Tu manęs nesiklausai?

— Nelabai, — atsakė ji atsigręždama ir nusišypsodama. — Man viskas atrodo tobulai logiška. Jis ėda medžius. Medžiai dega. Kodėl jis negalėtų kvėpuoti ugnimi?

Kol galvojau, ką jai atsakyti, Dena parodė į slėnį.

— Pažvelk į tuos medžius. Jie tau neatrodo keisti?

— Be to, kad išversti ir gerokai apėsti? Ne itin.

— Atkreipk dėmesį į jų išsidėstymą. Dabar čia tikras jovalas, sunku pastebėti, bet, atrodo, kadaise jie augo eilėmis. Tarsi juos kas būtų pasodinęs.

Dabar, kai Dena parodė, ir aš pastebėjau, kad prieš įsisiautėjant drakusui didelė dalis miško augo eilėmis. Iš viso jų priskaičiavau tuziną, kiekvienoje — po dvi dešimtis medžių. Iš daugumos buvo likę tik kelmai ir tuščios duobės.

— Kuriems galams sodinti medžius vidury miško? — susimąsčiusi tarė Dena. — Juk tai ne sodas... Ar tu matai vaismedžių?

Papurčiau galvą.

— Ir tik tuos medžius drakusas ėda, — pastebėjo ji. — Per vidurį net atsirado didelė plikynė. Kitus jis tik išverčia, o šituos dar ir suėda. — Dena prisimerkė. — Ką jis ten dabar traškina?

— Iš čia negaliu įžiūrėti, — atsakiau. — Klevą? Gal jis mėgsta saldžiai?

Dar valandėlę stebėjome driežą, paskui Dena atsistojo.

— Na, svarbiausia, kad jis negali atbėgti čia ir kvėptelti ugnimi mums į nugaras. Eime, pažiūrėsim, kas kitame šio siauro takelio gale. Galbūt ten rasime išėjimą.

Nusileidome kopėčiomis ir iš lėto nuėjome vinguriuota ankšta perėja. Ji kreivojosi ir rangėsi dar dvidešimt pėdų, paskui priešais mus atsivėrė nedidelis uždaras, stačių šlaitų supamas tarpeklis.

Išėjimo čia nebuvo, bet šia vieta akivaizdžiai kažkas naudojosi. Nuo suplūktos žemės buvo išnaikinti visi augalai. Aptikome iškastas dvi ilgas duobes laužavietėms, o virš jų ant sukrautų plytų stovėjo didžiuliai metaliniai kaistuvai. Jie kiek priminė katilus, kuriuose odlupiai lydo taukus, bet buvo platūs, plokšti ir negilūs, lyg skardos kepti didžiuliams pyragams.

— Štai kas buvo smaguris! — nusijuokė Dena. — Tas vaikinas čia gaminosi klevų saldainius. Arba sirupą.

Priėjau apžiūrėti iš arčiau. Aplink visur stovėjo kibirai — jais tikrai buvo galima nešioti klevų sulą nugarinti. Atidariau aptriušusios pašiūrės duris: dar kibirų, ilgos medinės mentės sulai maišyti, grandikliai kaistuvams...

Bet kažkas čia buvo ne taip. Miške juk pilna klevų. Kokia prasmė juos pačiam auginti? Ir kodėl pasirinkta tokia atoki vieta?

Galbūt vaikinas buvo tiesiog pamišęs. Pakėliau vieną grandiklį ir apžiūrėjau. Jo kraštas juodavo, lyg būtų gremžta derva...

— Fe! — tarė Dena man už nugaros. — Kartu. Turbūt pridegė.

Atsigręžęs pamačiau, kad Dena stovi prie vienos iš laužaviečių. Ji nukrapštė nuo kaistuvo dugno didelį apskritą gabalą lipnios medžiagos ir atsikando. Ta masė buvo juoda, o ne gintarinė, kaip klevų sirupo saldainiai.

Ir staiga mano galvoje nušvito.

— Ne!

Dena suglumusi pažiūrėjo į mane.

— Nėra jau taip blogai, — sumarmaliavo ji, žiaumodama lipnią masę. — Skonis keistas, bet nepasakysi, kad nemalonus.

Prišokau prie jos ir išmušiau tą juodulį jai iš rankos. Denos akys piktai blykstelėjo.

— Išspjauk! — surikau. — Tučtuojau! Tai nuodai!

Jos veide pyktį akimirksniu pakeitė siaubas. Dena išsižiojo ir išspjovė tamsios medžiagos gumulą, paskui nusispjovė tirštomis juodomis seilėmis. Įspraudžiau jai į rankas butelį vandens.

— Prasiskalauk burną, — tariau. — Prasiskalauk ir išspjauk.

Dena paėmė butelį, ir tik tada prisiminiau, kad jis tuščias. Viską išgėrėme pietaudami.

Pasileidau bėgti siaurąja perėja. Užlėkiau kopėčiomis į viršų, griebiau vandenmaišį, nusileidau ir parskubėjau į mažąjį tarpeklį.

Dena sėdėjo ant žemės, labai išblyškusi, plačiai atmerktomis akimis. Įbrukau jai į rankas gertuvę ir ji taip staigiai gurkštelėjo, kad paspringo, paskui, išspjaudama vandenį, sužiaukčiojo.

Priėjau prie laužavietės, įkišau ranką giliai į pelenus ir iš jų ištraukiau saują iki galo nesudegusių juodų anglių. Nupurtęs pelenus, nunešiau jas Denai.

— Valgyk, — tariau.

Ji sutrikusi į mane pažvelgė.

— Greičiau! — Pakračiau priešais ją anglių saują. — Jei nesukramtysi šito ir nenurysi, aš tave parblokšiu ir per prievartą sukišiu į gerklę! — Įsidėjau vieną angliuką į burną. — Žiūrėk, čia nieko baisaus. Tiesiog padaryk tai. — Mano balsas pašvelnėjo ir dabar jau priminė maldavimą, o ne įsakinėjimą. — Dena, pasitikėk manimi.

Ji paėmė keletą angliukų ir įsidėjo į burną. Išblyškusi, ašarų pritvinkusiomis akimis, Dena sukramtė juos ir pasiraukiusi užgėrė vandeniu.

— Jie čia gamina prakeiktą ofalumą, — tariau. — Kvailys, kad nesupratau anksčiau.

Dena pradėjo kažką sakyti, bet aš ją nutraukiau.

— Nekalbėk. Valgyk toliau. Kiek tik priims skrandis.

Žvelgdama išsiplėtusiomis akimis, ji rimtai linktelėjo, pakramtė, užsikosėjo ir užsigėrusi vandeniu nurijo. Dena greitai suvalgė tuziną angliukų, paskui vėl praskalavo burną.

— Kas tas ofalumas? — paklausė tyliai.

— Narkotikas. Tie medžiai — deneriai. Ką tik tavo burna buvo pilna denerio dervos. — Atsisėdau šalia jos. Mano rankos drebėjo. Norėdamas tai nuslėpti, padėjau jas ant kelių.

Dena nieko nesakė. Visi žino, kas yra denerio derva. Tarbeane odlupiai rinkdavo Dokų skersgatviuose ir tarpduriuose sustingusius perdozavusių „smaližių“ lavonus.

— Kiek nurijai? — paklausiau.

— Aš tik pakramčiau, kaip irisą. — Jos veidas vėl pabalo. — Dar šiek kiek liko prilipę prie dantų.

Parodžiau į vandenmaišį.

— Dar skalauk.

Ji paskalandavo burnoje vandenį nuo vieno žando prie kito, paskui išspjovė ir vėl pakartojo viską iš pradžių. Bandžiau spėti, kiek narkotiko pateko į jos organizmą, bet buvo labai jau daug galimybių: nežinojau, nei kiek ji nurijo, nei kiek rafinuota ši derva, nei ar apskritai ją gaminusieji filtravo ar grynino.